2022 m. gruodžio 10 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Vilniuje atidaroma paroda „Maksimas Tankas. Gyvenimo puslapius vartant...”

2013-10-23
 
Maksimas Tankas jaunystėje Vilniuje

Maksimas Tankas jaunystėje Vilniuje

 

 

Vytautas Žeimantas

 

Venclovų namuose-muziejuje

 

2013 m. spalio 31 d. 17 val. Venclovų namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius) bus atidaroma literatūrinė-dokumentinė paroda „Maksimas Tankas. Gyvenimo puslapius vartant...", skirta Baltarusijos poeto Maksimo Tanko 100-čiui. Šią parodą parengė Baltarusijos valstybinis literatūros istorijos muziejus.

Parodos atidaryme dalyvaus Baltarusijos Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Vladimiras Draženas, Baltarusijos ambasadoriaus Lietuvoje patarėja kultūros klausimais Irina Zubko, BR nacionalinės UNESCO komisijos narys, poetas, vertėjas Anton Butevič, Baltarusijos valstybinio literatūros istorijos muziejaus direktorė Lidija Markevič bei skyrių moksliniai bendradarbiai.

Ta proga norėčiau ir aš pasidalyti savo įžvalgomis, skirtomis buvusiam vilniečiui, garsiam baltarusių poetui Maksimui Tankui.

 

Meilė Lietuvai, lietuviams, Vilniui

 

Šį kartą papasakosiu, kokį Vilnių XX amžiaus pradžioje matė baltarusių klasikas Maksimas Tankas. Jis - vienas iš garsiausių mūsų kaimynų baltarusių poetų, nemažai savo jaunystės metų praleido Vilniuje. Beje, savo eilėraštį „Vilnius" jis pradeda tokiais žodžiais:

Ši miestą aš pažįstu jau seniai,-

Pilies griuvėsiai kalną apkabino,

Šakas čia klevas išskleidė švelniai

Virš akmeninio sapno Gedimino.

Ir tarp skliautų didingų ir žilų,

Kur siauros gatvės ūžė ir nerimo,

Praeina dainius Lietuvos laukų

Su apsiaustu plačiuoju piligrimo.

(Eilėraštyje paminėtas dainius - tai Adomas Mickevičius. Į lietuvių kalbą vertė Antanas Venclova)

O straipsnyje „Broliams lietuviams" M. Tankas teigė, kad jo širdis „pilna meilės Lietuvai, lietuviams, Vilniui - vienam iš gražiausių Baltijos miestų", kad lietuvius ir baltarusius „jungia ne tik mėlynieji mūsų garbės ir draugystės keliai - Nemunas bei Neris, bet ir seni mūsų tėvų ir protėvių piliakalniai".

M. Tankas dažnai lankydavosi Lietuvoje. Dvidešimt metų išgyvenęs Minske jis parašo tokias eiles (Į lietuvių kalbą vertė Janina Degutytė):

O Lietuva! Aš taip tave myliu,

Taip gera man kartot šį vardą brangų.

Laimingas aš, kad vėl bučiuot galiu

Lyg motinos gruoblėtą tavo ranką.

 

Lukiškių kalėjimo kalinys

 

Maksimo Tanko tikrasis vardas ir pavardė - Evgenijus Skurko. Jis gimė 1912 metais Pilkovščinoje, Miadzelių rajone. Mokėsi daug kur, taip pat ir Vilniaus baltarusių gimnazijoje, kuri, beje, pradėjo veikti 1919 metais. Įsakymą dėl šios gimnazijos steigimo pasirašė Vaclovas Biržiška. 1928 metais gimnazistai atvirai boikotavo Lenkijos Respublikos dešimtmečio šventimą. M. Tankas buvo tarp aktyviausių boikoto šalininkų. Dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Vilniaus baltarusių gimnazijos.

