2021 m. kovo 2 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Mirė ilgametis „XXI amžiaus“ autorius Algimantas Zolubas

2021-01-15
 
Algimantas Zolubas

Algimantas Zolubas

Edvardas ŠIUGŽDA,
„XXI amžius"
Prieš Kalėdų šventes, gruodžio 21-ąją, netekome puikaus žmogaus - publicisto, visuomenininko, apskritai veiklaus ir sąžiningai savo, kaip Lietuvos piliečio, pareigas vykdžiusio Algimanto Zolubo. 
Dar prieš metus ir anksčiau jo rašytais straipsniais galėdavome žavėtis „XXI amžiuje" bei kituose laikraščiuose ar internetinėje žiniasklaidoje. Jo pasirinkta tematika buvo ypač aktuali ir reikšminga. Algimanto rašinių herojais buvo daugybė ar okupacijos metais, ar ir šiandieninėje Lietuvoje pamirštų žmonių, labai puikiai įsirašiusių į Laisvės kovų žygdarbius. Tai ir tokie Lietuvos didvyriai, kaip bebaimis kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigai Algimantas Keina ir Robertas Grigas, iš priverstinės emigracijos Amerikoje gyventi nepriklausomoje Lietuvoje grįžęs publicistas Vilius Bražėnas, ir garsiausias XX amžiaus dievdirbys Lionginas Šepka, su kagėbistais į jokius sandorius nėjusi sesuo Nijolė Sadūnaitė, kovotojas prieš nacių ir sovietų okupantus Jonas Noreika, aviacijos patriarchas, politinis kalinys Viktoras Ašmenskas, Lietuvos okupantų sušaudyti ateitininkų principų laikęsi Antanas Šilius ir Petras Brazauskas. 
Apie šiuos du jau beveik pamirštus nukankintus didvyrius Algimantas rašė: „1946 metų pavasarį partizanai pavedė A. Šiliui įvykdyti mirties bausmės nuosprendį vienam svarbiausių Žemaitijos partizanų malšintojui, MGB bylų sudarytojui, vedusiam apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam operacijas prieš Telšių vyskupijos dvasininkus (ir pasiuntusiam į mirtį daugelį Lietuvos patriotų, tarp jų ir vyskupą Vincentą Borisevičių vien už maisto pagalbą alkstantiems partizanams), MGB vyr. ltn. Juozui Petkevičiui". (Beje, prieš metus mirusi Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, dramatiško likimo lietuvaitė, poetė ir rašytoja, vėliau politinė kalinė, irgi dalyvavo tame pasikėsinime prieš žiaurųjį enkavėdistą.) 
Algimantas aistringai gynė juodinamus 1941 metų Birželio sukilimo vadus. Jis ypač suaktualino daugybės jau pamirštų laisvės kovotojų atminimą, aistringai pristatydamas visuomenei Lukiškių aikštės panteone jų įamžintas relikvijas - apie jas, surinktas iš įvairiausių Lietuvos ir net ne Lietuvos teritorijoje žuvusiųjų partizanų, kaip jų įamžinimą, ne kartą rašė Algimantas. Įžvalgiai ir subtiliai Algimantas rašė ir dabartinės Lietuvos politikos klausimais, tarp jų ir teisine tematika, pažymėdamas svarbiausius nukrypimus nuo demokratijos šiandieninėje Lietuvoje. 
Kaip pabrėžė Algimantas, piliečiai turi neginčijamą teisę į visą neįslaptintą informaciją. Viename rašinyje jis skelbė apie mūsų netikrumą politikoje: Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas - politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios. Trumpai tariant, mūsų tikrovė - su netikrumais. Algimantas drąsiai ir ryžtingai prisidėjo prie to, kad Lietuvos komunistų partija būtų įvardyta kaip nusikalstama represinė organizacija ir viešai paskelbė, kurie Lietuvos politikai Seime pasipriešino tokiai nuostatai.
