2022 m. gruodžio 8 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Stanislovas Balčiūnas: Gimtinės žvaigždės parodė kelią… (2 dalis)

2013-08-28
 
Žurnalistui, redaktoriui ir leidėjui Stanislovui Balčiūnui ąžuolų vainikas, suteikus jam Užpalių garbės piliečio vardą

Žurnalistui, redaktoriui ir leidėjui Stanislovui Balčiūnui ąžuolų vainikas, suteikus jam Užpalių garbės piliečio vardą

 

Gimtinės žvaigždės parodė kelią...

Užpalių garbės piliečio Stanislovo Balčiūno išpažintis vietoj autobiografijos

(Pabaiga)

Stanislovas Balčiūnas

 

Studijuoti žurnalistiką buvo tik tolima svajonė, nes N. Chruščiovo laikais valdžios buvo nurodyta, kad į šią specialybę priimti galima tik turinčius dvejų metų gamybinio darbo stažą. Žinojau, kad per dvejus metus dirbdamas kolūkyje pamiršiu ne tik daugelį kalbos taisyklių, bet ir istorijos faktų. Tada jau nei apie žurnalistiką, nei apie kitą aukštąjį mokslą nebeverta net svajoti. Taigi atestatas buvo rankose, o ką toliau daryti - dar nežinojau. Čia kaip tyčia klasės draugė sakė stosianti į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti gamtos mokslų. O man gamta nuo pat vaikystės buvo sielos atgaiva. Taigi nedvejodamas nuvežiau dokumentus į Vilnių. O čia kaip tyčia vėl tos chruščioviškos kliūtys. Tiesa, studijuoti biologiją ir žemės ūkio pagrindus konkurso nebuvo, bet žemės ūkio pagrindai asocijavosi su kolūkio laukais ir fermomis. O va į biologiją-chemiją pareiškimų jau per 120, o priima tik 25. Be to, dar 13 norinčiųjų studijuoti su stažu ir jiems jokių konkursų nereikia, jei nors trejetukais egzaminus išlaiko.

Pirmasis stojamųjų egzaminas lyg tyčia chemija. O atestate chemijos aš trejetą turėjau. Tiesa, tai buvo atestate, o chemija man nebuvo klaidus miškas, tik kad mokykloj chemijos mokytoja O. Čiegienė man kitokio pažymio po vieno įvykio neberašydavo. Tas įvykis toks nežymus ir nereikšmingas man atrodė. Kai chemijos mokytoja O. Čiegienė prieš pamoką į klasę atnešė tuščią butelį chemijos laboratoriniams bandymams, mes, klasiokai, būdami visokių gudrybių profesionalai, susiginčijom, kad su buteliu galima sulankstyti net skardinį kibirą, o į grindis dugnu trenktas butelis nesudūžta... Trenkiau, ir pasipylė šukės. Skambutis. Nespėjom net šukių surinkti. Mokytoja, dar tarpduryje sustojusi, kietai paklausė, kas sudaužė. Nedvejodamas atsistojau ir, nuleidęs galvą, prisipažinau, kad aš. Maniau, tuojau pat nubėgsiu į parduotuvę ir nupirksiu, nes kišenėj turėjau 20 kapeikų. Bet mokytoja nelaukė jokių paaiškinimų: „Marš iš klasės."

Nuo to laiko geresnio chemijos pažymio už trejetą mokykloje nebeturėjau. Tik per brandos egzaminus, kai baigiau atsakinėti, direktorius pasiūlė rašyti 5, bet mokytoja nutarė duoti papildomą klausimą: kas yra aliuminotermija. O aš nežinojau, nes mokykloj to nesimokėm, regis, nebuvo programoj. Taigi brandos egzamino ketvertas, o galutinis - vis tiek trejetukas.

Supratau, kad tikriausiai sugrioviau gražiausius mokytojos planus pademonstruoti bandymą, pravesti įdomią pamoką, bet nesupratau, kodėl mokytoja neįvertino sąžiningumo, prisipažinimo. Todėl dabar prieš sakydamas tiesą stengiuosi pasvarstyti, ar verta tai daryti. Svarstau, bet visada sakau tiesą, gal kartais kai kam tai ir nemalonu, kai kas to nemėgsta.

Ši pamoka man labai pravertė, kai vėliau dirbau pedagogo darbą. Visada stengiausi išklausyti nusikaltusį mokinį, kad tik nekaltai ko nors nenubausčiau.

O stojamąjį egzaminą išlaikiau puikiai - gavau penketą. Kitus egzaminus irgi išlaikiau neblogai, o rugsėjo 1-ąją tapau studentu. Grupėje buvome trys vaikinukai ir net dvidešimt mergužėlių. Bėgiodamas į paskaitas, seminarus dažnai praeidavau pro duris, ant kurių buvo užrašas „Redakcija". Vis knietėjo pasibelsti, bet ilgai nedrįsau, kol vieną kartą padaręs neblogą nuotrauką - upės leduose įšalusios valtys - atnešiau į redakciją. Išspausdino, tik mano pavardės neužrašė, o šalia - Tomo Šarkaus eilėraštis pridėtas.

Vėliau „Komjaunimo tiesoje" pamačiau skelbimą jauniesiems korespondentams. Kai sužinojau, kad jais gali tapti ir studentai, po pirmojo užsiėmimo įvykdžiau užduotis ir kitą dieną jos buvo išspausdintos dienraštyje.

Tai buvo pirmasis pakopos laiptelis į žurnalisto profesiją. Nors biologijos ir chemijos studijų nemečiau, bet jau pradėjau dirbti studentų laikraščio redakcijoje, gavau net gerą redakcijos fotoaparatą su blykste, rašiau reportažus ne tik į studentišką laikraštį, bet ir į „Komjaunimo tiesą", o redaktorė Stefa Pupelytė-Ražukienė augino mažą vaiką, taigi ir į spaustuvę tekdavo man už ją važiuoti. Pamačiau ir sužinojau, kas yra linotipininkas, kas laužytojas, kaip atrodo metalinė teksto eilutė, kas yra cinkografija, kaip nuotrauka paruošiama ant metalinės plokštelės, kokie šriftai, išmokau atskirti nonparelį nuo petito, sužinojau, kas yra kursyvas.