M. Tankas pirmuosius eilėraščius paskelbė Vilniuje 1931 metais. Iki 1939-ųjų gyveno lenkų okupuotame Vilniuje, dirbo ir bendradarbiavo įvairiuose čia ėjusiuose baltarusių ir lenkų laikraščiuose: „Naša volia" (Mūsų valia), „Belaruski letapis" (Baltarusių metraštis), „Run" (Želmenys), „Kalossia" (Varpos), „Poprostu" (Paprastai), kituose.

Jis aktyviai kovojo prieš socialinę nelygybę, tautinę priespaudą, gynė nuo lenkų valdininkų baltarusių kalbą, literatūrą, kultūrą, propagavo ją. Todėl ne kartą patyrė Lenkijos valdžios ir policijos represijas, buvo suimtas, teistas, 1933 ir1934 metais kelis kartus kalėjo Lukiškių kalėjime.

 

Pirmoji knyga - konfiskuota

 

1936 metais Vilniuje išėjusį pirmąjį M. Tanko eilėraščių rinkinį „Etapais" (На этапах) lenkų valdžia konfiskuoja. Gerai, kad spaustuvininkų dėka dalis tiražo buvo nuslėpta ir išliko. 1983 metais Minske pasirodė šios knygos faksimilinis leidimas.

1937 metais Vilniuje pasirodo nauja jo poezijos knyga „Spanguolių spalva"(Журавінавы цвет),1938 metais trečioji - „Po stiebu"(Пад мачтай).

M. Tankas Vilniuje dar parašo dvi poemas - „Narutis" (Нарач, 1937) ir „Kalinauskas"(Каліно́ўскі, 1938).

1939 metais sovietų kariuomenė užima Vilnių, vėliau atiduoda jį Lietuvai. M. Tankas tuos permainingus laikus praleidžia tėviškėje, kaime. Vėliau jau kaip žinomas poetas sovietų pakviečiamas į Minską.

Karo ir pokario metais M. Tankas išleido per dešimt poezijos knygų, tapo vienas iš populiariausių Baltarusijos poetų, buvo apdovanotas svarbiausiomis tuometinėmis premijomis.

 

Domėjosi M. Tanko kūryba ir Lietuva

 

 

Į lietuvių kalbą jo eilėraščius vertė A. Žukauskas, E. Matuzevičius, A. Churginas, V. Mozūriunas, T. Tilvytis, Justinas Marcinkevičius, kiti.

Vilniuje jo eilėraščių rinktinė vėl pasirodė tik 1961 metais. Tai buvo į lietuvių kalbą išverstas „Žaibo pėdsakas". 1986 metais Vilniuje išėjo antrasis jo poezijos rinkinys lietuvių kalba „Gurkšnis vandens".

1987 metais Vilniuje mūsų „Vaga" ir baltarusių „Mastackaja literatūra" (Meno literatūra) išleido lietuvių ir baltarusių autorių parašytą apybraižų knygą „Mūsų Nemunas". Ją sudarė baltarusis Sergejus Paniznikas ir lietuvis Laimonas Inis. Knygoje yra dvi įžangos. Vieną „Ir Nemunas, ir draugystės tiltai..." parašė Eugenijus Matuzevičius, kitą „Verčiant kalendoriaus lapelius" - Maksimas Tankas.

