2022 m. gruodžio 8 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Violetos Palčinskaitės kūryba – iš gražaus vaikystės pasaulio

2013-11-15
 
Violeta Palčinskaitė. Daivos Červokienės nuotrauka

Violeta Palčinskaitė. Daivos Červokienės nuotrauka

Dauguma penkiasdešimtečių vaikystėje skaitė ir deklamavo Violetos Palčinskaitės eilėraščius, daug kas skaitė juos savo vaikams, kažkas galbūt skaito ir vaikaičiams. Susitikti su poete, dramaturge, scenariste, vertėja, pelniusia daugybę apdovanojimų (1978 metais LSSR valstybinė premija už knygą „Namai namučiai", 1982-aisiais aukso medalis tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje Italijoje už filmą „Andrius", sukurtą pagal rašytojos scenarijų, 2004 metais Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius, 2009-aisiais Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalis už išskirtinius pasiekimus literatūros ir poezijos vaikams srityje, 2011 metais - Metų vaikų knygos karalienės titulas), paskatino artėjanti jos gyvenimo sukaktis.

Šiandien poetė Violeta Palčinskaitė - „XXI amžiaus" pašnekovė.

Prisiminkite savo vaikystę. Sakoma, tai - kiekvienam žmogui išskirtinai reikšmingas amžiaus tarpsnis, o vaikų literatūrą kuriančiam žmogui turbūt dar reikšmingesnis?

Be abejo, taip. Nepaisant sunkių ir niūrių karo ir pokario metų, mano vaikystė buvo laiminga, nes tėvai padarė viską, kad apsaugotų nuo nepriteklių ir negandų. Mano vaikystė buvo pilna žaislų ir knygų, tėvai buvo išradingi. Kadangi nebuvo kompiuterių ir kitų tobulų priemonių, geriausi žaidimai namuose buvo su tėvu pastatyti indėnų palapinę, žaisti zoologijos sodą. Tad savo vaikystę prisimenu labai šviesiai. Galbūt net iki šiol nesu galutinai iš jos išėjusi, todėl ir rašau vaikams.

O koks ryškiausias vaizdas išliko iš tėvų namų?

Daug iškyla vaizdų, kiekvienas reikšmingas vienu ar kitu aspektu. Man dažnai ausyse skambėdavo tėvų juokas, kai jie, mane paguldę, ilgai vakarodavo, užsidegę žvakes. Jos būdavo raudonos. Mama labai mėgdavo raudonas žvakes. Tuo metu tokių nebūdavo, tad tėvas, paėmęs mamos nagų laką, dažydavo žvakes raudonai. Jie gerdavo kavą, apie kažką kalbėdavo, o aš kitame kambaryje negirdėdavau, dėl to man būdavo pikta, o tą jų juoką prisimenu iki šiol. Tai buvo labai darni šeima, Kaune garsėjo kaip labai mylintys vienas kitą, net buvo vadinami Romeo ir Džiuljeta. Tėvai įdiegė daug noro fantazuoti, leido proto ribose daryti ką noriu.

Tėvas buvo mokytojas, dėstė matematiką, ekonomiką, buvo baigęs teisę Vytauto Didžiojo universitete, bet visada linko prie pedagoginio darbo. Mama kurį laiką nedirbo, nes tėvas norėjo, kad namai būtų pilni jos šilumos. Gyveno vos galą su galu sudardami iš mokytojo algelės, bet mama buvo labai išradinga. Būdavo padengtas stalas, būdavo svečių, geros nuotaikos ir linksmų patiekalų iš nieko - mama labai sugebėjo. Vėliau mama dirbo vaistinėje, ji buvo farmacininkė.

Kas Jums atvėrė knygų ir poezijos pasaulį, juk metas nebuvo tam palankus...