Tai ir buvo mano žurnalistikos universitetas.

Bet diplomą gavau biologijos ir chemijos mokytojo. Tarybiniais metais diplomuotas specialistas su aukštuoju pats nesiieškojo darbo. Jam surasdavo skirstymo komisija. Mane spaudė, įkalbinėjo, kad į Skuodą važiuočiau, o aš norėjau kur nors netoli nuo gimtinės - Rokiškio, Molėtų, Zarasų ar Anykščių rajonuose. Labiausiai viliojo Anykščiai. Norinčiųjų buvo keletas, o ten laukė tik vieno tokios specialybės pedagogo. Bet rektorius palaikė mane. O švietimo skyriaus vedėjas pasakė, kad Kurklių vidurinėje man vieta yra. Tik kai nuvažiavau į Anykščius, paaiškėjo, kad Kurklių nebegausiu, o tas pats švietimo skyriaus vedėjas Makulavičius pasakė: „Važiuosi į Dabužius." Pasakiau, kad ne taip tarėmės. Vedėjas pažadėjo dar paieškoti man vietos, o kai nuėjau į salę, kur buvo susirinkę viso rajono mokytojai rudens pasitarimui, mane pirmą pasveikino kaip Dabužių aštuonmetės mokyklos mokytoją ir pakvietė atsiimti dovanėlės. Pasiimti dovanėlės nėjau. Išvažiavau tiesiai į Švietimo ministeriją prašyti kitos vietos. Pasiūlė važiuoti į Molėtų internatą auklėtoju. Molėtų švietimo skyriaus vedėjas Bronius Dulevičius, džiaugsmingai sutikęs, pasiūlė važiuoti į Suginčių vidurinę, nes ten kaip tik pritrūko biologijos ir chemijos mokytojo. Tapau aštuntokų auklėtoju, o po mėnesio su mokiniais surengiau ekskursiją į Anykščius dviračiais. Vaikai džiaugėsi. Išgarsėjau greitai, kolegos mokytojai sakė jau matę mano nuotrauką rajono garbės lentoje. Bet kai po dviejų darbo mėnesių Suginčiuose pakvietė į švietimo skyrių, sunerimau, maža ko, nepatyręs, gal kokių klaidų padariau. Mokytojai paslaptingai šypsojosi, matyt, viską žinojo. Dar labiau nerimavau.

Švietimo skyriaus vedėjas Bronius Dalevičius pasitiko draugiška šypsena. Paklausęs, kaip sekasi pirmieji pedagogo žingsniai, netikėtai pasakė: „Kol Suginčių vidurinės direktorius pasveiks po autoavarijos, gali praeiti visi metai, jau du mėnesiai komoj, tai teks direktoriaus vietoj padirbėti."

Iš netikėtumo pradėjo zvimbti smilkiniuose, pirmiausia ne dėl to, kad nežinojau, ką teks dirbti, o dėl to, kad rūpėjo, ką pasakysiu savo aštuntokams - su jais ir net su kai kuriais jų tėveliais jau spėjom susigyventi. Vedėjas, neleidęs kol susivoksiu, galutinai prispaudė: „Kalbėjau su direktoriaus pavaduotoja Vlada Žemaitiene, sakė, kad visi mokytojai pritaria, ir mes padėsim. O po metų žiūrėsim..."

Po tokių žodžių sunku buvo spyriotis.

Greit supratau, kad mokytojams nepatyręs direktorius labai parankus: mažiau reikalauja, pats nedrįsta griežtai nurodinėti, kad neišsišoktų, klaidos nepadarytų. O direktoriui teko ne tik mokytojų, mokinių klausimus, rūpesčius žinoti, bet ir valytojos ėmė iš naujoko savo teisių reikalauti, kurių, matyt, nedrįsdavo išsakyti senajam direktoriui.

Jei reikėdavo mokinius į varžybas ar kokius sąskrydžius nuvežti, o mokykla tais laikais neturėjo jokių geltonųjų autobusiukų, tai tekdavo kolūkio pirmininkų malonės prašyti, kad duotų mašiną. Vietinis buvo sunkiai sukalbamas, bet, laimė, kaimyninio kolūkio pirmininkas buvo dar vidurinės nebaigęs, lankė Suginčių vakarinę, tai su juo greitai susitardavau...

Dar vienas rūpestis - nors niekad neteko domėtis statybom, bet ir čia turėjau būti gudresnis už mokytojus, nes šalia mokyklos buvo pradėtas statyti aštuonbutis namas mokytojams. Be direktoriaus jokios talkos nesuorganizuosi, o statybininkai be talkininkų tik parūkyti prie namo ateidavo. Kartą susirinkom visi pedagogai talkon. Statybininkai rodo, kad reikia krūvas žemių iš rūsio pro langelius išmesti. Kodėl jos neišmestos prieš tai, kol buvo perdangos neužklotos, sienos nesumūrytos, nėra ką klausti. Pagyvenęs mokytojas Edvardas Zitikis tai supratęs sako, kad taip daug sunkiau. O aš sakau jau visiems girdėtus, iš partinių tribūnų sakytus šūkius, kad tarybiniai žmonės sunkumų nebijo. Visi juokiasi ir ima kastuvus.

Rūpesčių kasdien vis daugėjo, o čia dar karinis komisariatas prisvilo šaukinėti. Pirmą kartą nenuvažiavau, o antrą - jau atsiuntė tokį kvietimą, kad ir pėsčias būčiau nuėjęs, jei nebūtų buvę, kuo nuvažiuoti. Gal būčiau tapęs tarybinės armijos karininku, jei ne atsitiktinumas. Komisariate susitikau savo kraštietį užpalėną Algį Sunklodą. Abu nustebom čia susitikę. Pasirodo, jis dirbo laisvanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti pirmininku. Taigi sena pažintis greitai padėjo išspręsti mano tarnybos kariuomenėje klausimą. Daugiau manęs niekad nebekvietė į karinį komisariatą...

