2022 m. rugpjucio 12 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Mirė rašytojas, dramaturgas ir kino scenaristas Rimantas Šavelis

2021-05-21
 
 Rimantas Šavelis.

Rimantas Šavelis.

Vytautas Žeimantas

 

Vilniuje gegužės 20 dieną, nesulaukęs savo 80-ojo gimtadienio mirė rašytojas, dramaturgas ir kino scenaristas Rimantas Šavelis.
Rimantas Šavelis gimė 1942 m. sausio 10 dieną Steponiuose, Rokiškio rajone. 1967 m. baigė Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1970 m. - Maskvos aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus.
1970-1974 m.buvo Kinematografijos komiteto inspektorius. 1974-1977 m. ir 1980-1984 m. Lietuvos kino studijos scenarinės kolegijos redaktorius.
„Kažkada Bronius Radzevičius man yra sakęs: Rimai, mesk kiną, mesk, nes paskui pasigailėsi. Nemečiau, sanguliavau su kinu keliolika metų, - tai išeidamas, tai vėl grįždamas. Pirmiausia, žinoma, reikėjo užsidirbti duonai. Kita vertus, tas bjaurybė kinematografas taip moka suvilioti, užhipnotizuoti, kad tu užmiršti ir laiką, ir valgį, ir miegą. Iš šalies žiūrint, viskas atrodo labai paprasta: yra scenarijus, atsiranda režisierius, operatorius, dailininkas, pakviečiami aktoriai, filmuojame, ryškinam juostą, montuojam, įgarsinam ir turim vaizdą ekrane. Betgi, kad ne. Pats filmo kūrimas yra toks magiškas, toks nenuspėjamas, beveik iliuzinis, kad tu pasineri į jį visa galva. Atsikvošėjimas yra tarsi sunkios pagirios", -yra sakęs R. Šavelis.
Į Lietuvos rašytojų sąjungą buvo priimtas 1973 metais. 1978-1980 m. R. Šavelis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas ir 1990-1993 m. rašytojų klubo vedėjas.
Atėjus Nepriklausomybei, rašytojas dirbo sargu muitinėje.
„Muitinei atidaviau dvylika su puse metų. Dirbau budėtoju, iš pradžių vyresniuoju inspektoriumi, vėliau - vyresniuoju specialistu. Atėjau dirbti, aišku, ne pašaukimo vedinas ir ne iš meilės muitinei. Reikėjo kaip nors suktis, kad neliktum ant ledo. Iš pradžių naiviai tikėjau: prabėgo diena, ateis vakaras, naktimis galėsiu rašyti. Nė velnio. Per dieną tenka bendrauti su žmonių pulkais (dar telefonas!), kurie atsineša savas auras, rūpesčius, bėdas... sakė R. Šavelis. - Muitinė pagal savo paskirtį nėra itin malonus kliento draugas, nors ir kaip tokiu dėtųsi. Diena išvargina, naktimis belieka knapsėti. Visko yra pasitaikę: ir linksmų, ir liūdnų dalykų. Žinojau viena - elkis su klientais maloniai, paslaugiai, bet oriai. Elkis taip, kad paskui koks nors kazachstanietis pagarbiai prisimintų Lietuvos muitinę ir jos valstybę. Jaučiausi savo valstybės pilietis ir šioks toks pareigūnas (nors iš dalies ir sargas, naktimis turėdavau apeiti teritoriją, įsitikinti, ar koks niekadėjas nesigvieši atgauti teisėtai konfiskuoto jo turto, kuris čia ilsisi muitinės sandėliuose. Gal būčiau ir ilgiau dirbęs, bet... išmušė pensininko valanda".
R. Šavelis debiutavo apsakymų rinkiniu „Palei žalią krantą" (1970). Romane „Dievo avinėlis" (1974) vaizduodamas pokario Lietuvos kaimą išvengė ideologizavimo ir sovietinei literatūrai privalomo Lietuvos partizanų pasmerkimo. Meistriškai atskleista nerimo, baimės, netikrumo dėl rytdienos atmosfera, kuriama įtikinanti mažo žmogaus, kaimo šiaučiaus, desperatiškai siekiančio išlikti doru žmogumi, drama.