Jį atvėrė ir mama, ir tėvas. Namuose visada buvo labai daug knygų. Mama dažnai man skaitė knygas, sekė pasakas, mokėjo užsienio kalbų. Ji senajame Karvelio knygyne Kaune sugebėdavo atrasti labai įdomių knygelių - jos buvo vokiečių kalba, labai gražios, celofanuotos, ne kiekvienam prieinamos. Kažkodėl jas parodydavo mamai iš po prekystalio. Mama jas pirkdavo, ji mokėjo vokiškai, man skaitė, versdavo. Atsimenu be galo gražiai išleistą „Batuotą katiną", kurį mama man vertė. Jau pats knygynas man atrodė kaip pasaka. Jis vadinosi Karvelio, pagal savininką, tačiau vaikui, vedamam į tokį knygyną, atrodė, kad turi atplasnoti karvelis ir padėti knygą, ar jis kažkur tupi už lentynų. Taigi pats ėjimas į tą knygyną buvo didelė šventė. Knyga, kurią mama dovanojo, kai buvau penkerių, buvo Anderseno pasakos. Su ta knyga augau, ji iki šiol su manimi. Kai man skaitydavo Anderseno pasakas, anaiptol ne viską suprasdavau. Tai mane ir traukė. Vėliau ėmiau suprasti vis daugiau, pradėjau pati skaityti. Iki šiol bet kurioje Anderseno pasakoje matau daugiau negu kažkada anksčiau.

Kaip pradėjote rašyti?

Galbūt šaknys ir buvo tėvų padiktuoti žaidimai. Kai žaidi, pradedi žaisti ir su žodžiu. Pasakai kažkokias dvi eilutes, tada išgirsti, kad jos susirimuoja, pagalvoji: „Čia naujas žaidimas, kažkas įdomaus". Kaip sakau savo skaitytojams, mokykloje mano laikais kone visos mergaitės rašydavo eilėraščius. O po to protingos mergaitės randa protingus darbus, o kadangi aš neišmokau dirbti nieko rimtesnio, tai iki šiol rašau.

Pirmąjį poezijos rinkinį išleidote studijuodama pirmame VU kurse, būdama vos septyniolikos. Kaip tai susiklostė? Buvote išskirtinai drąsi ar sutikote palaikančių žmonių, atsidūrėte laiku reikiamoje vietoje?

Buvo ir atsitiktinumų, ir sutapimų. Pirmas mano eilėraščių rinkinys buvo mokykloje rašytų suma. Aš savo eilėraščius siuntinėjau į vaikiškus žurnalus, laikraštėlius, atspausdino „Moksleivis" su labai gražiu Janinos Degutytės palydimuoju žodžiu. Kažkas juos pastebėjo, ir kai pradėjo eiti kelios poezijos knygos viename aplanke, Rašytojų sąjunga man pasiūlė sudaryti tokį rinkinį. Į tuos mano eilėraščius, kaip suprantu, jie buvo atkreipę dėmesį iš periodikos. Mane labai draugiškai pasitiko Rašytojų sąjungos konsultantai. Taip buvo paruoštas ir pasirodė pirmas rinkinys bendrame aplanke.

O kas, tėvai ar pedagogai, labiau ragino kurti, parodyti savo kūrybą žurnalams, laikraščiams?

Tėvai nenorėjo, kad eičiau šiuo keliu, galvojo, kad reikia turėti rimtą profesiją, normalų darbą. Rašymas - toks dalykas, kuris gali būti kaip pomėgis. Manau, tėvai galvojo kaip dauguma: gal medicina, gal inžinerija. O filologija buvo tai, ką gali savo jėgomis mokytis...

Esate poetė, dramaturgė, scenaristė ir vertėja. Kaip išbandėte visus šiuos amplua, kuris jums yra artimiausias?

Sunku pasakyti. Širdyje aš esu teatro žmogus, todėl pjesės vaikams man buvo labai didelis iššūkis ir malonumas, intriga, savotiškas nuotykis. Eilėraščiai, manau, yra tarsi gyvenimo būdas, saviraiška, mano tapatybė, esybė. O pjesės - jau kas kita. Turi sugalvoti siužetą, daug ką išmanyti ar neišmanyti, tada išeina kažkaip kitaip. Šiaip man labai patinka versti. Nesu profesionali vertėja, bet daug esu išvertusi iš anglų kalbos. Bet mano leidėjai, perpratę šią mano silpnybę, visada kelia sąlygą: pirma atneši savo žadėtą knygą, tada verti. Nesu labai produktyvi, esu pakankama tinginė.

Kaip atrodo rašytojo dienos ritmas? Juk nereikia kasdien anksti keltis ir eiti į darbą.