Nepamačiau, kaip pusmetis direktoriaujant praėjo, ir vėl kviečia į rajoną ir prie sienos remia: „Visi mokyklų direktoriai - partijos nariai, tai ir Suginčiams išimties negali būti."

Bandžiau spyriotis, kad aš tik laikinai, bet man aiškiai pabrėžė - jei sugrįš direktorius, pavaduotoju būsi, o gal kitoje mokykloje direktoriausi.

Iš tikrųjų, po metų, kai pasveikęs sugrįžo direktorius, buvau paskirtas pavaduotoju, o dar po metų pats švietimo skyriaus vedėjas valdiška mašina mane nuvežė į Ambrazíškį, kur labai reikėjo mokyklos direktoriaus, ir rodė pasakišką aplinką: ežeras pliuškeno vos už keliasdešimt žingsnių nuo mokyklos. Čia pat kitas, trečias. Davė trijų kambarių butą. Ir dar sakė, kad čia tarybinio ūkio direktorius Alfonsas Petrauskas, geriausias mokyklos draugas, toks pat ir mokyklos kaimynystėje gyvenantis Ambraziškio krakmolo gamyklos direktorius Gediminas Jakubonis. Argi atsispirsi.

Tik kokie bus vaikai, nerimavau - suolai peiliais subraižyti. Bet vaikai - kaip vaikai, o va po keleto mėnesių paaiškėjo, kad pirmiausia reikėjo susirūpinti dėl mokytojų. Nuėjęs stebėti pradinių klasių mokytojos pamokos, tiesiog išsigandau. Mokytoja turėjo vaikams paaiškinti, kaip apskaičiuojamas sklypo plotas, bet aš supratau, kad ji neskiria pločio nuo ploto sąvokos. Po pamokos su ta pačia pagyvenusia mokytoja pasiaiškinęs įsitikinau, kad ji negali dirbti mokykloj. Nulėkiau į švietimo skyrių, o man pasakė: „Gauk tokią mokytoją, kuri skirtų, kur plotas, kur plotis."

Po kiek laiko įgėlė mokykloje apsilankęs vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kazlas, per visą rajoną paskelbęs, jog Ambraziškio direktorius kaltas, kad mokyklos suolai subraižyti.

Žinoma, mokyklos direktorius buvo atsakingas ir už agitpunktų darbą, ir už tai, kiek vaikų lanko kino filmus, ir net už laikraščių prenumeratą. Ambraziškio pašto viršininkė įsiuto ir sakė apskųs mane partijos komitetui, kad leidau vaikams užsiprenumeruoti „Tiesą" ne visiems metams, o tik pusmečiui. Bet aš neišsigandau ir paklausiau, kas jai suteikė teisę kraustyti neturtingų žmonių kišenes. Tas konfliktas baigėsi tik tuo, kad kartą fabriko darbininkas rado kieme, purvyne man adresuotą laišką.

Tiesą sakant, per ketvertą darbo mokykloje metų patyriau dvejopų jausmų - įsimylėjau savo mokinius, mane pagarbiai vertino jų tėvai, o purvo į širdį karts nuo karto šliūkštelėdavo tik visokio plauko viršininkėliai, biurokratai. Tai padėjo lengviau apsispręsti, kad palikčiau pedagogo darbą ir išvažiuočiau į Vilnių. Juo labiau, kad manęs laukė būsimoji žmona, gavusi paskyrimą dirbti Mokslų akademijos Fizikos institute.

Vilniuje darbo tikėjausi gauti, nes čia visur reikėjo specialistų - pilnos afišos skelbimų su užrašu „reikalingi". Tiesa, sostinėj buvo nuostata, kad priimamas į darbą specialistas turi būti registruotas Vilniuje. Taip, matyt, buvo sprendžiama auganti didžiulė butų paklausa. Tačiau žinojau, kad ši kliūtis įveikiama, nes buvo daug laisvų darbo vietų. Be to, galvojau, kad darbo knygelėje įrašas „direktorius" padės suminkštinti biurokratų širdis, bet išėjo priešingai. Jau ne vienoj gamykloj buvau sutaręs, kad priims į gerą darbą, ne eiliniu darbininku, bet sužinoję, kad buvau direktorius, mandagiai atsakydavo. Tik vėliau supratau, naujas viršininkas akis atvėrė - buvai direktorius, o ieškai darbo, gal koks vagis, sukčius ar tinginys.

Be darbo blaškiausi keletą savaičių ir vieną kartą, nuėjęs pas buvusius studijų draugus, susitikau pažįstamą bendrabučio komendantę, kuri ir pasakė, kad jos broliui Mykolui Mečinskui, dirbančiam laboratorijos vadovu „Lietuvos buitinės chemijos projektavimo konstravimo biure", labai reikalingi inžinieriai.

Kitą dieną pagal Toljačio automobilių gamyklos užsakymą jau tyrinėjau įvairių spalvų automobilių dažų plėvelių tvirtumą ir galimą atsparumą aplinkos poveikiui. Tačiau šis darbas pasirodė labai monotoniškas - visą dieną stebėk, kada sustos matuoklio švytuoklė, ir užrašyk rezultatus. Tik po kelių mėnesių skaičiavimai, tendencijos ir išvados. Tai dar labiau skatino dairytis žurnalisto darbo. Bet be diplomo gėda pačiam siūlytis. Laimei, kartą „Komjaunimo tiesoje" pamačiau skelbiamą konkursą „Jaunųjų mokslininkų darbai ir mintys". Žinoma, negalvojau apie darbą, bet dėl malonumo parašiau du rašinius: vieną apie Botanikos instituto grybų tyrinėtoją Vincentą Urboną pavadinau „Grybausime ir žiemą", o kitą apie filologą Kęstutį Nastopką „Mūzos padovanojo lyrą". Pranašiškiausias pasirodė pirmasis. Dabar jau ir žiemą rauname šampinjonus prekybos centruose. Konkurse laimėjau pirmąją vietą, o po kelių savaičių pakvietė dirbti į „Komjaunimo tiesą". Iš pradžių gavau literatūrinio darbuotojo etatą, o po poros metų jau buvau mokyklų skyriaus vedėjas.

