Sukaktys, jubiliejai

Juozas Stasinas

Žurnalistas, nusipelnęs gamtosaugininkas,
Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo iniciatorius
 

„Visi mes norime būti gražūs. Norime, kad ir mūsų Tėvynė Lietuva būtų graži, todėl turime kiekvienas surasti tokią veiklos sritį, kurioje galėtume lengviau atsiskleisti kaip grožio ir gėrio kūrėjai. Tik gražus savo siela, blaivus žmogus gali gražinti Lietuvą. O pradėti reikia nuo savo tėviškės kampelio, upelio, takelio...",- rašė mons. Kazimieras Vasiliauskas. 

Šiais metais sukanka dvidešimt penkeri, kai amžinam poilsiui atgulė ryški mūsų tautos dvasinė asmenybė mons. Kazimieras Vasiliauskas. 

Su giliu skausmu širdyje 2001 m. spalio 14 d. sužinojau apie mons. Kazimiero Vasiliausko netektį. Išėjo Žmogus, kuris visą gyvenimą paskyrė santarvės, gėrio ir dvasingumo idėjai. Sunku buvo patikėti, kad nebematysime žilagalvio Monsinjoro, ankstyvą rytmetį Pylimo gatve skubančio į šv. Mikalojaus bažnyčią, nebegirdėsime jo dvasingų pamokslų ir sunkią valandą sielą raminančių žodžių. Mons. Kazimieras Vasiliauskas buvo vaikščiojanti meilė, kurią patyrė daugelis žmonių, pažinojusių šį dvasininką.

Jis buvo vienas iš Vaižgantiškos draugijos atkūrimo iniciatorių. Kai 1995 metais atkūrėme Lietuvai pagražinti draugiją, Monsinjoras garbingai ėjo šios draugijos Garbės pirmininko pareigas iki pat mirties. Mano atminty giliai įsirėžė ir visam gyvenimui išliko mons. Kazimiero Vasiliausko kalba, pasakyta Lietuvai pagražinti draugijos atkuriamąjame suvažiavime.

Sveikindamas į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavusius krašto gražintojus, mons. Kazimieras Vasiliauskas išsakė mintis, kurios aktualios ir šiandien. Jis kalbėjo:

„Kurgi mūsų Draugija šiandieniniame gyvenime turėtų ieškoti tikrojo grožio apraiškų ir padėti prie jų artėti mūsų visuomenei? Kaip minėjome jų daug, ir, deja, ne visuomet mes pajėgiame deramai pasirinkti. Pabandysiu į šiuos klausimus atsakyti perfrazuodamas Vinco Kudirkos eilėraščio antraštę: „Gražu, gražiau, gražiausiai".

Gražu, kai gražūs mūsų Tėvynės ežerai, miškai, kalneliai, upės, parkai, jos gyvūnija ir augalija. Gražiau, kai gražūs mūsų miestai, kaimai, vienkiemių sodybos. Gražiau, kai mūsų visuomenė sugeba gražiai gyventi ir sugyventi, kai mes patys sugebame vieni kitus mylėti, gerbti, suprasti, atjausti, kai visi žmonės turi darbo ir duonos, kai jie turi kur gyventi, kai tautos vadovai myli ir rūpinasi visais šalies piliečiais, ypač įvairių negalavimų varginamais, kai jautriai įsiklauso į jų teisėtus siekius bei įvairias problemas, o piliečiai savo ruožtu deramai gerbia savo vadovus, sąžiningai vykdo jų teisėtus reikalavimus, kai krašte teisė ir teisingumas visur ir visada viešpatauja, kai doriems ir sąžiningiems piliečiams jau niekada nebereikia bijoti nusikaltėlių ir nusikaltimų šiurpių šešėlių.

Gražiausiai, be abejonės, mūsų Tėvynėje bus tik tuomet, kai vis daugiau mūsų visuomenėje bus tų, kurie visuomet, būdami ištikimi aukšųjų vertybių, t.y. tiesos, grožio, gėrio pasauliui, tampa pilnavertėmis asmenybėmis.