Prisipažinsiu, esu pelėda. Ryte atsikelti man sunku. Kartais būna: atsikeliu ir nesinori sėsti prie darbo stalo, pagalvoju: „Kaip gerai, turiu reikalų mieste". Nuvažiuoju, padarau ką planavusi, grįžtu. Ir vėl nesinori sėsti prie darbo stalo. Tariu sau: „Kiek liko tos dienos, nieko gero jau neparašysiu". Ir atidedu rytojui. Arba prisėdu prie rašomojo stalo, bet pagalvoju: „Geriau rytoj anksčiau atsikelsiu ir parašysiu"... O anksčiau atsikelti ne visada pavyksta...

Kokių savybių reikia kuriant poeziją, dramaturgiją, scenarijus, verčiant? Galbūt skirtingų?

Sunku pasakyti. Čia spontaniškai kažkas įvyksta. Į dramaturgiją mane atvedė du labai svarbūs to meto režisieriai - Juozas Miltinis ir Aurelija Ragauskaitė. Dvi mano pjesės vaikams, kaip aš sakau, buvo pirmos, nes abi gimė lygiai tuo pačiu metu. Tai buvo mano vidinis nuotykis. „Spyruoklinį kareivėlį" parašiau savarankiškai ir parodžiau Panevėžio teatrui, jiems patiko, ėmėsi statyti. Pastatė Vaclovas Blėdis, bet aš visąlaik buvau po J. Miltinio sparneliu. Jis mane mokė. Tai įstrigo labai ilgam. Sakė, kad pjesės autorius turi būti ir dailininkas, ir architektas, ir pats aktorius - viską turi matyti: ir scenovaizdį, įsivaizduoti, kaip kiekvienas veikėjas kalba ir daug kitų dalykų. Aurelija Ragauskaitė, nieko nežinodama apie Panevėžį, užsakė parašyti pjesę vaikams. Man tai buvo labai įdomu. Pirmiausia sugalvojau pavadinimą „Aš vejuosi vasarą", kelis veikėjus: Konvalija, sauganti savo taliją, Mama Pieva, verdanti vakarienę - ir atnešiau režisierei, pasakiau, kad daugiau nieko negaliu. Jos būta geros pedagogės. Ji man sako, kad jau viskas yra: pavadinimas, veikėjai, dabar tik sugalvok, ką jie veikia... Taip gimė pjesė, kuri perėjo per šimtą buvusios Sovietų Sąjungos teatrų, buvo regione tuo metu viena iš labiausiai statomų pjesių.

Kiek vaizduotė yra reikšminga kūryboje?

Manau, vaizduotė kūryboje, jeigu tai ne dokumentika, yra viskas. Jei tu nieko neįsivaizduosi, nefantazuosi, nieko nebus. Nebūtinai visos tos fantazijos turi sugulti į kūrybą, bet be jos neįsivaizduoju šio vyksmo.

Kas Jums svarbiausia eilėraštyje ar pjesėje: mintis, siužetas, žodžių ritmas ir skambesys?

Man svarbu, kad kiekvienoje pjesėje būtų daug poezijos. Mano pjesės Lietuvoje buvo vienos iš pirmųjų, kuriose buvo daug dainų (zongų), muzikinių intarpų. Man tai buvo svarbu. Kai rašydavau eilėraščius vaikams, buvo svarbu, kad kiekvienas turėtų siužetėlį. Arba taip netyčia sutapdavo. O siužetas daugiau techninis dalykas, su juo sunkiau. Reikia galvoti, kas ką daro, kokia iš to intriga, kuo baigiasi. Tai - tiesiog neįveikiamas kalnas... Bet kartais patys veikėjai padiktuoja tą veiksmo eigą.

Ar rašant suaugusiems ir vaikams skirtus eilėraščius mintys ateina skirtingai?

Žinoma, skirtingai. Juk skirtingai kalbi su vaiku ir su suaugusiuoju. Bet esmė ta pati. Juk su vaiku kalbi kaip su suaugusiu, jeigu nenori jam pataikauti, jo nuvertinti, būti nenatūralus. O kiekvienas suaugęs turi savy giliai užslėpęs vaiką, kuris nori išdaigos, atotrūkio nuo realybės, buities, blogų minčių.

Kas, Jūsų manymu, vaikas ar suaugęs žmogus yra kritiškesnis skaitytojas, klausytojas, žiūrovas?