„Mus sugiminiavo sena ilgaamžė draugystė, - joje rašo M.Tankas. - Prie Niomano-Nemuno, Vilijos-Neries krantų ošia tokios pat pušys, vilnija tokie pat javų laukai, suka gūžtas ir gieda tokie pat paukščiai, panašūs audinių raštai, vienodi sielvartai ir džiaugsmai skamba liaudies dainose, nes mūsų tautas sieja labai artimi istorijos ryšiai. Matyt, sunku būtų surasti taikingesnius kaimynus, per visą ilgą savo bendravimą niekados nesipykusius. Šimtą kartų teisus mano senas bičiulis Albinas Žukauskas, kuris pasakė, kad ši draugystė tikriausiai prasidėjo dar tada, kai pirmą kartą susitikę mūsų protėviai žemdirbiai apsikeitė pirmaisiais žodžiais: „apaты" - ,,artojas". Iš tiesų, dviejų tautų - lietuvių ir baltarusių - bendravimas paliko gilų pėdsaką ir mūsų kalbose.Daug bendrų šlovingų istorijos puslapių siejasi su senąja lietuvių sostine Vilnia - Vilniumi, su tuo miestu, kuriame gyveno ir dirbo didysis baltarusių švietėjas ir humanistas Pranciškus Skorina, su miestu, kuriame pradėjo savo literatūrinę veiklą mūsų dabartinės literatūros pradininkai Baguševičius, Kupala, Kolasas, Biadulia, Ciotka, Bagdanovičius, Hareckis... Čia Kupala ir Kolasas susitikinėjo su Liudu Gira, Jonu Biliūnu, Salomėja Nerimi, Petru Cvirka, Antanu Venclova... Vilniaus miestas ir man brangus, nepamirštamas. Tik pasklaidau savo „Kalendoriaus lapelius" ir prisimenu..."

 

Kalendoriaus lapeliai

 

Mane irgi labai sudomino M. Tanko knyga „Kalendoriaus lapeliai" (Лісткі календара), pasirodžiusi Minske 1967 metais.

„Kalendoriaus lapeliai" - tai fragmentai mano dienoraščių, kuriuos rašiau iki 1939 metų", - M.Tankas rašo knygos įžangoje.

Dienoraštį lenkų okupuotame Vilniuje jis rašė nuo 1935 metų. Šie prisiminimai sudomino, nes autorius daug vietos skyrė mano gimtajam Vilniui. Štai jo pirmieji įspūdžiai: „Kažkaip greitai pripratau prie Vilniaus. Gal todėl, kad pakraščių gatvės, kuriose aš prisiglaudžiau, mažai kuo skyrėsi nuo kaimo. Vasarą čia gali sutikti arklius, karves, ožkas, išgirsti kaip gieda gaidžiai, rudenį šitos gatvės kvepia šienu, daržais, sodais, beržiniais ir pušiniais dūmais iš kaminų (...) Čia tas, kas eina su reikalais į Pylimo, Didžiąją, Vokiečių, Mickevičiaus (dabar - Gedimino pr. - V. Ž.) ar kitas centrines gatves, sako, kad eina į miestą."

 

Katedros varpinė - tiesuolio pirštas

 

O štai ir poeto žvilgsnis į miesto centrą: „Aplankiau savo draugus lietuvius Antakalnyje. Grįžtu iš jų vakare. Nebuvo kur skubėti. Įlipau į Gedimino kalną, čia pat - Trijų Kryžių kalnas, apvainikuotas gražiu, beveik iš visų miesto kvartalų matomu paminklu. Prie 1863-iųjų metų sukilėlių kapo - turistų grupė. Po kryžiumi - iš medžio padarytas erškėčių vainikas. Saulėlydis ilgai dega Katedros varpinės smaigalyje. Varpinė, tarsi iškeltas tiesuolio pirštas, grasina miestui, kuris leidžiasi į paleistuvystės prietemą, pragarišką spalvotų restoranų, barų, kino teatrų, parduotuvių reklamų ugnies liepsną..."

 

Kaziuko mugė

 

„1938. III. 5. Šiandien pats įkarštis Kaziuko mugės - didžiausios Vilniaus mugės, į kurią, kaip girdėti, vien turistų iš Lenkijos ir užsienio atvažiavo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių. Iš smalsumo ir aš perėjau paskui karnavalo eitynes Vokiečių, Vilniaus, Pilies, Karalių gatvėmis, kuriomis pro išpuoštas vitrinas nesibaigiančiu srautu traukė įvairūs vežimai, platformos su „Kaziuko" širdimis ir dovanomis, verbomis bei įvairiomis kaukėmis. (...) Pasukau į Lukiškių aikštę - patį Kaziuko centrą, į armonikų ritmą, girtas dainuškas, cimbolų skambesį."