Pokario patirties inspiruotoje apysakoje „Amžinoji šviesa" (1987) per dviejų jaunų žmonių nelaimingos meilės istoriją atskleidžiama žmogiškos būties trapumas istorijos šėlsme. Pagal jo scenarijų sukurtas televizijos nuotykių filmas „Tadas Blinda" (1973, režisierius B. Bratkauskas). Remdamasis istoriniais duomenimis apie 19 a. gyvenusį žemaičių plėšiką T. Blindą savo scenarijų ir 1987 išėjusį romaną Tadas Blinda (32010) sukūrė daugiausiai pasikliaudamas vaizduote ir išmone.
Išskirtinis R. Šavelio prozos bruožas - psichologizmo, proziško ir poetinio pradų simbiozė. Novelių ir romano rinkinyje „Pasimatymas su gyvenimu: Tamarikso žydėjimas"; „Šuo, vardu Trepsis", arba „Saulėleidis Baltijos kelyje" (2000) svarbi tautos išsilaisvinimo tema, atskleidžiama susvetimėjimo, vienišumo, pakitusių ekonominių santykių diktato nepakėlusio menininko drama, yranti šeima, dvasinis personažų konformizmas apnuogina dalies visuomenės dorovinį nuosmukį, nesubrendimą laisvei.
Parašė atsiminimų knygą apie P. Širvį „Geriu žalią tylą" (2004), scenarijus televizijos filmams „Žemė maitintoja" (1977, pagal P. Cvirkos romaną, režisierius B. Talačka), „Vaikinas iš darbo gatvės" (1979, pagal A. Bieliausko romaną „Ji mylėjo Paulį", režisierius A. Dausa), kino filmams „Arkliavagio duktė" (su P. Dirgėla, 1983, A. Vienuolio apsakymų motyvais), „Amžinoji šviesa" (1987), „Bilietas iki Tadž Mahalo" (1991), „Vilko dantų karoliai" (1997, pagal to paties pavadinimo L. Gutausko romaną; visų režisierius A. Puipa) ir kitiems. Dar išleido apsakymų rinkinį „Paparčio šešėly" (1980), apsakymų rinktinę „Langinė vėtroje" (2009), romaną „Šiek tiek mėnesienos" (2013). Romanas „Dievo avinėlis" išverstas į estų, rusų kalbas.
R. Šavelio kūryba ne karta buvo apdovanota. 1975 m. jam buvo paskirta Žemaitės literatūrinė premija už apsakymus „Kopėčios" ir „Paparčių pavėsy", taip pat apsakymų rinkinį „Palei žalią krantą". 1988 m. jam įteikė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją už knygą „Amžinoji šviesa". 1999 m. buvo įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija už novelę „Tamarikso žydėjimas".
RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS UŽUOJAUTA
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Audronę, sūnus Lauryną ir Augustą su šeimomis bei kitus artimuosius ir bičiulius, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime. Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad gegužės 20 d. po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimtuosius metus, mirė žinomas prozininkas ir scenaristas Rimantas Šavelis. Jau mokykloje Rimantas Šavelis garsėjo, jo paties žodžiais tariant, kaip „štukorius", mielai lipo į sceną ir vaidino įvairiuose renginiuose, buvo „apsinuodijęs" kinu, stengėsi pamatyti visus Panemunės miestelyje rodomus filmus. Todėl, baigęs vienuolika klasių, bandė stoti į Vilniaus konservatoriją - labai norėjo tapti aktoriumi, bet kai ši svajonė neišsipildė, pasuko literatūros link - ėmė rašyti, iš pradžių - eilėraščius, vėliau - apsakymus. Beje, pats yra užsiminęs, kad rašytoju tapti buvo užsimanęs jau vaikystėje: „Dar mokyklos suole perskaičiau E. M. Remarque‘o Tris draugus. Iš pradžių skaitydamas kikenau, o baigdamas, regis, verkiau. Man dingojas, kad po tos knygos apsisprendžiau - būsiu rašytojas. Ta mintis, beje, buvo ne nauja. Trečioje klasėje su draugu Juozu, prisiskaitę literatūros apie indėnus, nutarėm tą patį ir pradinės mokyklos kieme, nuošaliame patvoryje, davėm kraujo priesaiką: „špilka" prasidūrėm nykščius, suglaudėm ir pasakėm: būsim". Rimantas savo priesaikos nesulaužė. 