Manau, labiau reiktų klausti, kas yra nuoširdesnis. Seniai sakydavau, suaugęs teatre pasėdės iš mandagumo, net vieną kitą gerą žodį pasakys, o ką galvoja, jau kitas reikalas. Vaikas, jeigu jam nepatinka, atsistoja ir išeina iš salės. Todėl jį reikia labai laikyti emocijomis ar siužetu, scenos reginiu. Tas pat - ir knyga. Dabar vaikai apskritai mažiau skaito, ir knyga turi jį pagauti savo mintimi, siužetu, neturi būti ilga, negali būti nuobodu. Sukiesi, vertiesi per galvą. Turi būti balansas tarp kažkokio linksmo elemento ir rimtesnių pamąstymų, aprašymų. Viską reikia labai dozuoti.

Ar jaučiatės gerai pažįstanti savo skaitytojus? Tai, kad pati neauginote vaikų, netrukdė?

Turiu ne savo sugalvotą atsakymą: jei nuo to priklausytų, tai geriausios rašytojos būtų daugiavaikės motinos, bet taip nėra. Aišku, tai nereiškia, kad daugiavaikė mama negali parašyti labai geros knygos, bet čia kažkaip kitaip surėdyta, duota arba neduota. Pavyzdžiui, Andersenas vaikų neturėjo. Galėčiau išvardinti ir daugiau jų neturėjusių gerų vaikų rašytojų. Tad manau, kad kažkiek pažįstu savo skaitytojus. Bet jie keičiasi, yra labai įvairūs. Susitikdama su vaikais turiu didžiulį malonumą, jie yra labai atviri, turi pakankamai žinių, jie keliauja, jų akiratis platus.

Galima sakyti, kad išauginote tris skaitytojų kartas?

Galima sakyti, kad auginu jau trečią skaitytotų kartą, nes rašyti pradėjau labai anksti. Būna, ateina mergytė į susitikimą su labai nutrinta mano pirma knyga „Namai namučiai". Oi, sakau, turbūt Tavo mamytė ją skaitė, o ji atsako: „Ne, mano senelė skaitė". Pasidaro kažkaip labai įdomu...

Kaip manote, ar knygos vaikams taip pat įdomios kaip ir prieš 50 metų? Ar televizija ir kompiuteris, naujos technologijos, pasikeitęs mūsų gyvenimo ritmas, kintančios vertybės nepakeitė vaikų poreikių?

Girdime, skaitome daug dejonių, kad vaikai neskaito, knyga nereikalinga. Aš visgi tikiu, kad reikalinga bent tiems vaikams, su kurias susitinku. Jie ateina be prievartos, neverčiami. Matau pilną salę, 200-300 vaikų, iš jų klausimų, žodžių jaučiu, kad jie skaito. Taigi, jei tiems 200 knygos reikia, tai gal ir dar keliems šimtams irgi reikia. Tad dejonės, kad vaikai neskaito, yra perdėtos. Taip, dabar yra kitaip, įtemptas gyvenimas, bet jei tėveliai randa laiko vaikystėje vaikui paskaityti, tai jis ir skaito. Nes kol jis pats neskaito, iš kur gaus tą knygutę, jos ištraukėlę, tą atmosferą, aurą, kurią ir nešis per visą gyvenimą?.. Tai, kas neragauta, neįmanoma kažkada vėliau pamilti. Net mokykloje yra truputį per vėlu.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad vaikai augtų laimingi ir išsiugdytų šiltą ir pagarbų požiūrį į kitą žmogų, gamtą ir visą pasaulį, atsparumą būsimiems išbandymams?

Nebūsiu originali: nuo vaikystės, nuo tėvų, namų. Dabar, kai išgirsti, kad vaikai yra žiaurūs, kad baisius nusikaltimus padaro mergaitės, sunku protu suvokti. Visiškai pažeistas genetinis kodas, nežinau, kaip apibūdinti. Ir vėl galvoju, kad tai - nuo labai ankstyvosios vaikystės.

Agresyvus yra nemylėtas, nejautęs šilumos vaikas?

Žinoma, skirtingai. Juk skirtingai kalbi su vaiku ir su suaugusiuoju. Bet esmė ta pati. Juk su vaiku kalbi kaip suaugusiu, jeigu nori jam pataikauti, jį nuvertinti, būti nenatūralus. O kiekvienas suaugęs turi savy giliai užslėpęs vaiką, kuris nori išdaigos, atotrūkio nuo realybės, buities, blogų minčių. 