Priimdamas redaktorius Vilhelmas Chadzevičius dar pasiteiravo, ar esu dirbęs komjaunimo darbą, o kai pasakiau, kad ne, tai jis ramiai, šaltai pasakė, jog teks išmokti.

Nežinau, kiek aš jį perpratau, bet man pasirodė, kad visi komjaunuoliai dirbo tik popieriuose - ataskaitose, nutarimuose, o ypač įsipareigojimuose.

Kartą iš Joniškio rajono sugrįžęs, parašiau keletą straipsnelių, tarp kurių vienas buvo pavadinimu „Laurai ant gėdos stulpo", nes suradau faktą, kad komjaunimas apdovanojo prasikaltusį jaunuolį. Į kritiką sureagavo partijos komitetas, bet mes su laiškų skyriaus vedėju A. Jazdausku atsakymą irgi sukritikavom parašę „Atsakymą ant gėdos stulpo". Po to Henrikas Zimanas, persikrikštijęs Genriku, matyt, kad geriau ištartų rusai, „Komuniste" mus sukritikavo. O mūsų redakcijos partinis sekretorius Gintautas Iešmantas privalėjo surengti susirinkimą ir pasakė, kad turėčiau pripažinti „Komunisto" kritiką teisinga. Prisipažinsiu, to „Komunisto" straipsnio iki šiol taip ir neperskaičiau, o kad buvau neskaitęs, tai kiti susirinkime kalbėjo ir pripažino kritikos teisingumą.

Tik po kelių mėnesių kokia staigmena - mūsų partinis sekretorius Gintautas Iešmantas už antitarybinius eilėraščius sėdi KGB rūsiuose, o paskui net į Sibirą išvežtas. Sugrįžo tik kai M. Gorbačiovo atlydis visus politinius kalinius iš Sibiro lagerių atšildė, G. Iešmantas 1991 m. kovo 11 d. tapo Nepriklausomybės akto signataru.

Įsikinkiau į žurnalisto darbą taip, kad jau ėmiau dairytis į tuometį spaudos flagmanu vadinamą „Švyturį". Parašiau straipsnį apie mokyklų aukso medalininkus „Auksiniai barjerai", bet „Švyturys" nespausdino. Išspausdino „Komjaunimo tiesa", kad švietimo sistema bloga, nes aukso medalininkai atestatus gauna tik po to, kai pasibaigia priėmimas į aukštąsias mokyklas. Kad ir kaip būtų keista, mane, redaktorių ir kitų leidinių vadovus, o ne švietimo ministrą pasikvietė pasiaiškinti į komjaunimo centro komitetą, bet aiškintis neleido, o tik nurodė daugiau apie tai neberašyti. Po to „Moksleivio" redaktorius, rašytojas A. Zurba paplojo man per petį - nesijaudink, tai bus tavo pripažinimas, pamatysi ateity.

Tie rašytojo žodžiai netrukus išsipildė - mane pakvietė dirbti į tą pačią „Švyturio" žurnalo redakciją Mokslo skyriaus redaktoriumi. O „Švyturyje" reikalavimai buvo itin kieti - kas ketvirtį redakcinė kolegija aptardavo planus, ir kiekvienas žurnalistas turėjo įrodyti, kodėl tos temos reikia ir kokiais faktais pagrįs savo tiesą.

Prisimenu, kai užsimojau parašyti straipsnį, jog į Medicinos institutą patenka už kyšius, privalėjau įrodyt, kad dėstytojai iš anksto žino, kokius moksleivius egzaminuos, nors to neturėtų žinoti. Ir, regis, įrodžiau. Kai prorektorius Kuzminskis į egzaminų auditorijas nešė stojančiųjų sąrašus, pasiūliau, kad ne šiaip išdalintų, o leistų išsitraukti lyg egzaminų bilietą. Profesorius net suprakaitavo - taip negalima.

Regis, visas peripetijas parašiau straipsnyje, bet vyriausiasis redaktorius pasakė, kad tai ne įrodymai, va, jeigu būtų bilietai pažymėti ar kas nors panašaus... Prisiminiau, regis, buvo kai kurie suteptais krašteliais. Teko važiuoti ir, kaip liepta, pasiimti partijos komiteto atstovą ir paprašyti, kad parodytų bilietus. Bet rektorius paniekinamai į žurnalistą pažiūrėjęs iškošė: „Va jam parodysiu, o tau nerodysiu."

Grįžau. Jeigu nerodo, tai gal kas ir yra.

Kai pasakiau vyriausiajam Antanui Viršuliui, net persikreipė jo veidas. O vėliau sužinojau, kad rektorius išbrauktas iš  sąrašų socialistinio darbo didvyrio aukso žvaigždei gauti... Nežinau, ar tam turėjo įtakos, kad „Švyturio" vyriausiasis redaktorius A. Viršulis buvo partijos CK narys, bet to paneigti irgi negalėčiau.

