Sukaktys, jubiliejai

Rieda į pabaigą dar vieneri metai. 2025-aisiais buvo apstu linksmų, liūdnų, net keistų įvykių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Tarp jų - ir jubiliejai. Šį kartą grįžta atmintin prisiminimai apie keletą kolegų ir bičiulių, nuo kurių gimimo praėjo lygiai šimtas metų.

* * *

Vienintelis tokį savo jubiliejų dar spėjo pats pasitikti Lietuvos ir Vokietijos radijo bei televizijos žurnalistas Leonas Stepanauskas. Enciklopediniai žinynai primena, kad jis gimė 1925 m. birželio 28 d. Kaune. L. Stepanauskas Vilniaus Universitete 1951 m. baigė vokiečių kalbos ir literatūros studijas.

1956-63 m. buvo Lietuvos radijo redaktorius. Iš tų laikų jį ir tenka prisiminti. Leonas rengdavo laidas jaunimui, sutelkė gražų jaunųjų talkininkų būrį, pasižymėjo gilia erudicija ir elegancija, nes net į kolūkį daryti „kadro" (trumpo reportažo ar interviu) vykdavo gražiai apsirengęs ir su kaklaryšiu. Tada jis jau buvo autorius garsiosios „Žvaigždutės", kuriai melodiją sukūrė Balys Dvarionas, o įdainavo Beatričė Grincevičiūtė.

Mums, anuometiniams septintojo dešimtmečio jaunikliams, Leonas Stepanauskas buvo tikro profesionalumo pavyzdys. Pasigėrėjimą kėlė ir jo maloni elgsena, atidumas bei paslaugumas kolegoms.

Visa tai nutolo, kai Leonas 1963 m. persikėlė gyventi į Rytų Berlyną. Tai sulaukė nemažos nuostabos ir galbūt užslėpto naivaus pavydo: legaliai išvyko į Vakarus. 1963-67 m. padirbėjęs VDR kelionių biuro turistinių grupių vadovu ir reklaminių filmų režisieriumi, L. Stepanauskas sugebėjo pereiti į Berlyno televiziją. Ten beveik trejetą dešimtmečių jis darbavosi redaktoriaus ir režisieriaus pareigose.

1975 m. jis tapo Thomo Mano draugijos Ciuriche nariu, aktyviai dalyvavo įkuriant šio vokiečių literatūros klasiko muziejų Nidoje. L. Stepanauskas parašė lietuviškai ir vokiškai knygas „Tomas Manas ir Nida" (trys leidimai - 1987, 1996 ir 2011 m.), „Thomas Manas Lietuvoje" (1999). Lietuvos ir Vokietijos spaudoje paskelbė straipsnių apie lietuvių ir vokiečių kultūrinius ryšius.

Paskutinį kartą matėmės Vilniaus dailės muziejuje, Chodkevičių rūmuose 2015-aisiais per Leono Stepanausko 90-metį. Atrodė pakankamai žvalus, o jam buvo likę gyventi dar dešimt metų - iki 2025 - ųjų rugsėjo 21-osios.

* * *

Mudu ne kartą susitikome prie trilypės sankryžos, nuo kurios driekiasi dabartinės Pylimo, Jogailos ir Pamėnkalnio gatvės. Tai buvo išties neplanuoti, bet malonūs atsitiktinumai vėl pasimatyti ir pasikeisti bent keliais sakiniais apie mums rūpėjusius reikalus. „Sveiki, daktare Jokūbai!" - šūkteldavau jį pamatęs.

Jam aiškiai patikdavo šis pasisveikinimas, nors tokio mokslinio laipsnio jis neturėjo. Tačiau buvo medikas, vadinasi - irgi daktaras. O taip iki šiol tituluojmi ir gydytojų išsilavinimą turėję Lietuvos gaivintojai Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius.

Nors daktaras Jokūbas buvo gimęs Kaune (1925 01 10), bet vaikystę su tėvais praleido Žagarėje, kur pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Po jos laukė tiesus kelias į gimnaziją, vėliau - profesijos pasirinkimą.