Toks Algimanto sąžinės balsas į mūsų širdis liejosi ne veltui. Juk jis pats dar jaunystėje patyrė okupacijos sukeltas skriaudas ir tautai, ir jo artimiausiems žmonėms. Gimęs 1933 m. rugsėjo 6-ąją Laukminiškių kaime, Kupiškio vlsč., Panevėžio apskr., dar vaikas ir jaunuolis būdamas pamatė okupacijų grėsmę tautai, jos išlikimui. Sovietų okupacijos metu tėvų vienkiemyje prieglobstį rasdavo partizanai, ir okupantai tokių lietuviams priimtų dora grįstų poelgių neatleido: tėvus ir seserį ištrėmė į Sibirą. Algimantas buvo priverstas pasirinkti sunkų kelią: nuo gresiančios tremties kelerius metus slapstėsi suklastojęs asmens dokumentus, o 1952 metais įstojo į Vilniaus darbininkų jaunimo vakarinės mokyklos 9-ąją klasę - tuo metu tai buvo tam tikra galimybė pasislėpti nuo kerštingų okupantų prievaizdų akių. Mokyklą 1955 metais baigė sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą ir baigė 1960 metais, gavo radijo inžinieriaus diplomą. 
Daugiau nei 30 metų A. Zolubas dirbo Vilniaus televizijos mazgų gamykloje, vėliau tapusia radijo komponentų gamykla, kol jau nepriklausomybės metais, 1993-iasiais, išėjo į pensiją. 
Prasidėjęs Atgimimas Algimantui suteikė naujų galimybių įprasminti savo gyvenimą: 1988 metais Algimanto iniciatyva gamykloje buvo įkurta gausi 400 narių Sąjūdžio narių grupė, kurios tarybos pirmininku jis ir tapo. Iki pat ligos pradžios buvo aktyvus Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) narys, buvo vienas pagrindinių LLKS renginių organizatorių ir patarėjų, redagavo jos žurnalą „Varpas", o dar svarbiau aktyviai ir pilietiškai atsakingai pasirodydavo aktualūs jo rašiniai Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinėje spaudoje. 
Be „XXI amžiaus", jo publicistinius, patriotiškai orientuotus rašinius galima buvo rasti ir išeivijoje JAV leistame katalikiškame dienraštyje „Draugas" bei Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai". A. Zolubas paskelbė apie 1,5 tūkst. straipsnių - taip pasireiškė jo profesinis produktyvumas. 
Beje, Algimantas pilietiškai aktyviai rėmė „XXI amžių" ir pinigine auka, ir morališkai pasisakydamas prieš tuos, kurie turėjo turėti ypatingą pareigą pagelbėti šiam katalikiškam laikraščiui, o ne jį beatodairiškai smerkti. Viename straipsnyje, publikuotame prieš dešimt metų, Algimantas rašė: „XXI amžius" rodė ir teberodo amžinosiomis ir bendražmogiškosiomis vertybėmis grįstą Lietuvos kelią, tačiau per du dešimtmečius jis nepajėgė per okupacijas pasiligojusios tautos prikelti iš ligos patalo ir nukreipti tikruoju keliu. Nepajėgė, nes valstybė šiam, vieninteliam krikščioniškos minties laikraščiui, nerodė jokio dėmesio, nerėmė. Jis netapo didelio tiražo dienraščiu, galėjusiu esmingai pakeisti visuomenės požiūrį į lietuvių tautos ir jos valstybės tvirtinimą, į demokratinį, be ydų ir grimasų valdymą. Tik politikų beviltiškas vištakumas (piktavališkumas?) sutrukdė iškelti šį laikraštį švyturiu, vedančiu Lietuvą tikruoju keliu. Ta proga Algimantas išgyveno ir „XXI amžiaus" rūpesčiu leisto vaikams skirto laikraštėlio „Kregždutė" uždarymą dėl lėšų stygiaus: Be leidinėlio našlaičiais tapo daugybė vaikučių, jie „grožėsis" vakarietiškais ar kiniškais paveikslėliais, o tėveliai, nebegaudami „Kregždutės", jau suvokė didžiulę netektį. Apgailestaudamas dėl neteisingų poelgių lietuvių spaudos rėmimo atžvilgiu Algimantas taikliai pastebi: Tai, ką gera turime, dažnai įvertiname po netekties. Galima džiaugtis, kad po kurio laiko bent tam tikra valstybinė institucija suprato „XXI amžiaus" reikšmę nepriklausomos Lietuvos spaudos erdvėje. Gaila, kad to nesupranta iki šiol svarbiausieji dvasiniai vadovai, turintys moralinę pareigą bent pasirūpinti katalikiško laikraščio išlikimu. Algimantas aiškiai nepritarė nepriklausomoje Lietuvoje įsivyravusiam ir kai kurių jėgų skatinamam dvasininkų nutolimui nuo tautai gyvybiškai svarbių klausimų sprendimo. Būdamas sąžiningas, Algimantas ėmėsi ir visuomenininkui būdingų darbų: 2009-2015 metais Lazdynų seniūnijoje kovojo prieš Vilniaus komunalinių atliekų deginimo gamyklos (dab. Vilniaus kogeneracinė jėgainė) statybas, padėjo teismuose puolamiems visuomenininkams, liudydamas ginant juos teisme nuo neteisingo kaltinimo.
Algimantas Zolubas palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse. 
Liūdna ir skaudi žinia apie Algimanto Zolubo, nenuilstamo publicisto ir tiesos skleidėjo, netektį. Jo šviesus atminimas liks mano, ilgamečio „XXI amžiaus" vyr. redaktoriaus, širdyje ir atmintyje. Savo rašiniuose Algimantas atsiliepdavo aktualiausiais ir svarbiausiais klausimais, žadindamas tiesos išsiilgusias mūsų širdis. Jo keliamos įžvalgos būdavo ypač tikslios, motyvuotos ir argumentuotai pateikiamos, kaip tą galėjo suformuoti tik inžinerinio proto ir logikos mąstytojas, kokiu savo išsilavinimu ir buvo Algimantas Zolubas. Jeigu jis imdavosi nagrinėti kokį nors reikšmingą Tautai ir Valstybei klausimą, tą jis padarydavo išsamiai ir argumentuotai. Tikiuosi, kad jo įžvalgos, paskelbtos „XXI amžiuje", liks įsimintinos ir šio laikraščio skaitytojų širdyse ir atmintyse. 
Kartu su „XXI amžiaus" skaitytojais ir redakcijos darbuotojais reiškiame nuoširdžią užuojautą mielai Algimanto žmonai Rožei Zolubienei, rūpestingai ir pasiaukojančiai globojusiai savo vyrą sunkiomis jo sveikatai dienomis, mėnesiais bei metais suteikdavusiai jam galimybę skleisti publicistikos įžvalgas, ypač reikalingas tautai. Ačiū Jums, miela ponia Rože, už tą neįkainojamą pagalbą, kurią Jūsų gyvenimo draugas nuolat susilaukdavo. Šiuo mums visiems liūdnu Algimanto netekties metu linkime Jums stiprybės.
 
NUO REDAKTORIAUS
Žinia apie Algimanto Zolubo mirtį mane pasiekė pavėluotai, tik perskaičius jo nekrologą „XXI amžiaus" laikraštyje. Su A. Zolubu teko daug bendrauti, leisti jo publicistinius straipsnius, kai dirbau „Lietuvos aide", ir vėliau, skelbiant jo rašinius LŽS svetainėje. Iš jo gaudavau ir žurnalą „Varpas", kurį jis redagavo. Nors A. Zolubas buvo baigęs inžinierinius mokslus, tačiau Atgimimo bangos pažadintas, tapo aktyviu, produktyviu publicistu, vėliau ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos žurnalo „Varpas" redaktoriumi.
Lietuvos žurnalistų šeima neteko tikro patrioto, talentingo publicisto, gero kolegos.
Reiškiu nuoširdžią užuojautą A. Zolubo šeimai ir artimiesiems.
Vytautas Žeimantas 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-02-01 13:57
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media