Dirbdamas „Švyturio" redakcijoje įgijau ne tik žurnalisto patirties, bet ir turėjau daugiau progų bendrauti su aukščiausiais valdžios pareigūnais. Per Kūčias 1988 m. net buvau pakviestas į partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko namus. „Švyturyje" dirbant aplinkybės taip susiklostė, kad turėjau reikalų ir su KGB. Tik dabar spjaunu į to bendradarbiavimo reikšmę. Jau dirbdamas politikos skyriuje privalėjau „Švyturyje" numatomas spausdinti partizanų ar skrebų nuotraukas nešti į Saugumo komitetą suderinimui. Pirmą kartą vyriausiojo redaktoriaus nurodymu į tą komitetą nuėjęs, atidariau duris iš prospekto, bet tarpduryje atsistojo uniformuotas vyriškis. Neklausinėjęs nieko, matyt, supratęs, kad, jei čia einu, tai reikia, nurodė, kad interesantams yra kitos durys. Iš Plano komiteto pusės įėjau į kažkokį prieškambarį, tambūrą, o toliau durys buvo užrakintos, tik dešinėj pusėj - praviras nedidelis langelis. Čia ir palikau nuotraukas „suderinimui". Vėliau jau nurodytu laiku gaudavau jas su rusiška atžyma „razrešeno".

Tačiau kartą pro tas duris, kurios būdavo užrakintos, išėjo du vyrai. Ir lyg žaibas trenkė, kai vienas kitą atpažinom. Buvom pažįstami nuo studijų metų, tik jis mokėsi vienu kursu aukščiau ir kartą, kai buvom su studentų ansambliu Vokietijoj, jis pasisiūlė mane palydėti į knygyną, nes aš nemokėjau vokiškai. Taigi pasirodo, ir studentai turėdavo savo „palydovus".

Tačiau apie šį bendradarbiavimą su KGB niekad nėjau prisipažinti, nors dar ir dabar toks kvailas reikalavimas tebegalioja - prisipažinai ir jau viešai apie tai niekas nebesužinos. Kažkas, kaip kunigėlis bažnyčioj, atleidžia tą nuodėmę. Bet aš vis tiek žinau, kad tie, kurie dirbo laivų kapitonų padėjėjais ar žurnalistais užsienyje, neišvengė bendradarbiavimo, bet, matyt, prisipažinę, dabar net televizijos ekranuose vaizduoja šventesnius už patį popiežių.

Taip jau atsitiko, kad po M. Gorbačiovo paskelbtos perestroikos, „Švyturyje" buvo svarbesnis ne mokslo, o politikos skyrius. Įkalbėjo redaktoratas mane į šį skyrių, nors man vien tas žodis tėvo buvo įskiepytas lyg nusikaltimo sinonimas. Ir dar aš nežinojau, kad „Švyturyje" egzistavo tradicija - kas politikos skyriaus vedėjas, tas ir partsekretorius. Kai tik atėjo rinkiminis susirinkimas, redakcijos senbuviai užvertė man tą rūpestį. Tačiau, pagautas perestroikos nuotaikų ir Lietuvoje įsigalint Sąjūdžiui, įkūriau jo grupę redakcijoj. Prisimenu, kad tuo žingsniu suabejojo tik vyriausiojo pavaduotojas Aronas Garonas, kuris vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išvyko gyventi į Izraelį.

Būdamas Sąjūdžio grupės vadovu, greitai buvau pakviestas į žurnalistų grupę, kuri „Atgimimo" redaktoriaus Lino Medelio iniciatyva sumanė neeilinį Žurnalistų sąjungos suvažiavimą. Jo išvakarėse, nebeprisimenu kodėl, susirinkome „Gimtojo krašto" redakcijoje suvažiavimo projektų aptarti. Tik keista buvo, kad redaktorius A. Čekuolis buvo ne itin aktyvus arba neišmanė dokumentų kalbos prasmės, o gal nenorėjo kištis į mūsų sumanymą atskirti Lietuvos žurnalistų sąjungą nuo Maskvos sąjunginės organizacijos.

Tačiau suvažiavimas susiklostė keistai, nes netyčia kai kurie, tarp kurių buvau ir aš, emocingai reaguodami į daugelį pranešimų, visą suvažiavimą iškreipėm iš tais tarybiniais laikais buvusių vėžių. Maskvos atstovas atsigręždavo į mūsų replikas iš vietos, triukšmą salėj ir, matyt, nesuprato, kas čia - mitingas ar partijos sureguliuotas suvažiavimas. Bet svarbiausia - rezultatas.

Mane suvažiavimas pasiūlė redakcinės komisijos pirmininku suvažiavimo nutarimui parengti. Kai susirinko komisija, žiūriu, jokių rimtų pasiūlymų lyg ir neužfiksuota, taigi į nutarimo projektą, kurį jau buvome pasiruošę anksčiau, įrašėme atsiskyrimą nuo TSRS žurnalistų sąjungos. Kai šis nutarimo projektas buvo perskaitytas, suvažiavimo salėj pasigirdo prieštaraujančių, turėjau įsikišti ir pasakyti, kad tokius pasiūlymus reikėjo pateikti iki redakcinės komisijos posėdžio, bet gautas tik pasiūlymas atsiskirti nuo TSRS žurnalistų, todėl telieka balsuoti. Prieštaravusieji nurimo, o balsavimas lėmė, kad Lietuvos žurnalistai tapo nepriklausomi nuo Maskvos.

Kai užsigeidžiau komandiruotės į Maskvą, „Švyturio" redaktoratas palaimino, nes svarbiausias mano tikslas buvo ne tik pažiūrėti, pasižvalgyti po perestroikos Maskvą, bet ir pasidomėti, kokia situacija dėl Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimo egzistavusiu, o galbūt pavyktų susitikti su nauju, į aukštumas kylančiu politikos lyderiu Borisu Jelcinu.

Pora dienų praėjo, kol gavau akreditaciją į Kremlių, kur vyko Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai, bet, matyt, saugumas išsiaiškino, ką norėjo, ir kai gavau reikiamą leidimą, Kremliaus durys neužsitrenkė man prieš nosį - nuėjau iki pat posėdžių salės, nors, tiesa, vieną dieną prieš įeinant į Kremlių pasikvietė rūbinėj už užuolaidos ir liepė įjungti diktofoną, nuspausti fotoaparato užraktą...