 

Vėlinės, Rasų kapinės, J. Lelevelis

 

„Buvau užėjęs pažiūrėti, kaip švenčiamos Vėlinės Rasų kapinėse. Iškilmingiausia buvo prie J. Lelevelio kapo, kur susirinko su savo vėliavomis visos universiteto korporacijos: Rutenija, Batorija, Vilnenija, Sniadecija, Kresovija, Leonidanija, Pilsudzija ir net Polesija".

Šiam įrašui reikia dviejų komentarų. Joachimas Lelevelis 1808 metais baigė Vilniaus universitetą, vėliau jame dėstė, tapo profesoriumi. Buvo idėjinis Filomatų draugijos vadovas, todėl caro valdžia jį 1824 metais pašalino iš universiteto. J. Lelevelis buvo 1830-1831 metų sukilimo vyriausybės narys, vėliau emigravo, 1861-aisiais mirė Paryžiuje, 1929 metais perlaidotas Rasų kapinėse. Todėl suprantamas studentų dėmesys maištingam profesoriui. Beje, testamentu savo biblioteką ir gausią žemėlapių kolekciją J. Lelevelis paliko perduoti Vilniaus universitetui, kai šis bus atkurtas. Tas palikimas dabar saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Reikėtų pakomentuoti ir poeto išvardintas studentų korporacijas. Iš jų pavadinimų galima spėti, aplink kokias vėliavas ar idėjas būrėsi universiteto studentai. Matyti ir tai, kad tarp jų nebuvo nieko artimo Lietuvai ar lietuviams. Tuometinei lenkų valdžiai rūpėjo turėti ne lietuvišką Vilniaus universitetą.

 

Lenkų valdžios spaudimas

 

Štai 1936 metų sausio 19 dienos įrašas: „Pastaruoju metu Vilniuje ir įvairiuose apskričių centruose valdžios sluoksniai organizuoja daugiatūkstantinius antilietuviškus mitingus ir demonstracijas, kuriuose sako prakalbas generolai (Asikovskis, Želigovskis), storastos, vaitai, reikalaudami Lietuvos lenkams amnestijos, mokyklų, kalbos laisvės - viso to, ko jie patys nei lietuviams, nei baltarusiams, nei žydams neduoda..."

Balandžio 19 dieną - vėl nerimą keliantis įrašas: „Lvovo gatves vėl nudažė žmonių kraujas - į juos šaudė policija: Aštuoni žmonės nukauti, apie šimtas sužeistų... Apmečiau „Naša volia" laikraščiui eilėraštį „Vainikas", skirtą šiam tragiškam įvykiui. Mačiausi su draugais lietuviais. Pasakojo, kad lenkų valdžia likviduoja visas lietuvių kultūros ir švietimo įstaigas. Tas pat ir pas mus, baltarusius."

 

Pilsudskio širdis

 

1936 metų gegužės 12 dieną M. Tankas į savo dienoraštį įrašo tokias eilutes: „Visą pavasarį gražino miestą. Nuo Aušros vartų iki Rasų kapinių nutiesė naują gatvę, išilgai kurios nudažė visus namus ir tvoras. Pastarosiomis dienomis čia išaugo ištisas stiebų miškas, papuoštas vėliavomis ir audeklais, nudažytais „Virtuti militari" ordino juostų spalvomis. Gatvėse minios mokinių, skautų, šaulių, įvairių delegacijų, kurios atvyko į Pilsudskio širdies laidotuves. Ryšium su šiomis iškilmėmis, kaip girdėti, per miestą perėjo „maištingų" elementų suėmimo banga.(...)