Pabandykite žvilgtelėti į daugiau nei pusšimtį savo kūrybos metų. Ar labai ji keitėsi?

Tikriausiai keitėsi, pati sunkiai galiu apibūdinti. Knygos „Muzika Troliui", „Stebuklinga Mocarto fleita" - daugiau muzikiniai projektai, nes pati kažkada lankiau muzikos mokyklą, labai daug miuziklų esu išvertusi. Tai man yra artima. Tos knygos parašytos proza. Tai - man iššūkis. Kažkada rašiau ir scenarijus, trys filmai pagal juos sukurti. Daug žanrų išbandžiau. Neišbandžiau tik anoniminio laiško ir romano.

Ką dabar rašote?

Turiu visokių planų, bet geriau apie juos nekalbėkime. Esu prietaringa. Dažnai būna: daug išsisakai, o knygos nebėr. O šįkart planus kaip tik labai sunkiai įgyvendinu. Turiu įvairių leidyklų prašymų. Pavyzdžiui, parašyti knygos „Muzika Troliui" tęsinį.

O nenorėtumėte pasukti į neišbandytus žanrus? Sukurti romaną? Parašyti atsiminimus?

Gal romaną ir galvoju parašyti. O atsiminimus parašyti yra vienos geros leidyklos pageidavimas. Tai man turbūt - pats sunkiausias žanras.

Kaip vertinate pastaruosius dešimtmečius, kai kūrėjams, regis, pragyventi tapo sunkiau?

Ne „regis", labai sunku. Honorarai yra be galo maži. Todėl susikūriau filosofiją: geriau be pinigų, o su knyga, negu be pinigų ir be knygos. Turiu įvairių pasiūlymų ir darau, ką galiu.

Kas dabar teikia Jums daugiausia džiaugsmo?

Daugiausia džiaugsmo, kai lauki pasirodančios naujos knygos, jau įteiktos leidyklai, ir, žinoma, naujos kelionės į kraštus, kuriuose dar nebuvau. Tai man labai svarbi gyvenimo dalis, kuri pakylėja, įkvepia nuo pat vaikystės. Bet tada sienos buvo uždaros, ir jokių vilčių, nors visada save projektavau labai tolimoje, egzotiškoje šalyje, iš kur mintyse siųsdavau dovanas mamai, kuri turėjo verkti laukdama manęs. Niekaip nesuprantu, kodėl buvo tokios vizijos. Ir taip gyvenimas lėmė daug keliauti.

O kas teikia Jums daugiausia rūpesčių?

Kaip ir kiekvienam žmogui, - buitis. Bet kuriančiam žmogui ji yra labai neparanki: atitraukia, trukdo, yra nuobodi, nelabai moku su ja susitvarkyti kasdieniniame gyvenime. Kaip kiekvienas žmogus norėtum būti sveikas, aktyvus, optimistas.

Save laikote optimiste?

Laikau. Visada galvojau, kad negatyvas pritraukia tik negatyvą. Dabar net vengiu žmonių, kurie vis dejuoja. O dažniausiai dejuoja tie, kuriems nėra taip blogai. Kiekvieną dieną galima atrasti malonių smulkmenų, kurios džiugina, pakylėja. Reikia išmokti džiaugtis jomis, nors būna visokiausių akimirkų.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai nugyvenęs gyvenimą?

Banaliai šnekant, reikia pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti vaiką. Aš neatitinku nė vienos šių nuostatų. Galvoju, jeigu, praėjus 30 metų, kažkokia mama dar kartoja savo vaikui: „Bėginėjau aš po smėlį, susilamdžiau sijonėlį..." ir dar po 30 metų ta moteris kartos tą patį anūkui, aš būsiu laiminga, kad ir aname pasaulyje. Jeigu nors kažką gali palikti kito žmogaus delnuose šilto, kas priverstų jį nusišypsoti, pagalvoti teigiamai apie šį pasaulį, neblogai.

O kokios įtakos tam prasmingam gyvenimui turi Dekalogo taisyklės?

Manau, kad labai daug. Jeigu žmonės jų laikytųsi, pasaulis būtų gražus, bet, deja...

Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

„XXI amžius"

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-11-15 19:32
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media