2024 m. lapkricio 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Televizija

*print*

Archyvas :: Vidmantas Puplauskis: Gaudėme kiekvieną žinutę apie aštrėjančią situaciją

2023-06-19
 
Vidmantas Puplauskis

Vidmantas Puplauskis

Vidmantas Puplauskis
Su Juozu Baušiu buvome sumanę filmą apie tai, kaip istorijos verpetai blaškė Lietuvą, kaip buvo dalijamos, perdalijamos mūsų valstybės žemės, kerpami, perbraižomi žemėlapiai. Okupantų nustatytos sienos net to paties kaimo gyventojus, kaimynus išdalindavo skirtingoms valstybėms.
Tais pačiais metais „Telefilme" buvo užplanuota dar viena mano dokumentinė kino juosta apie savotišką lietuvių tautos fenomeną - įprotį žvelgti į Dangų ir atkaklų norą jame pabūti esant dar gyvu Žemės gyventoju. Kaupėsi įdomi informacija. Profesorė Pranė Dundulienė teigė, kad mūsų protėviai anksčiau už romėnus pažinojo planetas ir vadino jas originaliais lietuviškais vardais. „Žemaičių garlėkio" konstruktoriaus Aleksandro Griškevičiaus istorija, Kazimiero Simonavičiaus raketos, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno legendinis skrydis per Atlantą, šiuolaikinių aviatorių sėkmės ir nesėkmės - visa tai turėjo būti medžiaga filmui „Dangaus trauka", apmąstymams apie lietuvių veržimąsi atsiplėšti nuo žemės. Pradėjau rengtis darbui, tačiau įvykiai Lietuvoje pakrypo taip, kad šį filmą nutariau atidėti. Paprašiau suteikti galimybę iš pradžių filmuoti juostą, pasakojančią apie istorinius įvykius, daugybę kartų kaitaliotas, perbraižytas mūsų valstybės sienas.
1990 metų kovą Lietuvai paskelbus atkurtą Nepriklausomybę, kartu su džiaugsmu atslinko ir sudėtingų, sunkių išbandymų metas. Padažnėjo ir gąsdinimų dėl mūsų valstybės sienų. Atseit, Vilnių mums 1939 m. „padovanojo" Sovietų sąjunga, - nepamirškite dėkingumo. Klaipėda taip pat nepriklausanti Lietuvai. Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities liaudis kelianti reikalavimą prijungti mūsų pajūrį prie „nuo amžių rusiškų"(„iskonno ruskich") žemių ir t.t. Taigi filmo, kurį pavadinome „Pastabos žemėlapių pakraščiuose", tema tapo itin aktuali. Manėme, kad ir TV ekranui reikia tiesos, paremtos dokumentais, faktais, nefalsifikuota istorija.
Dangiškos problemos turėjo palaukti. Bet mes skubėjome, dirbome. 1991 m. pradžioje ir filmą „Dangaus trauka" jau montavome. Kai sausio 11-ąją prie Spaudos rūmų pasirodė sovietų tankai, su montuotoja Giedre Miniotiene skirstėme epizodais kino medžiagą, sinchronizavome. Ir vėl reikėjo sustoti. Visas mintis užvaldė žemiškosios problemos. Gaudėme kiekvieną žinutę apie aštrėjančią situaciją sostinėje. Prie Spaudos rūmų jau šaudo... Dukra Dagnė lankė „Lyros" muzikos mokyklą Pašilaičiuose. Ar grįžo namo? Ar nieko jai neatsitiko? Gal važiuoti namo, į Karoliniškes, kur gyvenome...
Per vietinį radiją TV generalinis direktorius S.Valiulis pakomentuoja situaciją, siūlo nepanikuoti, o tiems, kam mirtinai nebūtina likti darbe, tegu ramiai traukia namo...
Montažinio stalo lentynėlėse paliekame juostos ritinėlius, į dėžutes nededame. Pagal tvarkaraštį šiandien montažinėje niekas nebeturėtų dirbti, tad pirmadienį viską rasime kaip palikę. Tokia buvo darbo dienos pabaiga. Penktadienis.
Šeštadienį daug darbuotojų, kuriems ir nereikia būti darbe, vis tiek renkasi į Televizijos ir radijo rūmus, Krašto apsaugos departamento pastatą. Vėjas, apskriejęs Vilnių, be žodžių atneša gandus ir ne tik gandus... Grandžių vadai ir kiti vadovai vėl ragina skirstytis, prašo, kad televizijoje ir radijuje sukiotųsi kuo mažiau darbuotojų. Vadovai sako, vadovai, matyt, žino... O žmonės klauso savo širdies. Vis tiek renkasi būreliais.
Su Ervinu Peteraičiu, kelių mano filmų asistentu, vaikštome prie TV bokšto. Tiesą sakant, netoli ir gyvename, Karoliniškėse. Būreliai žmonių pritilę, kūrena laužus...