Tačiau netrukus šiuos tikslus perbraukė karas. Traukdamiesi nuo tikros mirties grėsmės - holokausto - Lietuvą paliko šimtai žydų tautybės žmonių. Tarp jų pateko ir gimnazistas Jokūbas Skliutauskas. Jis atsidūrė toli Rytuose - Kirgizijoje. Jos sostinėje Frunzėje (dabar - Biškekas) Jokūbas praleido apie trejetą metų (1942 - 1945). Iš ten jis pradėjo siųsti žinutes į laikraštį „Tarybų Lietuva" (ėjo 1940 - 1950 m.). Po karo grįžęs į Lietuvą, J. Skliutauskas plunksnos nepadėjo į šalį. Jis keletą metų pasidarbavo „Tiesos" ir „Literatūros ir meno" redakcijose, o 1949-aisiais baigė medicinos studijas. Po jų dirbo gydytoju Daugpilyje, Kazachijoje, Vilniuje. Vėliau medicinos ir medikų būties tematika susilauks plataus atgarsio jo, žurnalisto ir rašytojo, kūryboje - straipsniuose, knygose, pjesėse.

Keletą kartų su daktaru Jokūbu Skliutausku „anais laikais" esame šnekučiavęsi prie kampinio namo pačioje Pylimo gatvės pradžioje. Tačiau anuomet dar nežinojome, kad, atkūrus nepriklausomybę, tas pastatas taps Lietuvos žydų bendruomenės namais. Beje, kad taip lietuviškai skambėjo daktaro Jokūbo Skliutausko pavardė, nederėtų pernelyg stebėtis. Tai nebuvo išskirtinis atvejis prieškarinėje Lietuvoje.

Brangu paminėti, kad ir šio rašinio autoriaus nelengvą atėjimą į pasaulį 1938-ųjų birželį priėmė Marijampolės „moterų daktaras" Moisiejus Kairauskas, kurį pirmomis karo dienomis sušaudė naciai.

* * *

Kiekvieną rugsėjį, Šv. Mykolo Arkangelo atlaidų dieną, Svėdasų bažnyčioje buvo įteikiama Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų Juozo Tumo Vaižganto premija (įsteigta 2002 m.). Visada pilnas rašytojų, žurnalistų, Svėdasų apylinkėse kilusių vilniečių mokslininkų autobusas atrieda iki vietos, kur buvo klasiko gimtoji sodyba Malaišių kaime. Paskui vykstama į Kunigiškių kaime esantį J. Tumo Vaižganto muziejų, įrengtą buvusioje pradinėje mokykloje. Svečiai susėda į senuosius suolus klasėje, kurioje raides pažino ir mažasis judrusis Tumų Juozukas, tapęs didžiuoju mūsų tautos Pragiedruliu. Viename klasės šone stovi vitrina su rašytojo ranka rašyto testamento ištrauka: "Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose - prašom pasiskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu ar nebesu." Į tautos amžinybę ištarti žodžiai.

Tą 2008-ųjų rugsėjį buvusios Kunigiškių mokyklos klasėje pro fotoaparato ieškiklį mačiau į išlikusius suolus susėdusius kolegas. Viename jų iš krašto glaudėsi gydytoja ir publicistė Filomena Taunytė (g. 1925 04 11 Vantainėliuose, Radviliškio r.). Po geros valandos priešais Svedasų bažnyčios altorių jai bus įteikta Juozo Tumo Vaižganto premija, pelnyta šmaikščia plunksna ir aštriu žodžiu. Kaip pastebėjo tų metų „Kauno diena" (2008 05 13), „vieni šią 83 metų moterį vadina gydytoja, derinančia tradicinės medicinos žinias su ne visai tradiciniais metodais. Kiti ją vadina žolininke ir ragana. Yra tokių, kurie sako, jog ji ekscentrikė. Kažkam atrodo, kad tai - tiesiog ryški asmenybė su kategoriška, atvirai reiškiama nuomone įvairiais klausimais - pradedant medicina, baigiant dorove."

