Sukaktys, jubiliejai

Į mediciną, tikriausiai, Vaclovą atvedė daktarų kaiminystė. Jo tėvų Benignos ir Stanislovo Intų sodyba buvo greta daktaro F. Kaunackio dvaro, žemė ribojosi su dvaro laukais. Iš kiemo matėsi daktaro gyvenamojo namo stogas ir dviaukštis murinis ligoninės pastatas. F. Kaunackis baigęs Tartu medicinos universitetą, apsigynęs daktaro disertaciją, tobulinosi užsienyje, dirbo Sedos, Skuodo ligoninėse, vertėsi gydytojo praktika Kivyliuose, netoli namų pastatė ligoninės pastatą. Vaclovas draugavo su daktaro vaikais Algirdu ir Ferdinandu, kuris 1944 m. pavasarį, baigęs studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete tų pačių metų rudenį su šeima pasitraukė į Vakarus. Beveik iki 2000 metų jie susirašinėjo laiškais. Vaclovas galėjo pamatyti ir 1935 metais pas Kaunackius apsilankiusį tuometinį Palangos burmistrą, daktarą Joną Šliūpą.

Kai Intui buvo devyniolika metų netoli jų sodybos, nuslinkus Pakalniškių žvyro karjero skardžiui, tragiškai žuvo jo tėtis. Tais pačiais, 1946-aisiais metais, Vaclovas įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, ir taip išvengė tremties. Tuo pačiu metu paslapčia mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1949 m. įstojo į Kauno medicinos institutą. Vyresniuose kursuose naktimis dirbo greitojoje medicinos pagalboje, taip pat laikraščio „Kauno tiesa" redakcijoje korektoriumi. Vaclovas buvo paskirtas kurso seniūnu, subūrė kurso draugus, organizavo žygius. Vaclovas globojo jaunesnįjį brolį Praną, kuriam pavyko išsigelbėti nuo tremties. Nelegaliai buvo jį apgyvendinęs Medicinos instituto bendrabytyje. 1955 m. Kauno medicinos institutą baigė su pagyrimu, tuomet vadinamu Raudonu diplomu. Įgijo šeimos terapeuto specialybę. Gavęs diplomą Vaclovas išsiruošė į Irkutską aplankyti mamos ir brolių.

Studijuodamas mediciną Vaclovas domėjosi ir gamtos mokslais. Po studijų jam buvo pasiūlyta pasilikti dirbti Kauno klinikose, bet jis grįžo į gimtąjį kraštą. Buvo paskirtas neseniai atnaujintos Skuodo ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėju, o kai Mosėdyje atidaromai naujai ligoninei reikėjo gydytojo Vaclovas ilgai nedvejojęs čia atvyko.

Pasak rašytojos, gydytojos, LŽS narės Filomenos Taunytės, tuomet Mosėdžio miestelio niekas Lietuvoje nežinojo ir būtų nežinojęs iki šiol. Nederlinga, mažais ir dideliais akmenimis nusėta žemė. Kiek juos berinkdavo, jie vistiek vėl tarsi išdygdavo. Net buvo tikinčių, kad juos velnias sėja.

Kai 1956 m. jaunas gydytojas V. Intas atvyko į Mosėdį ligoninė buvo 10 lovų gydymo įstaiga, kurioje jeigu reikėdavo tilpo ir 30 žmonių, su nedideliu medicinos personalu įsikūrusi buvusioje senojoje Mosėdžio klebonijoje. V. Intas iš karto atkreipė dėmesį į netvarkingą aplinką. Gydytojas būdamas Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininku kvietė įsijungti miestelio žmones į draugijos gretas, ir greitai draugiją sudarė daugiau kaip 600 narių. Organizavo talkas, sodino gėles, medžius, iškasė tvenkinį. V. Intas parsiveždavo augalų iš Sibiro, Altajaus, Karelijos, Krymo, Kamčiatkos ir kt. Pamatę pokyčius žmonės greitai pajuto, kad gyventi gražesnėje aplinkoje daug geriau, pradėjo puoselėti ir savo sodybas.