1970 metais pasirodė pirmasis jo apsakymų rinkinys Palei žalią krantą, už kurį 1975 m. pelnė Žemaitės literatūrinę premiją, 1980 m. - Paparčio šešėly, o 1987 metais apysaka ir apsakymai Amžinoji šviesa, už kurią buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. Anais laikais jauno autoriaus romanas buvo retenybė, todėl 1974 m. išleistas Rimanto Šavelio romanas Dievo avinėlis tapo neeiliniu literatūros įvykiu. Dar didesnio rezonanso sulaukė 1987 metais pasirodęs ir pakartotinai išleistas nuotykių romanas Tadas Blinda. 1999 m. už novelę Tamarikso žydėjimas, publikuotą mėnraštyje „Metai", jam buvo skirta Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Beje, knygų rašymas nuolatos konkuravo su autoriaus gyvenimu kino pasaulyje. Taip jau nutiko, kad geru dešimtmečiu anksčiau nei šis romanas, 1974-aisiais, pagal R. Šavelio scenarijų buvo sukurtas garsus televizijos filmas „Tadas Blinda" ir daug kitų filmų.
Pats rašytojas yra sakęs: „Tas bjaurybė kinematografas taip moka suvilioti, užhipnotizuoti, kad užmiršti ir laiką, ir valgį, ir miegą. Iš šalies žiūrint, viskas atrodo labai paprasta: yra scenarijus, atsiranda režisierius, operatorius, dailininkas, pakviečiami aktoriai, filmuojame, ryškiname juostą, montuojam, įgarsinam ir turim vaizdą ekrane. Betgi kad ne. Pats filmo kūrimas yra toks magiškas, toks nenuspėjamas, beveik iliuzinis, kad tu pasineri į jį visa galva". Tarp jo parašytų kino scenarijų filmams įsimintiniausi - Arkliavagio dukra (1982, XV-ojo sąjunginio kino festivalio Taline prizas ir diplomas „už geriausią nacionalinės literatūros klasikinio kūrinio įkūnijimą ekrane"), Amžinoji šviesa (1987; Italijoje vykusiame kino festivalyje filmas laimėjo aukščiausią apdovanojimą), Bilietas iki Tadž Mahalo (1990), Žemės keleiviai (1991), Vilko dantų karoliai (1997) ir kt. Išėjęs dirbti į Vilniaus teritorinę muitinę, kuriai atidavė dvylika su puse metų, tikėjosi, kad ne tik užsidirbs pragyvenimui, bet ir galės ramiai naktimis rašyti. Deja, darbas su žmonėmis (Rimantas iš pradžių dirbo budėtoju, vėliau - vyresniuoju inspektoriumi ir vyresniuoju specialistu) atimdavo daug jėgų ir, anot jo, kai diena išvargina, naktimis belieka knapsėti. Vis dėlto jis rašė ir leido knygas, kurios tapdavo ne vien literatūros, bet visos lietuvių kultūros įvykiais. 2000 metais pasirodė romanas Pasimatymai su gyvenimu, 2004 m. atsiminimai apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą, 2009 m. - apsakymų rinktinė Langinė vėtroje, o 2013 m. - romanas Šiek tiek mėnesienos, kuriame autorius pasirinko metaforizuotą, gal net mistifikuotą pasakojimo būdą. Šis paskutinis jo kūrinys sutviska netikėtomis spalvomis, personažų likimai įgauna filosofinę prasmę. Autorius dar sykį skambina varpais: civilizacija gali atnešti ne tik gėrį, progresą, bet ir pražūtį.
KOLEGŲ, DRAUGŲ PRISIMINIMAI
„Paskutiniu metu jau jis labai mažai rašė. Prieš tris dienas pasiėmiau jo paskutinį romaną, galvojau, gal prie jo grįžti. Mane pakvietė neseniai pasižiūrėti „Amžiną šviesą". Man tas filmas pasirodė toks nepasenęs, galvojau paskambinsiu, mes dar susitiksime, eisime kartu restauruoto filmo pažiūrėti", -sako režisierius A. Puipa. - Mes dirbome kartu daug metų - jis ir redaktorius, ir scenaristas mano filmų buvo. Mūsų pirmas susitikimas buvo toks, kad jis dirbo dramaturgu ir pagal Antano Vienuolio apsakymus buvo parašęs Vienuolio šimtmečio proginį scenarijų. Man įsakymo keliu R. Šavelį priskyrė. Suprasdamas, kad filmas turi būti ant greitųjų, pradėjome iš naujo konstruoti ir mūsų pirmas bendravimas