Išgirdusi klausimą, ar egzistuoja laimės receptas, Filomena Telksnytė atsakė: „Šopenhaueris rašė, kad žmogaus laimė 90 procentų priklauso nuo sveikatos. Negalėčiau ginčytis. Juk užtenka, kad sveikiausiam žmogui supūliuotų pirštas, ir iš karto daug kas pasikeičia. Vagis neis vogti, o Seimo narys šnekės žymiai trumpiau, nes bėgs merkti to piršto į vandenį." Arba paklausta apie seksualinį auklėjimą, ji rėžia be užuolankų: „A, kai manęs paklausė, ar tarybiniais laikais buvo seksas, o aš atsakiau: Ir tada kru*osi, bet dabar kru*asi žymiai daugiau. Taip ir yra. O dėl žodžio kru*tis tai taip, aš jį vartoju, nes seksas lietuviškai yra kru*imasis. Reikia kalbėti lietuviškai." Tiesmukai teisinga ji ir savo knygose „Dar kartą apie alkoholizmą" (1972), „Vandens užkalbėjimas" (2000), „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą" (2003, 2006, 2009), „7 nuodėmės ir 12 ligų" (2006, 2007, 2009), „Kiek sveria siela" (2008, 2009), „Gyvenimas be stogo" (2009), „Ieškau tikro lietuvio" (2011, 2013), „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje" (2013).

* * *

Ankstyvą 1962 metų pavasarį iš radijo vaikų ir jaunimo redakcijos gavau užsakymą parengti scenarijų „Abiturientų išleistuvėms". Tai buvo labai populiari laida, nors skambėdavo tik kartą per metus. Scenarijų sukurpiau per porą dienų, bet jis vis dar buvo be „galvos", tai yra - be įžanginės dainos. Jai tąkart žodžius parašyti pasiryžau pats ir pradžia išėjo tokia:

Skrenda paukščiai iš gūžtos gimtosios

Viesuluose sparnų išbandyt,

Iš tavęs mes, mokykla brangioji,

Į gyvenimą išskrendam ryt.

Daug dienų, brangių mielų,

Rytojus dovanos,

Bet ši diena skambia daina

Lydės mus visados.

Žodžiai žodžiais, bet be melodijos - tai dar ne daina. Deja, muzikinio išsilavinimo, kaip šiandien du iš trijų mano vaikai, aš neturėjau. Reikėjo profesionalios talkos. Nebeatsimenu, kas man patarė kreiptis į kompozitorių Benjaminą Gorbulskį (g. 1925 09 14 Kaune). Jis tada dar nebuvo visų šešių savo operečių, dviejų simfonijų, satyrinės operos ir vieno baleto autorius, bet jau plačiai žinomas dainų kūrėjas (jų paleido į pasaulį apie 500). Gavęs numerį, paskambinau kompozitoriui. Išklausęs mano prašymą, jis pasiūlė susitikti „Žinijos" draugijos kavinėje ir atsinešti eiles (interneto dar toli gražu nebuvo).

Gurkšnodamas kavą, kompozitorius greitosiomis permetė akimis rašinį ir sutiko jį „sumelodinti". Po geros savaitės gavau autorinį gaidų lakštą ir jį perdaviau vieno Kauno choro vadovui.

Choras gana greitai išmoko dainelę ir ją įrašė radijo studijoje.

Tik daug vėliau sužinojau, kad Benjaminas Gorbulskis 1941 m. baigė Kauno XII vidurinę mokyklą. 1941- 1947 m. gyveno Rusijoje; nuo 1942 m. karinės ir lengvosios muzikos orkestrų, ansamblių muzikantas, kapelmeisteris. 1947 m. atvyko į Vilnių. 1949-1953 m. mokėsi Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, jo mokytojas buvo Jurgis Gaižauskas. 1953-1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Eduardo Balsio kompozicijos klasėje. Benjaminas Gorbulskis paliko gausų kūrybinį kraitį. Didžiausia jo įrašų dalis saugoma Lietuvos radijo ir televizijos fonduose. Juose ir daug žurnalistų kūrybos, kuriai reikalingi balsai ir melodijos. Juk radijas be muzikos, tai būtų lyg vestuvės be nuotakos.