Vilniuje buvo vaidinama kažkokia stabmeldiška misterija, o greičiau komedija su Pilsudskio širdies laidojimu. Politinė prasmė kiekvienam aiški. Su negyvų savo vado relikvijų pagalba jo palikuonys norėjo tvirčiau pririšti prie Belvederio (rūmai Varšuvoje - V. Ž.) nepavergiamus ir neramius kažkokių ten ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių gyvenamus Žespospolitos pakraščius. Stengėsi padaryti tai, ko net pačiam Pilsudskiui su durtuvais, grandinėmis nepavyko padaryti. Pilsudskio širdies laidotuvių proga valdžia nutarė „Rytų kresuose" pastatyti šimtą maršalo vardo mokyklų - šimtą naujų polonizacijos lizdų... Apie švietimą čia netenka kalbėti."

 

„Vivat! Į Lietuvą!"

 

O 1938 metų kovo 17 dieną poetas įrašė: „Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą. Kiaurą dieną Pohuliankos (dabar - J. Basanavičiaus - V. Ž.) ir Legionų gatvėmis, Kauno keliu, eina kariniai daliniai - pėstininkai, artilerija, kavalerija. Prie švento Jackaus statulos ir „Arbono" garažo stovi moksleivių, pensininkų, kažkokių pakvaišusių šventadezdžių minios ir visa gerkle plyšoja: „Vivat! Į Lietuvą, į Lietuvą, į Lietuvą!"

 

Kažkas išvogė iš Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyno

 

Anot M. Tanko, daug dienoraščio puslapių neišliko, buvo atimti per lenkų policijos kratas, pateko į įvairias teismų bylas. Kažkas pasidarbavo ir pokario metais. M. Tankas rašo: „Deja, dienoraščiuose, kurie išliko Lietuvos TSR Mokslų akademijos rankraštyne, kažkas pašeimininkavo - išėmė iš jų mano teismo bylų aktus, nuosprendžius, o svarbiausia - kalėjimo lapelius su V. Taulajaus, F. Pestrako ir kitų draugų eilėraščiais, kurie man buvo perduoti 1935-1937 metais. Išliko tik tušti vokai su juose buvusios medžiagos sąrašais". Kur yra dabar šie dokumentai?

 

Aktyviai bendradarbiavo su lietuviais

 

Maksimas Tankas, gyvendamas Vilniuje, aktyviai bendradarbiavo su lietuviais. Su kai kuriais vilniečiais - lietuvių kultūros atstovais ir artimai draugavo. Apie juos irgi yra palikęs įdomių prisiminimų. Bet apie tai - kitą kartą.

O dabar (spalio 31 d. 17 val.) vilniečiai ir sostinės svečiai galės vėl prisiliesti prie Maksimo Tanko palikimo - Venclovų namuose-muziejuje bus atidaryta literatūrinė-dokumentinė paroda „Maksimas Tankas. Gyvenimo puslapius vartant...", skirta Baltarusijos poeto Maksimo Tanko 100-čiui.

 

Venclovų namų-muziejaus koordinatės:

Pamėnkalnio g. 34, LT-01114 Vilnius

Tel. (8~5) 2628525

El.paštas info.venclovos@vilniausmuziejai.lt

Darbo laikas I-V 10.00-17.00 val

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-10-23 11:03
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Juozas

2013-11-12 10:13

Perskaičiau. Įdomių dalykų apei Vilnių sužinojau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kodėl

2013-11-10 18:53

Baltarusiai visada buvo mūsų sajungininkai. O mes prieš juos purkštaujame.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Patarimas

2013-11-09 15:58

Kai lenkai mus puola, reikia jungtis su baltarusiais.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vilnietis

2013-11-08 10:55

Apie Pilsudskio širdį gerai parašė.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

T.L.

2013-10-30 19:12

M.Tanko mintys - labai įžvalgios. Jis teisybę rašo. Lenkai Vilniuje spaudė ir lietuvius ir baltarusius.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2013-10-25 10:59

Lenkai Vilniuje ne tiek yra pridarę. O dabar vaidina nuskriuostuosius.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

G.K.

2013-10-23 11:45

Teisingai Maksimas Tankas apie lenkus parašė.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media