Tačiau svarbiausia, kad tarptautinėje spaudos konferencijoje susitikau su Jurijum Afanasjevu, Aleksandru Jakovlevu, kurie buvo nusiteikę palankiai Pabaltijo respublikų perestroikai, o va dėl B. Jelcino susiklostė nepalankios aplinkybės, nors jau buvau suderinęs susitikimo laiką, bet kai atvykau, man paaiškino: „On segodnia nedamogaet" (liet. jis šiandien negaluoja). Tada visa Maskva jau ūžė, kad B. Jelcinas gerokai apšilęs, dar išvakarėse kažkur prie Maskvos upės sušlapęs...

„Švyturio" vyriausiasis redaktorius Juozas Baušys pasiūlė man į planus įsirašyti interviu su kardinolu Vincentu Sladkevičium. Vis dėlto jau buvo prasidėjusi „perestroika".

Nuvažiavau į Kaišiadorys pas kardinolą. Sutiko duoti interviu. Iš pradžių tik pasišnekėjom, apie ką reikėtų rašyti, ir susitarėm susitikti kitą kartą, kai turėsiu konkrečius klausimus. Plačiai pakalbėjom apie bažnyčios situaciją Lietuvoje, kad reikėtų panaikint ateizmo muziejų ir grąžinti Šv. Kazimiero bažnyčią tikintiesiems. Ar Katedrą minėt, jis dar abejojo, esą gal nereik per daug norėt.

Pavaišino obuoliais, o išlydėdamas įdėjo iš Vatikano parvežtą rožančių, kad savo mamytei padovanočiau. Patiko jo taktiškumas, betarpiškumas. Man jis nepasiūlė dovanos iš Vatikano, o mano mamytei įdėjo.

Kai po savaitės sutartu laiku antrą kartą atvažiavau į Kaišiadorys, pasirodė, kad yra atvažiavęs Religinių reikalų komiteto pirmininkas, kuris susikvietęs dekanus, klebonus kažką jiems nori pasakyti. Pagalvojęs, kad mūsų susitarimas su kardinolu nueis perniek, pasiprašiau ir aš į tą susitikimą, bet man pasakė, jog šį kartą tas susitikimas uždaras, be žurnalistų. O kardinolas pasakė ten neisiąs: „Ne aš juos kviečiau, o mes esam susitarę, tai ir kalbėkimės."

Kai parengiau interviu, išdrįsęs įrašyti ir Katedros grąžinimą tikintiesiems, jį perskaitęs vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Aronas Garonas pareikalavo atskirai surašyti redakcijos žurnalisto klausimus ir tik po to įdėti kardinolo atsakymus. Paprieštaravau, kad tokių interviu iki šiol „Švyturyje" nebuvo ir tik vyriausiojo redaktoriaus Juozo Baušio įsikišimas leido išspausdinti interviu, kuriame po žurnalisto klausimų sekė kardinolo atsakymai.

Po Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame A. Brazauskas paskelbė, kad Katedra grąžinama tikintiesiems, tikėjomės, kad prieš Kazimiero vardadienį šv. Kazimiero palaikai iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bus grąžinti į Katedrą. Vėl gavau užduotį. Ir taip parengiau publikaciją „Ar Stalinas sprendė švento Kazimiero likimą".

Per šv. Kazimiero palaikų perkėlimo į Katedrą iškilmes kardinolas V. Sladkevičius, atlydėjęs palaikus, pasakė pamokslą, kuriame daug kartų citavo „Švyturį", o mane jau ir rašytoju vadino.

Tais metais į „Švyturio" redakciją dažnai užsukdavo rašytojas Vytautas Petkevičius. Ir visada užeidavo į mūsų kabinetą, kur aš dirbau kartu su Alfonsu Pakelčiu. Rašytojo iniciatyva bemat susiorganizuodavom buteliuką, o jis atskleisdavo naujienų iš įvairiausių Sąjūdžio valdžios ir partijos Centro Komiteto užkulisių, paporindavo, kaip rašo savo romanus, o mes jam pasakodavom, kaip ir kokius straipsnius ruošiam. Beje, rašytojas buvo ne tik mūsų straipsnių skaitytojas, bet ir solidžiausias kritikas. O rašyt teko pačiais aktualiausiais to meto klausimais. Prisimenu, dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės, „Švyturyje" išspausdinau publikaciją „Po NATO sparnu". Joje aprašiau susinervinusį SSRS generolą, kuris vos tvardydamasis mano poziciją ir klausimus laikė kvailyste.

Vos tik gavęs naują žurnalo numerį, V. Petkevičius, jei neužsukdavo į redakciją, tai nors paskambindavo. O telefone išgirdęs traškesį, visada primindavo: „Nekreipk dėmesio, tai seržantukas plionkę keičia." Ir suprasdavau, kad saugumas mūsų pokalbių klausosi...

V. Petkevičius buvo toks žmogus, kuris mokė nekreipti dėmesio „į durną kritiką". Po to gavau jo Naujametinį sveikinimą su pritrenkiančiais žodžiais: „Žinok, žurnalistika yra tokia kurva, kuriai turi atsiduoti visas." Ir palinkėjo 1999 m. įstoti į rašytojų sąjungą.

O tada aš išleidau tik antrąją savo knygą „Užpaliai - mūsų svajonių kraštas". Pirmoji mano knyga „Žemė - žmonių rankose", kurioje rašiau apie planetos atšilimą, gamtos išteklių ribas ir būtiną aplinkos bei žemės turtų saugojimą, buvo išleista 1985 m.

Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui išleidau solidžią knygą - albumą lietuvių ir anglų kalbomis „Atgimusi Lietuva". Ją išleisti susigundžiau prisiminęs, kad dar tada, kai dirbau „Švyturyje", atvažiavus į žmonos gimtinę, uošvis Leonas Adomynas vis klausdavo, kokios naujienos sostinėj. O vieną kartą iš po etažerės, kuri buvo pilna knygų, ištraukė dar pokaryje užslėptą knygą „1928 m. vasario 16 d." Vos ją pavartęs, radau Justo Paleckio straipsnį „Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis" ir atmintin įstrigo autoriaus teiginys, kad „Lietuva turi būti visiškai nepriklausoma ir, kad nusikračius rusų jungo, ji nenori ir lenkiškojo".

