Tylos minutė

Liepos 2 dieną staiga mirė Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs „XXI amžiaus" korespondentas Bronius Vertelka, kurio paskutinį rašinį šis laikraštis spausdino mirties išvakarėse, liepos 1-osios dienos numeryje.

Jis gimė 1948 m. gegužės 20 d. Čiplių kaime, Panevėžio rajone, buvo jauniausias iš penkių vaikų (dviejų seserų ir trijų brolių) šeimoje. Mokėsi Maženių aštuonmetėje mokykloje, baigė Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Tarnavo sovietinėje kariuomenėje, Rostove prie Dono. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, bet paskui perėjo į Vilniaus finansų ir kredito technikumą. Jį baigęs dirbo Varėnos ir Pakruojo rajonų bei Panevėžio miesto laikraščių korespondentu, o nepriklausomybės metais - laikraščiuose „Savininkas", „Lietuva", „Mano verslas", 1998-2008 metais buvo „XXI amžiaus" korespondentu.

Vėliau, išėjęs į pensiją, vis tiek dar savo rašiniais ir nuotraukomis daug talkino redakcijai. Už tai net negaudamas jokio užmokesčio, leisdamas laiką kaimo sodyboje kartu su ištikimiausiu savo draugu šuniu Aru, sakydavo esąs pasiilgęs rašymo, todėl, jei sužinodavo apie kokį nors įdomų žmogų ar svarbų renginį, sėsdavo į automobilį ir vykdavo. Netrukus „XXI amžiuje" vėl atsirasdavo jo rašinys su jį iliustruojančiomis nuotraukomis.

Mūsų laikraščio skaitytojams turbūt nereikia priminti, apie ką B. Vertelka „XXI amžiuje" rašė, nes kai jis čia dirbo, beveik kiekviename numeryje rasdavome po vieną ar kelis jo tekstus. Bronius neieškodavo kažkokių skandalų, o visada stengdavosi rašyti apie gražius dalykus: pavyzdį rodančius darbščius žmones, jų atliekamus darbus, įvairius prasmingus, gerą nuotaiką keliančius renginius, parapijų šventes. Jis aprašė daug muziejų, bibliotekų, kitų kultūros įstaigų, kalbino jose dirbančius žmones. Gyvendamas Panevėžyje, jei sužinodavo apie ką nors įdomaus ir vertingo papasakoti „XXI amžiaus" skaitytojams, niekada nevengė nuvykti toliau - net į Suvalkiją ar Dzūkiją. Žinoma, daugiausiai jo lankytasi Aukštaitijoje, aplinkiniuose rajonuose, dažniausiai mažesniuose miesteliuose, bendrauta su vietinės valdžios atstovais, provincijos šviesuoliais, įdomiais nuošalių kaimų ar vienkiemių gyventojais. Jo pašnekovai buvo ir žinomi įvairiose vietose gyvenantys poetai, rašytojai, skulptoriai, tautodailininkai, laisvės kovotojai. O kiek kunigų pakalbinta! Neskaičiavome, bet tikrai nemažai jų kartu su Broniumi jau Amžinybėje. Jis tikisi jų užtarimo pas Viešpatį.

Bronius išėjo, bet užrašyti jo darbai liks. Kai kurie jo rašiniai, pašnekovų mintys bus svarbūs ne tik kraštotyrininkams, bet ir istorikams, nes nemažai jo kalbintų žmonių - tremtinių, politinių kalinių - liudijimų užrašė tik jis.

Liepos 8 dieną B. Vertelka palaidotas Panevėžio kapinėse šalia uošvių. Laidotuvių apeigas atliko kun. Justas Jasėnas, kurį, dar mokinį, Bronius pastebėjo ir pirmąkart apie jį parašė spaudoje, būtent „XXI amžiuje" („Jaunasis kaimo kraštotyrininkas", 1999 08 25, nr. 65). Jis jau buvo baigęs Katinų pagrindinę mokyklą, gyveno Panevėžyje, tuo metu mokėsi Vytauto Žemkalnio gimnazijos 11-oje klasėje. „Aukščiausiasis tebus maloningas, teatlygins savo artumu už žemiškas, svarbias ir kilnias jo vykdytas rašymo, krikščioniškos žinios skleidimo pareigas, kurias taip uoliai vykdė", - pranešdamas liūną žinią apie Broniaus mirtį „XXI amžiui" rašė kun. J. Jasėnas.

Prisiminsime Bronių kaip pareigingą, visada žodžio besilaikiusį, pažadėtą darbą atlikdavusį buvusį bendradarbį. Nuoširdžiai užjaučiame jo žmoną Nijolę Ievą, dukrą Malviną, sūnus Nerijų, Ugnių ir Donatą.