* * *

Vienu savo profesijos praktinių mokytojų galiu pagrįstai laikyti Povilą Pukį (g. 1925 05 10 Palanga). Tai jis 1966 metų pabaigoje pakvietė mane darbuotis į reformuotai išplėstą radijo ir televizijos programų savaitraštį „Kalba Vilnius". Gavau atsakingojo sekretoriaus (arba populiariai - antrojo žmogaus redakcijoje) pareigas. Buvau atsakingas pirmiausia už tai, kad laiku (valandomis) ant vyriausiojo redaktoriaus stalo nugultų planuoti ir jau stilistės perskaityti rašiniai, kad punktualiai dailininko būtų parengtas būsimojo numerio maketas, kad nevėluojant visa tai būtų išsiųsta į spaustuvę.

Visus tuos procesus mokėjo įžūliai nesikišdamas stebėti Povilas Pukys. Jis neapsiribojo vien eterio programų anonsavimu. „Kalba Vilnius" tapo vis labiau savarankiškas nušviečiant politinį, ekonominį ir kultūrinį mūsų krašto gyvenimą. Kartais net ir pro satyrinę prizmę. Tai ėmė vis labiau nepatikti rūsčiajam radijo ir televizijos komiteto pirmininkui Jonui Januičiui (irgi gimusiam 1925-aisiais). Vieną gražią 1968 metų dieną prie redakcijos, kuri veikė dabartiniame Gedimino prospekte, sustojo specialus autobusas. Į jį buvo sulaipinti savaitraščio vadovai ir skyrių vedėjai. Jie buvo nuvežti „ant kalno" - į komitetą S. Konarskio gatvėje. Vežami liūdnai juokavome: „Kaip Čekoslovakijos politbiuras į Maskvą..." Mat neseniai, per įvykius Prahoje visa tos šalies kompartijos vadovybė buvo priverstinai nuskraidinta į Maskvą, kad atgailautų „ant SSKP kilimėlio" už revanšistines nuodėmes.

Mus suleido į erdvų pirmininko J. Januičio kabinetą. Slogi nuojauta sakė, kad šis priverstinis vizitas geruoju nesibaigs. Niūrusis pirmininkas, nuleidęs akis, atbumbėjo keletą priekaištų (jų beveik po 60 metų jau ryškiai nebeprisimenu). Pabaigoje pasakė, kad dėl padarytų klaidų reikia „sustiprinti" savaitraščio vyriausiąjį redaktorių. Arba, paprastai tariant, išvyti esamą ir jo vieton pastatyti naują. Taip ir įvyko. Netrukus Povilą Pukį pakeitė Vytautas Mikuličius. Supratau, kad ir mano dienos savaitraščio redakcijoje jau suskaičiuotos, todėl sudalyvavau konkurse ir tapau Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros vyresniuoju dėstytoju. Gavęs raštišką patvirtinimą, stambia sąvaržėle pritvirtinau prie atsistatydinimo pareiškimo ir nunešiau į to komiteto kadrų skyrių.

Povilas Pukys po savaitraščio „Kalba Vilnius" sėkmingai dirbo Lietuvos kino studijos Dokumentikos sektoriaus redaktoriumi. Parašė scenarijų, dokumentinių filmų tekstų. Nuo 1979-ųjų režisavo užsakomuosius filmus. 1999-2014 m. redagavo žurnalą „Liuteronų balsas". Išleido atsiminimų ir liudijimų knygas „Anuokart prie uosto" (2007), „Trečias nelaimi" (2010), „Skersprūsio klupinis" (2015), „Maumo sapalai" (2017).

* * *

Tegul ilsisi šimtamečiai gimtojoje žemėje ir mūsų atmintyje, kol gyvi būsime.