Tuo metu, kai gavau tą smetoniškų laikų knygą, J. Paleckis jau buvo SSRS Tautybių tarybos pirmininkas ir man buvo keista, kad jis, buvęs toks Lietuvos nepriklausomybės šalininkas, jau tarybinis. Parvažiavęs iš Maskvos, jis visada užsukdavo „Švyturio" redakcijon. Kartą, kai jau turėjau minėtą knygą, jį sutikau sunkiai kopiantį laiptais. Pasisveikinom, persimetėm keliais žodžiais, ir vėl atminty atgijo jo straipsnis, kurio jau nebepamiršau pamatęs ir gyvą autorių. Šis autorius dabar agituodavo ir už internacionalizmą. Visai panašiai, kaip dabartiniai politikai globalistai agituoja už globalizmą, toleranciją musulmonams, juodaodžiams ir geltonodžiams, visai pamiršdami tautos interesus.

Aš jau žinojau, kad J. Paleckis, užimdamas aukštą SSRS valdžios postą, stengdavosi padėti lietuviams. Tik per jį „Švyturys" gavo paskyrą antrajai „Volgai". Net tuometinė Lietuvos valdžia tuo nusistebėjo.

Po truputį iš atminties jau blėsta patys svarbiausi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiai, kurių verpetuose teko suktis, nes žurnalisto žodis tuomet buvo labai svarbus. Turėjau akreditaciją į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir, kai po kovo 11-osios ėmė grėsti okupantų išpuoliai, kai gatvės buvo užbarikaduotos, o į Aukščiausiąją Tarybą, prisimenu, apsauga, atkėlusi spygliuotos vielos rulonus, įleisdavo per langą, ne kartą su deputatais rūmuose kalbėjomės atsisėdę ant gynybai sukrautų smėlio maišų. Kartą sugrįžęs į redakciją radau desantininkų užimtą visą pastatą Maironio gatvėje. „Švyturio" žurnalistai buvo užsibarikadavę trečiajame aukšte. Nežinau, iš kur buvo tiek drąsos ar kvailumo, kad sumaniau ir aš būti kartu su jais. Taigi įėjęs į „Jaunimo gretų" redakciją iš Pilies skersgatvio, per redakcijos langą, slėpdamasis už desantininkų sunkvežimio, išlipau į užimtą spaustuvės kiemą. Kiemuose po kelis susispietę ginkluoti desantininkai nekreipė į mane dėmesio. Per tris kiemus perėjau ramiai ir tik, kai norėjau atidaryti duris, kad patekčiau į savo redakcijos laiptinę, prišoko vienas su automatu ir griežtai pareikalavo leidimo. Redakcijos pažymėjimas nei akreditacijos dokumentas jiems netiko. Lydimas automatininko, turėjau keliauti iki sargo būdelės, kurioje irgi jau šeimininkavo desantininkai. Išlydėjo į gatvę, bet išeidamas dar spėjau paklausti, kiek jie čia bus, man pasakė: „Poka končitsa bunt" (liet. kol maištas baigsis).

Visas tų lemtingų dienų kaleidoskopas atmintyje sukasi lyg seniai matyto kino filmo kadrai, detalės pamažu blėsta, bet ryškiai prisimenu, kai prie Spaudos rūmų susirinko minia, dainavo prieš čia atžlegėjusius tankus, prisimenu, kaip iš automato kulkos smigo į virš dainininkų galvų esantį durų frontoną: kulkų žymes dabar dengia reklaminiai skydai. Kai iš tanko trenkė šūvis, prieš jį stovėję ir dainavę žmonės nuo netikėto trenksmo tiesiog krito ant šaligatvio, nors šauta tuščiu šoviniu. Kai su fotoaparatu prisiartinau prie tanko, vos negavau tankisto kalašnikovo buože per galvą. Laimė, automatininkas nepasiekė. Jei būčiau Sabonio ūgio, pakaušis būtų nukentėjęs. Pasirodo, su fotoaparatu nemėgink prie tanko artintis.

Tai buvo imperijos pamokos mums, norintiems būti nepriklausomais.

O sausio 13-osios naktis lyg košmaras, lyg karo sumaištis, kai iš garsiakalbių sklido burokevičininkų šūkiai, jie maišėsi su tankų burzgimu, trenksmais, automatų papliūpomis, dainomis ir sužeistųjų klyksmais. Kas pabuvo šiame pragaro katile, gali pasakyti, kiek Lietuvai kainavo laisvė, kai kurie net palaidoję artimuosius, nusišluostę ašaras, išgyvenę visą siaubą, pamiršo pasirūpinti, kad galėtų dabar pasididžiuoti „Sausio 13-osios" medaliu, o kai kurių apdovanotųjų tas pagyrūniškas medalio demonstravimas dabar man kvepia netikrumu, netgi žeminimu tų, kurie neužfiksavo savo atsidavimo, savo kančios, savo pasiaukojimo, ėjo ginti ir valdžios rūmų, ir televizijos ne dėl medalių... Ėjo dėl Lietuvos.

Negalvojau, kad kada nors tokie apmąstymai neduos ramybės. Regis, tiek dabar galima būtų apie tai rašyti ir rašyti, bet dabartinė spauda tokia, kad kartais net nebesinori prisipažinti, jog žurnalistas esi.

Kiekviena diena pilna naujų apmąstymų. Dar nuo tada, kai Gedimino pilies bokšte kilo trispalvė, kai su daugeliu Sąjūdžio lyderių Katedros aikštėj stebėjom tą šventą momentą, kai apsikabinęs su legendiniu tautos poetu Justinu Marcinkevičium ant jo skruosto pajutau šiltą ašaros drėgmę, ir nustėrom pamatę, kad dar neužnešta vėliava ant kalno, o jau bokšte kažkas kelia kitą...