Naktis. Namie. Pažadina šūviai. Kažkur čia pat. Puolame prie lango. TV bokštą užstoja devynaukščio kampas, bet aiškiai matyti besikryžiuojančios prožektorių juostos, girdėti šaudant...
Su žmona lekiame prie bokšto. Ant tilto virš Laisvės prospekto stovi tankai. Kulkosvaidžio vamzdžiai sukiojasi tai į vieną, tai į kitą pusę, vis nukrypsta į bėgančius link bokšto žmones. Vieni bėgantieji nekreipia dėmesio, kiti stabtelėję dar ir pagrūmoja... Prasiveržiame. Prie bokšto - minia. Kalbos - kaip dejonė. Šūksniai apie sužeistus, žuvusius... Jauti skausmą, net pyktį... Bet visai, regis, nėra baimės, panikos. Tik nerimas, o kaip laikosi Parlamentas? Kur būti svarbiau?
Sausio 13-osios naktis... Siaubo naktis.
Išaušo ir rytas. Žemė juk sukasi...
Susiskambinu su Mindaugu Urbonavičiumi, nutariame pasižvalgyti po miestą. Gatvės kaip išmirusios. Einame pro „Pasagos" kavinę Mindaugo gatvėje (ne Mindaugo Urbonavičiaus, kito, karaliaus Mindaugo gatvėje). Čia kažkoks įtartinai didelis sujudimas. Pro kavinės duris tai išeina, tai įeina žmonės. Po vieną, po du, grupelėm. Tokiu ankstyvu metu veikia kavinė? Neiškenčiam neužsukę. Matome, kaip krauna ant stalų stirtas sumuštinių. Greičiausiai su lašiša, nes akyse įstrigo oranžinė spalva. Išrikiuoti vyno buteliai. Žmonės tarpusavyje arba visai nesišneka, arba pašnibždom persimeta vienu kitu žodžiu. Ir kažkodėl rusiškai. Sumojam pakliuvę į „Jedinstvos" rytmetėlį. Matyt, rengiasi atžymėti „Nacionalinio išgelbėjimo" pergalę. Arba planuoja naują „akciją"? „Ne, neišdegs", - galvojame, bet iš čia norisi bėgti. Kaip čia įtikinamai pasišalinus? Pamojam už baro stovinčiam ir paprašom: „Butelį vyno". Paduoda. Daugiau liūto už ausų netampom, mauname pro duris.
Leidžiamės žemyn J.Basanavičiaus gatve. Tuščia, nyku. Tik prie Televizijos ir radijo pastatų, kitoje S.Konarskio gatvės pusėje, būriuojasi žmonės. Visi savi, pažįstami. Ateina vis nauji, būrys didėja. Žiūrime į savo darbovietę anapus gatvės. Ginkluoti kareiviai, šarvuočiai. Raudona vėliava su pjautuvu ir kūju. Buvom šiek tiek primiršę, kaip tie simboliai atrodo...
N.Baužytė įprastu skardžiu balsu pasiūlo rytoj, pirmadienį, ateiti į darbą - susirinkti prie KTS autobusų, stovinčių šalia Aukščiausiosios Tarybos. Jei mūsų darbo stalus užėmė ginkluoti šautuvais, dirbsime gatvėje...
Prasidėjo kelių mėnesių darbas „tremtyje". Iš pradžių glaudėmės Žurnalistų sąjungos patalpose Vilniaus gatvėje, vėliau buvusiuose Pramonės ministerijos rūmuose Saltoniškių gatvėje Žvėryne...
Okupantams užgrobus Lietuvos televiziją, netekome bet kokios filmavimo technikos, tačiau knietėjo žūt būt sukurti filmą apie šias dienas, šiuos įvykius... Įvairiais būdais pavyko pasiskolinti šiokios tokios filmavimo, garso įrašymo aparatūros. Pagelbėjo kino mėgėjai. Ėmėme filmuoti 35 mm kino juostoje, t.y. „normalų kiną". Vadovybė nekontroliavo ir nevadovavo. Tik dirbk, jei gali. Vėliau vadovaujantiesiems susibūrus viename, nors atskirame ir nemažame kabinete, kas nors jau pasiteiraudavo, kaip sekasi. Dar vėliau, kai kiek geriau įsikūrė, ėmė registruoti, planuoti filmavimo pamainas. Sakytume, vežimas įvažiavo į vėžes...
Nemažai filmavome šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Vaizdas įsimintinas visam gyenimui. Iš visos Lietuvos budėti suvažiavę žmonės. Laužai. Prie „gėdos stulpo" prikalti SSRS pasai, ordinai ir medaliai, kariniai bilietai. Vaikų piešiniai ant Parlamentą juosiančių spygliuotų vielų užtvarų. Tautiškos dainos, religinės giesmės. Epizodai su beginkliais gynėjais lauke ir ginkluota apsauga mūsų rūmų viduje. Visa tai fiksavo kino kamera.
Kai pastebėjome ir juostoje užfiksavome Parlamento prieigose iš šviežių lentų renčiamą namą su duryse išpjauta simpatiška širdele, supratome, jog filmuoti galima neskubant, žmonės skirstytis nesiruošia...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-06-19 18:31
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media