Dar 1957 m. susidomėjo akmenimis. Pamatęs kaip ligoninės ūkvedys ruošėsi nubalinti akmenukus apie gėlynus V. Intas susimąstė koks gražus natūralus akmuo. Mosėdžio apylinkių laukuose, miškuose jų buvo daugybė, nes Skuodo ir Kretingos rajonai patys akmeningiausi Lietuvoje. Pirmąjį būsimo unikalaus akmenų muziejaus eksponatą iš laukų jis parsivežė užsikėlęs ant dviračio. Taip gydytojas ir susirgo akmenų rinkimo manija. V. Intas prisipažino esąs pakerėtas akmenų, per akmenis jaučiantis ryšį su tolimiausia žemės praeitimi.

Mosėdžio gydytojas pirmasis atkreipė dėmesį į akmenis ir pasakė: „Žiūrėkite, ką slepia žemaičių žemė! Saugokite akmenį, jis sparčiai nyksta iš laukų, dar po dešimties dvidešimties metų ir galvai prasiskelti jo nerasi." Grįždamas dviračiu aplankęs ligonius pamatęs įdomesnius akmenis pažymėdavo, sunumeruodavo, o paskui ieškodavo pagalbos parsigabenti į ligoninės sodą. Nors iš pradžių miestelio gyventojams atrodė keistas gydytojo toks aistringas susidomėjimas akmenimis, bet greitai ir jie atkreipė dėmesį į akmenų grožį. Miestelio centre po 1962 metų gaisro V. Intas nusprendė griūvėsiais užverstą atšlaitę paversti skveru, skirtu krašto žymiems žmonėms pagerbti. Ten išrikiavo akmenis, pasodino tris ažuolus Simonui Daukantui, Jurgiui Pabrėžai ir Motiejui Valančiui. Taip pamažu po atviru dangumi pradėta kaupti būsimo akmenų muziejaus kolekcija. Pasak vieno mosėdiškio, V. Intas gyveno ir kūrė muziejų labai palankiu metu. Sulaukė supratimo ir pagalbos iš miestelio gyventojų ir tuometinės valdžios. Melioratoriai nelietė ir saugojo Into pasižymėtus akmenis. Didžiulius akmenis iš laukų pargabendavo mašinomis. Vienam nebūtų pavykę susidoroti su tokia galinga jėga.

Kai 1976 m. senoji Mosėdžio ligoninė uždaryta nugriauto ligoninės pastato vietoje gydytojas įrengė mistinį vulkano kraterį. V. Intas toliau dirbo Mosėdžio ambulatorijoje, aptarnaudavo daugiau kaip 3000 gyventojų.

Jam per tuos darbo metus Mosėdžio ligoninėje, ambulatorijoje teko būti chirurgu, terapeutu, pediatru, net ginekologu. Į jį žmonės kreipėsi ir po darbo valandų, naktį ar laisvadieniais. Pakviestas jis niekada neatsisakydavo. Mosėdiškiai dar prisimena, kad juos yra gydęs V. Intas.

Jis buvo labai populiarus vaikų gydytojas. Neskubėdavo skirti antibiotikų. Pirmiausia liepdavo duoti žolelių arbatos, dėti kompresus. Pats stebėdavo ir sekdavo ligos eigą. Ne vieną sunkiai sergantį mosėdiškį V. Intas vežė arba siuntė į Kauną konsultuoti, gydyti pas klinikose dirbusius kurso draugus.

Apie V. Intą bei sėkmingą jo gydymą kūrė legendas. Vienoje iš jų pasakojama, kad sunkiai pacientei, kuri jau blaškėsi agonijoje daktaras sugirdė vaistų, ir ji staiga pasveiko, bet iš to didelio džiaugsmo prie malūno nušoko nuo liepto.