ir buvo ši kūrybinė pažintis - filmas „Arkliavagio duktė". Jis suprato mane. Mano darbo stilius - pasiimi literatūrinį kūrinį ir pradedi fantazuoti. Jis įgyvendino viską, ką aš norėjau (...) Sykį man rekomendavo Šavelio apysaką „Amžinoji šviesa". Tai buvo 100-tasis lietuviškas filmas, apkeliavo daug festivalių. Rimas labai tolerantiškas. Jis - žmogus iš Aukštaitijos, buvo prototipai tų personažų. O aš viską perkėliau į pajūrį. Karo nebėra, bet viskas sužlugdyta, man reikia mūro, raudonos plytos - tokio pasaulio. Jis su tuo sutiko. Jis prie to priprato".
„Su kolegomis pakalbėjome, kad tai vienas talentingiausių žmonių, kuris dėl gyvenimo pasirinkimų, likimo vingių neatsiskleidė iki galo. O koks humoras, įtaigumas!" -kalbėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė. Pasak jos, savo gyvenimą R. Šavelis dalino tarp literatūros ir kino. „Todėl jo knygos labai kinematografiškos, rašė vaizdais. Jo tas nepaprastas humoras, po juo slypi didelės filosofinės tiesos. Šaveliui būdinga neskirstyti epizodų į realaus gyvenimo ir fantazijos. Ta proga ji prisiminė apie kūrinį, kuriame arklys užeina į kavinę: „Gal tai ne arklys, o žmogus, gal tai ne baras, o gyvenimas, į kurį užsukame. Taip buvo parašyta anais laikais - tas arklys sako: „buvo laikai, kai niekas mūsų neganė", o sovietmetis.
„Jis mokėjo šnekėti tarp eilučių. Buvo žavus žmogus, nepaprastai geras pašnekovas, visada galėdavai prisikvatoti iki ašarų. Būdavo labai juokinga ir labai skaudu", - prisimena Birutė Jonuškaitė-Augustinienė.
KULTŪROS MINISTRO UŽUOJAUTA
„Rimantas Šavelis buvo talentingas prozininkas ir scenaristas. Pagal jo parašytus scenarijus sukurti filmai „Tadas Blinda", „Arkliavagio dukra", „Amžinoji šviesa", „Bilietas iki Tadž Mahalo", „Žemės keleiviai", „Vilko dantų karoliai" liudija išskirtinį pasakotojo talentą. Nuo mažens puoselėjęs svajonę tapti rašytoju, Rimantas Šavelis savo atkakliu darbu ją išpildė ir lietuvių literatūrą praturtino reikšmingais kūriniais. Mums trūks jo psichologizmu persmelkto, nepaprasta poetinio ir prozinio pradų derme išsiskyrusio literatūrinio žodžio. Reiškiu nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir mūsų kultūros bendruomenei", - sako kultūros ministras Simonas Kairys.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-05-21 12:15
 
 

Komentarai (15)

Jūsų el. paštas

Genovaitė Ryselienė

2021-05-23 11:08

Nuoširdi užuojauta

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rūta Rovienė

2021-05-22 18:08

Užjaučiu...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas Breivys

2021-05-22 11:16

Gaila labai gaila, Mamutai išeina

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Sigita Baltaduonė

2021-05-22 11:03

Amžiną atilsį...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Janina Šeduikienė

2021-05-22 10:36

Tegul ilsisi ramybėje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Julijus Lozoraitis

2021-05-22 10:35

Talentingas rašytojas klasikas ir labai doras žmogus. Ačiū Jam už viską. Nuoširdi užuojauta visiems, kam priklauso. R.I.P.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ona Adomaitienė

2021-05-22 10:30

Užuojauta artimiesiems, amžiną atilsį išėjusiam.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Birutė Kurgonienė

2021-05-21 23:53

Amžinąjį Atilsį...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nijolė Steponkutė

2021-05-21 23:51

Užuojauta!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media