2024 m. birželio 22 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Atsisveikinant su Aušra Radzevičiūte

2014-04-02
 
Aušra Radzevičiūtė. Roko Žilinsko nuotrauka

Aušra Radzevičiūtė. Roko Žilinsko nuotrauka

 

Rokas Žilinskas

Aušra yra vienas iš svarbiausių žmonių mano gyvenime. Geriausia draugė, su kuria didžiuojuosi turįs ilgiausią draugystės stažą - 24 metus. Suskaičiuoti labai paprasta: mudu susipažinome 1990-aisiais, Lietuvai ką tik atkūrus Nepriklausomybę, per lietuvių kalbos stojamąjį egzaminą į žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Aušra neįstojo - merginoms buvo gerokai didesnis konkursas, o aš įstojau paskutinis vaikinų sąraše. Net ne paskutinis: mudu su paskutiniuoju surinkome po lygiai balų, todėl dėl vieno iš mūsų - dėl manęs ar dėl to kito - kurse sukūrė papildomą vietą. Visada jaučiausi dėl to kaltas prieš Aušrą, dėl tos skirtingos teisybės. Bet apie tai mudu niekada, niekada nesikalbėjome. Tada ji nuėjo dirbti, o aš - mokytis. Bet netrukus atėjo 1991-ųjų Sausio 13-oji, universitetas paskelbė atostogas ir išleido mus ant barikadų. Tris dienas pastačiau, pastovėjau - panūdau dar ką nors veikti. Čia Aušra tarė: "einam dirbti". Jos dėka mane priėmė į "Vilniaus laikraštį" - bene vientelį dienraštį sostinėje, kurio leidybos nesutrikdė Sovietų kariuomenės užimti Spaudos rūmai. Tai buvo pirmoji mano - jauno žurnalistikos studento - darbovietė. Šitaip aš įžengiau į kelią, kuris atvedė mane į mano šiandieną. Aš esu nepaprastai laimingas žmogus, o dėkingas už tai esu būtent Aušrai.

Mudu matydavomės ne itin dažnai. Tačiau net ir metus nesimatę, susitikdavome, tarsi išsiskyrę tik vakar - mus siejo darbas ir knygos: Marquesas, Rushdie - stebuklinė jų tikrovė. Mane apžavėdavo Aušros sugebėjimas į pasaulį žvelgti ir apie jį pasakoti su stebuklinio rezilizmo meistrams būdingu meilės kupinu sarkazmu, įžvelgti stebuklus kasdienybėje ir padaryti juos juokingus - išskirtinis jos būdo bruožas. Tiesa, per vieną iš paskutinių mūsų susitikimų ji prisipažino, kad paėmusi skaityti Rushdie "Klouną Šalimarą" "kaip atsisėdo atvertusi pirmą puslapį, taip atsistojo tik užvertusi paskutinį" ir visą tą laiką verkė... Tą mūsų susitikimą paskubėjau užbaigti iš jos sužinojęs, kad lietuvių kalba išleista Salmano Rushdie autobiografija - norėjau suspėti į knygyną. Jaučiuosi dėl to kaltas... Prieš išsiskirdamas dar įkalbinau Aušrą prisidėti prie kitą savaitę mano ir kelių bendraminčių pradedamo projekto - "Jaunojo žurnalisto mokyklos", pamokyti jaunimą žurnalistikos pagrindų. Tą savaitę matėmės kone kasdien, tik per patį vidurį, trečiadienį, ji neperspėjusi neatėjo į pamokėlę. Vėliau gavau atsiprašymo laiškelį: buvo užsivertusi darbais, užtat parašiusi tris straipsnius! Kitą dieną ji vėl atėjo, o penktadienį, darbo ir mokyklėlės savaitei pasibaigus, rūkėme po paskutinę cigaretę prie Seimo, ji kalbėjo, o aš mintyse teberikiavau kitos savaitės darbus. Pasigyrė gavusi fantastišką darbo pasiūlymą - sužinojęs, net tūptelėjau; pasiguodė, kad kažkas, pamatęs jos nuotrauką mūsų projekto tinklaraštyje, pasakė, jog panaši į giltinę... Išties, atrodė suvargusi, tačiau ko tik gyvenime nebūna! Aušros laukė bent pora kelionių į jos mylimą Kaukazą, tas darbo pasiūlymas, mūsų mokyklėlė... Aiškų aiškiausiai atsisveikinome iki pirmadienio ir... Pirmadienį sužinojau, kad ją rado sukniubusią prie įjungto kompiuterio, nepabaigto straipsnio...

Tebesijaučiu kaltas nepasakęs kažko svarbaus. Dabar žinau, kad kaskart atsisveikinti su mums brangiais žmonėmis turime taip, tarsi matytumės paskutinį kartą. Kaskart pasakyti, kokie jie mums brangūs.

Siunčiu į LŽS svetainę tą nelemtą nuotrauką. Esu beveik tikras, kad ji - paskutinė Aušros nuotrauka.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-04-02 07:16
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media