Žurnalistikos istorija

Povilas Sigitas Krivickas

     Anapilin iškeliavo Vilhelmas Chadzevičius (1932 - 2016). Sunku prie Jo rašyti žodelį „buvo", bet su likimu nepasiginčysi. O Vilius buvo tikrai giedros ir linksmos sielos žmogus. Kad ir kokias pareigas eitų. Pamenu, jis pasakojo apie komišką epizodą, kai buvo paskirtas laikraščio „Liaudies sargyboje" vyriausiuoju redaktoriumi. Suprantama, atitinkamai su kolegomis „pažymėjo". Apie vidurnaktį patraukė į namus, reikėjo pereiti  tuometinę Lenino (dabar - Lukiškių) aikštę. Mat, gyveno pas kažką „ant kampo" Mokslininkų namų daugiabutyje.

    Eina gerokai „pavargęs" Vilius Chadzevičius įstrižai aikštės ir pataiko sustoti priešais Lenino paminklą su iškelta aukštyn ranka. Tarytum susigraudinęs sako: „Gaila man tavęs, kad stovi tu čia su nutirpusia dešine, kairysis Vladai, žiemą vasarą, per pūgą ir lietų, balandžiai tave teršia. O aš, va, tuoj grįšiu namo, atsigulsiu lovon ir..." Kaipmat prisistatė prie paminklo budėjęs milicininkas, nutaręs prigriebti tvarkos pažeidėją, kažką prieš patį proletariato vadą burnojantį. Pareigūnas įsakmiai paprašė dokumentų. Vilius išsitraukė šviežutėlį vidaus reikalų kapitono pažymėjimą. Vargšeliui milicijos seržantui teliko atiduoti pagarbą linksmam karininkui. Nė vienam jų tada į galvą neatėjo, kad po nepilnų trejeto dešimtmečių pakils į orą nukeliama raudonojo vado stovyla ir niekada į šią vietą nebesugrįš. Tą momentą kartu su kitais fotografais ir operatoriais užfiksavo Antanas Sutkus. Jis, kaip ir Vilius Chadzevičius, lygiai prieš pusę šimtmečio - 1966-ųjų vėlyvą rudenį - pateko į Lietuvos žurnalistų grupę, keliavusią po Rytų Vokietiją arba po tuometinę VDR.

     Įpusėjus kelionei, atvykome į Erfurtą, su kuriuo, pagal anuometinę madą, „broliavosi" Vilnius. Vakarienės nusileidome į viešbučio restoraną. Ant mums skirtų stalų stovėjo VDR ir SSRS vėliavėlės. Pro šalį ėjęs jau gerokai įkaušęs Rytų Vokietijos karininkas mestelėjo: „Russische schweine..." (Rusiškos kiaulės) ir atsisėdo prie tolimesnio stalelio pas savo draugus. Tada Vilius Chadzevičius kumštelėjo kolegai Abraomui Levinui iš Lietuvos televizijos: "Tu moki, paaiškink, kad mes - ne rusiškos kiaulės." Abraomas, kaip daugelis litvakų, puikiai kalbėjo vokiškai. Jis lėtai pakilo, pakėlė vyno taurę ir garsiai tarė: „Meine liebe freunde ... Mano brangūs draugai, kadangi esame labai draugiškame mums, Lietuvos atstovams, mieste..." ir taip toliau. Staiga VDR „liaudies armijos" karininkai, nė nebaigę vakarieniauti, lyg pagal komandą atsistojo ir tylėdami išspūdino iš restorano.

    Kitą rytą per pusryčius dar vis smagiai aptarinėjome vakarykštį nutikimą ir netrukus tęsėme kelionę. Tačiau ji kuo toliau, tuo labiau sunkėjo Viliui Chadzevičiui. Dar po dienos jis pasijuto visai prastai. Viename sustojime vietos gydytojas diagnozavo plaučių uždegimą, ir Vilių, kaip karininką, turėjome palikti sovietų garnizono ligoninėje. Pagijęs po mėnesio jis sugrįžo į namus.

    Ėjo į pabaigą 1969-ieji. Eilinį kartą parūpo, kaip įdomiau sutikti Naujuosius metus. Antanas ir Auksė Sutkai pakvietė tam įvykiui pas save - į Lazdynus, bet būtinai reikėjo atvykti su originalia karnavaline apranga. Man šovė į galvą idėja, kuriai pritarė ir gyvenimo draugė. Nuėjau pas Vilių Chadzevičių ir paklausiau, ar negalėtų jis  porai dienų paskolinti savo majoro aprangos (jau buvo gavęs šį laipsnį). Išgirdęs kokiam reikalui, Vilius greitai sutiko ir tarė: „Tik žiūrėk, po Naujųjų sutikimo nemarširuok po gatves, nes už tokį „fokusą" gali kliūti ir tau, ir man." 