Vėliau, kai tautos vadas savo tautą ėmė kolioti runkeliais, kirmėlynu ir kai parašiau apybraižą apie užpalėnų Eugenijaus ir Jūratės Keraminų šeimą, auginančią net aštuonis svetimus vaikus, o solidžiausio dienraščio redakcijoj man atsakė: „O kur čia kriminalas?" - aš supratau ir vis dažniau įsitikinu: ne tik krauju tautos vėliava aplaistyta, kasdien mes ją laistom ašarom, plaunam ir plaunam, o ji vis blunka, blunka...

Siekėm laisvės, nepriklausomybės, o dabar vėl mums nurodo, draudžia Europos Sąjungos įstatymai, diktuoja, kada išeiti į pensiją, mes norėjom nepriklausomybės, o mums kiša danų kiaulių srutas, pasako, kada uždaryti elektrinę, kada supjaustyti žvejybos laivus, kur sodint miškus, kodėl nereikia augint linų.

Panašios aplinkybės mane skatino atviriau kalbėti apie tai, kas dedasi vos pradėjusioje atgimti šalyje. Daugelis pažįstamų net solidžių buvusio Sąjūdžio veikėjų ne kartą prisiminė, kad, gaila, nebėra tokio žurnalo, kaip buvo „Švyturys", kuris solidžiai, argumentuotai analizuodavo Lietuvai aktualius klausimus.

Ir vieną kartą ryžausi atkurti buvusio „Švyturio" vietoj „Lietuvos švyturį". Kas panašaus darbo imasi, žino, kad reikia turėti stiprią komandą ir piniginę arba rėmėjų.

Komandą greitai pasisekė surinkti, o finansų užteko tik pirmam numeriui išleisti. Bet greitai paaiškėjo, kad kai kurie komandos nariai galvojo, jog viską lems puikus pavadinimas ir dirbti beveik nereikės.

Žinoma, daug kas pasitikėjo ir vos pradėję, jau ir reklamos gavom, o be jos iš pardavimo dar buvo beviltiška išgyventi. Po metų parengiau projektą „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui". Mačiau, kad kai kurie leidiniai gauna net šimtatūkstantines sumas, taigi tikėjausi, jog „Švyturys" taip pat turi gauti, bet vieno leidinio redaktorius tik pasišaipė: „O ką, ten visi tavo draugai..." Tiesa, ten artimų draugų neturėjau, bet negalvojau, kad tai svarbiausia... Naivus buvau. Ketverius metus bandžiau laimę, bet kai kam kasmet skirdavo vos ne pusę milijono, o „Lietuvos švyturiui" ir dešimt kartų mažesnės sumos pagailėjo, nors pinigų atsirasdavo ir fotomeno draugijai, ir kitoms kūrybinėms sąjungoms, nors fondas, regis, ne tam skirtas. Pasirodo, pinigų dalintojams buvo visai nesvarbios tautos kultūrinio paveldo ar šeimos kaip tautos kultūros gyvasties temos.

Kai valdžios krėsle atsidūrė Andrius Kubilius ir ėmė garsiai klykti, kad krizė, krizė, kad reikia iš dirbančių pensininkų pensijas atimti, kai padidino mokesčius, akcizus spaudai, būdamas jau pensininkų gretose turėjau užgesinti „Lietuvos švyturį".

Taigi dabar pensininkas, laiką skiriu savo krašto, tautos istorijai, sode auginu česnakus ir pomidorus, miške ieškau grybų, bet vis vien kai per televiziją matau globalistams padus laižančius tautiečius, kad lietuvių vaikai, regis, jau lietuviškai dainuoti nebemoka, kraujas užverda - nejaugi trispalvė taip išbluks mūsų širdyse, o tie atėjūnai į ją nusišluostys kojas...

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-08-28 19:12
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

maria

2019-02-19 07:19

AČIŪ SU DIDŽIOSIOSIOS DR. Sunny, kad išspręstų mano problemas, jos EMAIL IS (drsunnydsolution1@gmail.com
mano vardas yra Miss Maria, aš buvau susituokęs su savo vyru penkerius metus, mes gyvenome laimingai kartu šiais metais, o ne tol, kol jis nuvyko į Australiją verslo kelionei, kur susitiko su šia mergina ir nuo tada jis nekenčia manęs ir vaikus bei meilę tik jai. taigi, kai mano vyras sugrįžo iš kelionės, jis pasakė, kad jis nenori vėl pamatyti mano ir mano vaikų, todėl jis mus išvedė iš namų ir dabar eidavo į Australiją, kad pamatytų tą kitą moterį. taigi aš ir mano vaikai buvo tokie nusivylę, ir aš tik buvau su mama, o aš ne gydydavau gerai, nes mano mama susituokė su kitu žmogumi po mano tėvo mirties, kad žmogus, su kuriuo jis susituokė, nesielgė su juo gerai. ir mano vaikai buvo taip supainioti, ir aš ieškojau būdų, kaip gauti savo vyrą namo, nes myliu ir puoselėjau jį tiek daug, todėl vieną dieną, kai naršiau savo kompiuteryje, pamačiau liudijimą apie šį rašybos ratuką DR Sunny

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Taurelė

2013-09-20 18:11

Stanislovai, tau labai tinka ąžuolų vainikas. Tik rankose reikėtų taurelės...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ga

2013-09-12 16:17

Stanislovai, gerai suraitei.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Algis

2013-09-03 09:09

Smagus skaitymas. Ačiū Stanislovui

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2013-09-01 11:10

Ir man nepatinka tie globalistai. Jie Lietuvą parduos, net nemirktelėje.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

TK

2013-08-29 13:14

Ape tą Zimaną reikėtų daugiau aiškumo. Koks jo tikrasis įndėlis į Lietuvos žurnalistiką?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media