Mūsų Draugija žvelgia į ateitį optimistiškai. Ji tiki, kad gėris ir grožis į mūsų tautą būtinai ateis, o mūsų kiekvieno švenčiausia pareiga visa daryti, kad jie ateitų kuo greičiau."

Mons. Kazimiero Vasiliausko kalbos, pasakytos Lietuvai pagražinti draugijos suvažiavime, rankraštį, kaip didžiausią sakralinę vertybę, saugau šeimos bibliotekoje ir prie jo prisiliečiu, kai noriu sustiprinti ne tik savo dvasinę būseną, bet ir priminti artimiesiems ar atsilankiusiems svečiams apie šį kilnų žmogų, vaikščiojusį kadaise tarp mūsų, kalbėjusį mums ir gyvenusį dėl mūsų laimės bei paguodos.

Mane su Monsinjoru suvedė kaimynystė, Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo idėja ir ąžuoliuko, pasodinto Karaliaus Mindaugos skvere popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje atminčiai, pašventinimo reikalas. Monsinjoro kviečiamas, kaip kaimynas ar kaip vienas Vaižgantiškos draugijos atkūrimo iniciatorių, dažnai lankydavausi jo vieno kambario kukliame butelyje, nukrautame knygomis ir sakralinėmis vertybėmis.

Pokalbiai su Monsinjoru man buvo nepakartojamos gyvenimo pamokos apie tikėjimo reikšmę žmogaus gyvenime, apie Lietuvos gražinimo reikalus, apie gamtosaugą bei žmogaus dvasinę būseną socialinių bei politinių lūžių metu. Tie pašnekesiai būdavo nuoširdūs, visuomet jausdavau Monsinjoro dvasinį artumą, atvirumą ir geranoriškumą. Iki šiol atminty išliko mons. Kazimiero Vasiliausko mėgstama frazė - „ Mus jungia tos pačios žvaigždės". Tardamas šiuos žodžius, Monsinjoras, matyt, norėdavo padrąsinti savo pašnekovą, kad pokalbio metu su juo jaustumeisi išlaisvėjęs, atsipalaidavęs, drąsesnis ir atviresnis...

Nuo tos dienos, kai netekome šios iškilios asmenybės, praėjo jau ne vienas dešimtmetis, bet begalinėje laiko tėkmėje mons. Kazimiero Vasiliausko dvasios žvaigždė dar labiau išryškėja, nušviesdama tas vertybes, kurias jis visą gyvenimą skelbė kaip gyvenimo laimę ir prasmę žmonėms. Dažnai į rankas, kaip šventą raštą, paimu įsigytas knygas „Širdies neatskiriamasis", „Šviesi vilties žvaigždė", kitus leidinius apie mons. Kazimierą Vasiliauską ir širdies gilumoje dėkoju Kūrėjui už Lietuvių tautai padovanotą tokį Didį Žmogų, už duotą mums laimę pažinti jį, o prisilietus prie jo, pajausti gerumo dvasinę būseną.

Nepaprastai greitai bėga laikas, vis labiau atitolindamas mus ne tik nuo mons. Kazimiero Vasiliausko netekties, bet ir nuo jo puoselėtų dvasinių vertybių. Todėl būtų prasminga šiuos 2026-uosius metus paskelbti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais, kurie padėtų išlyginti perdėm duobėtą ir užėlusį Tautos dvasingumo kelią, kuriame kiekvienas ir visa Tauta rastume orientyrą sugrįžimui prie tarpusavio pagarbos, santarvės, meilės ir susiklausymo ženkų...

Kai tamsią rudens naktį pažvelgiu į dangų, stengiuosi Visatos žvaigždyne surasti švytinčią monsinjoro Kazimiero Vasiliausko dvasingumo ir gėrio žvaigždę, ir, atrodo, kad ją matau, nes ji viena ryškiausių Lietuvos padangėje.