     Maniškė milicijos vyr. leitenantės uniformą gavo pasiskolinti iš autoinspekcijoje dirbusios bičiulės. Apsirūpinę uniformomis, nutarėme „suimti" Antaną Sutkų ir tam reikalui surašėme „arešto orderį". Su juo prieš pat Naujuosius ir nuvykome į bičiulių butą. „Areštas" pavyko puikiai. Daugelis mus atpažino ir gardžiai juokėsi. Tačiau tarp svečių keletas pasitaikė mudviejų nepažinojusių ir mus palaikė tikrais milicininkais. Tie kompanijos naujokai taip ir neatitoko per visą naujametinę naktį ir stengėsi kaip nors nenusižengti, kad iš tikrųjų nebūtų areštuoti. Po Naujųjų, kaip buvau lieptas, gražiai supakuotą uniformą nunešiau Viliui į darbovietę. Atsidėkodamas papasakojau anekdotą, kur klausiama, kiek milicininkų reikia įsukti elektros lemputei. Pasirodo, penkių, nes vienas, pasilypėjęs laiko pridėjęs lemputę prie patrono, o kiti keturi suka taburetę su tuo laikytoju. O kiek pareigūnų reikėtų patikrinti Lietuvos piliečių dokumentams? Pasirodo, užtektų trijų: vieno, kad pažinotų spausdintas raides, o kito - kad įskaitytų rankraštį, trečio - kad atidžiai prižiūrėtų tuodu „inteligentus". Išklausęs tą „bajerį", Vilius paėmė vyriausybinio ryšio telefoną, vadintą rusiškai „vertuška" („suktukas") ir, surinkęs triženklį numerį, perpasakojo anekdotą. Iš kito laido galo pasigirdo garsus „ho-ho-ho". Paklausiau, kam skambinęs. „Vidaus reikalų ministrui", - linksmai atsakė Vilius Chadzevičius.

    Praėjo dar pora metų. Vilius Chadzevičius buvo paskirtas laikraščio „Komjaunimo tiesa" vyriausiuoju redaktoriumi. Vieną rytą apie aštuntą suskambo namų telefonas ir ragelyje išgirdau kolegos Viliaus greitakalbę: „Klausyk, skubiai atvažiuok į centrą. Aš pateikiau komjaunimo CK biurui tavo kandidatūrą į mano pavaduotojus, devintą valandą turėtų patvirtinti." Kiek atitokęs išlemenau: „Ačiū, Viliau, už kvietimą ir pasitikėjimą, bet man taip greitai apsispręsti nepavyks. Reikėtų kelių dienų." - "Neišeis. Biuras nelauks." Atvirai kalbant, man nesinorėjo palikti „Nemuno" žurnalo atsakingojo sekretoriaus kėdės. Nors ji buvo Kaune, bet su pora nuvažiavimų per savaitę spėdavau atlikti privalomus darbus. Be to, buvau gyvas redakcijos ryšininkas su sostinės įstaigomis ir Vilniaus rašytojais, kurie man įteikdavo savo kūrinius, nes jokio interneto dar nebuvo. Ne paskutinėje vietoje ir tai, kad „Nemunas" mokėjo tikrai riebius tiems laikams honorarus.

     Kitam LLKJS CK biurui Vilius pateikė skuodiškio literato Laimono Inio kandidatūrą, kuri buvo sėkmingai patvirtinta. Vėliau Laimonas tapo „Nemuno" vyriausiuoju redaktoriumi ir mano viršininku. Bendrai dirbti mums teko vos keletą mėnesių, nes buvau pakviestas redaguoti leidinį „Buitis". Negaliu retrospektyviai nuspėti, kaip būtų susiklostęs mano likimas, jeigu aną jau tokį tolimą rytą būčiau nuėjęs dirbti į „Komjaunimo tiesą". Tačiau su Viliumi Chadzevičiumi likome nuoširdžiais kolegomis per visus tolimesnio gyvenimo etapus. Kartais susitikdavome prie kokios nors smuklės stalelio. Mudviem labai patikdavo užsukti į tuometinio Jaunimo (dabar - Bernardinų) sodo užeigą, kur kepdavo skanius šašlykus, tikusius pavilgyti nestipraus vyno taure.

    Kartą taip užkandžiaujant, Vilius papasakojo apie savo didelį pomėgį taisyti senovinius laikrodžius. Pasakiau, kad ir aš vieną tokį nebeveikiantį sieninį laiko matuoklį turiu. Vilius paprašė atnešti, kad galėtų atgaivinti. Tačiau aš niekaip neprisirengiau, laikrodis liko nepataisytas, o mes per darbus ir rūpesčius viens nuo kito gerokai atitolome. Paskutinį kartą Vilių Chadzevičių sutikau pernai troleibuse, riedėjusiame iš Antakalnio. Iš blausaus žvilgsnio ir lėtokos reakcijos supratau, kad jis jaučiasi nestipriai, bet, kaip sakoma, nuo likimo nepabėgsi. Vilius Chadzevičius yra iš tų žmonių, kurio geraširdiškumas ir šviesus atminimas ilgam išlieka daugelio jį pažinojusių atmintyje.

2016 11 13

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.