Kaimo ar miestelio gydytojas privalėjo viską žinoti. V. Intas sekė medicininę literatūrą, nuvykęs į kitą miestą ar kaimą užsukdavo pasitarti su kolegomis. Pats taip rašė straipsnius donorystės, sveikatos profilaktikos, higienos klausimais. Būtų parašęs dar daugiau, ir ilgiau gydęs pacientus, bet dėl tų akmenų, vėliau dėl sveikatos, o ir taip visko neaprėpsi.

Daugiausia publikacijų parašė tik pradėjęs dirbti Mosėdyje, jos buvo spausdintos rajono laikraščiuose „Pergalė", „Vienybė", „Mūsų žodis", „Skuodo žodis". Viename straipsnyje (1958) skatino tapti donorais, pateikė sėkmingų kraujo perpylimo pavyzdžių ligoninės pacientams staigių kraujavimų, nudegimų ir daugelio ligų atvejais. Straipsniuose „Švara - sveikatos šaltinis" (1960) ir „Svarbu gera sveikata, graži buitis" (1963) V. Intas akcentuoja kokią įtaką žmogaus sveikatai turi tvarkinga buitis, švara, graži aplinka. Pabrėžė profilaktinės medicinos, sanitarinio švietimo svarbą. Gydytojas rašė: „Žmogus suserga vien dėl to, kad nežino kaip elgtis, kaip save prižiūrėti. [...] Keista, kad iki šiol dar nevertiname gryno oro, saulės, fizinės kultūros (sporto) reikšmės. Kaime saulės ir gryno oro yra perteklius, tačiau žmonės tuo nesinaudoja." 1963 metais apžvelgdamas praėjusių metų darbus rašė :„Kiekviena išgelbėta gyvybė gydytojui - didžiausias džiaugsmas, pasveikusio žmogaus laiminga šypsena - geriausias atpildas už darbą." Straipsnyje „Mokyklinio amžiaus vaikų susirgimai" (1967) įspėjo, kad angina gali sukelti reumatą: „ Kas dažnai serga anginomis, tegu žino, kad reumatas jau kažkur netoliese tykoja. Vienintelė išeitis - operacija."

Gydytojas Intas sakydavo: „Akmuo gydo žmogų. Deja, kartais suserga ir pats. Tačiau akmuo ir taip turi gilų amžių, todėl reikia skubėti rūpintis žmonėmis, jie trapūs."

1979 m. vasario mėnesį oficialiai atidarytas Respublikinis unikalių akmenų muziejus (2005 m. muziejui suteiktas V. Into vardas), o vadovu paskirtas V. Intas (iki 2000 m.). Apie V. Into akmenų kolekciją jau seniai visi žinojo, atvažiuodavo pažiūrėti. Amerikos lietuvių laikraštyje „Laikas" rašoma apie akmenų muziejų, kurio pradininku laikomas akmenis rinkęs gydytojas V. Intas.

Gydytoja Filomena Taunytė apsilankiusi pas V. Intą savo knygoje rašė: „Čia reikia ateiti naktį ir vienam pasivaikščioti per mėnulio pilnatį. Tada kraupia amžinybės šviesa apšviesti, įvairiausiomis žėručio spalvomis žėrintys akmenys prakalba apie vienintelį trumpą, niokojamą ligų ir nuodėmių mūsų gyvenimą ir įkvepia slėnio įkūrėjo mintį, kad „gyventi reikia taip, tarsi rytoj mirtum, o dirbti taip, tarsi amžinai gyventum."

Po sunkios ligos V. Intas mirė 2007 m. lapkričio 19 d., tačiau Mosėdžio akmenų slėnyje jo įkūrėjo legenda gyva iki šiol.

V. Into 100 metų jubiliejaus proga lapkričio 14 d. Mosėdžio gimnazijoje pristatytas juodosios keramikos pano, kurį sukūrė tautodailininkas Eugenijus Paukštė.