2022 m. spalio 5 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Tada... prieš 20 metų. Lietuviško žodžio plėtra

2016-01-26
 
Alfonsas Kairys

Alfonsas Kairys

 

Alfonsas Kairys

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

 

            Prieš 20 metų Kultūros ministerijos Ryšių su užsienio tautiečiais skyrius (vadovas Audrys Antanaitis) buvo perduotas Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriam vadovavo veiklusis  direktorius Alfonsas Švelnys, žmogus pripažįstantis įvairias inovacijas ir pritariantis protingoms.

            Teko rūpintis jau susikūrusioms ar besikuriančioms užsienio lietuvių ugdymo įstaigoms (lituanistinėms mokyklėlėms, fakultatyvams, lietuvių kalbos būreliams), lietuvių draugijoms,  buvoti komandiruotėse Kijeve, Lvove, Maskvoje, Karaliaučiuje ir matyti patį darbų vyksmą.

            Latvijoje jau veikė lietuviška mokykla  (dir. Aldona Treija), Baltarusijoje -  Pelesoje ir Rimdžiūnuose, Vokietijoje - Hiutenfelde, Lenkijoje - Punske, JAV,  ne vienas fakultatyvas ar būrelis, kuriuose mokoma lietuvių kalbos, šokio, dainos, supažindinama su Lietuvos istorija, papročiais veikė Karaliaučiaus krašte, kitose už respublikos esančiose vietose.

            Visiems reikėjo paramos, ne tik žodžiu išreikštos. Pirmiausia vadovėlių lietuvių kalbai mokyti, istorijai, grožinės literatūros, gyvo lietuviško žodžio, įrašyto garso kasetėse, vaizdajuosčių, kitų mokymo procesui reikalingų mokymo priemonių, kompiuterių.

            Ir siuntėme įvairiais būdais. Antai, SPAB „Lietuvos geležinkeliai" aptarnavimo centro direktoriui rašytame rašte prašėme, kad „palydovui Gintarui Kairiui leistų nugabenti į Maskvą Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės padovanotą kompiuterį, skirtą Maskvos lietuvių bendruomenei" (suprask, kad nereikėtų mokėti pašto paslaugų išlaidų, nes taupėme kiekvieną centą - aut. pastaba), kreipėmės į AB „ Puntukas" generalinį direktorių A. Terbetą, sakydami, kad „NVS šalyse gyvena daugiau nei 145 tūkstančiai lietuvių. Kai kurie jų susibūrę į Lietuvių kultūros draugijas. Lietuva tokiems susivienijimams padeda moraliai ir materialiai, tačiau už lėšas, kurias skiria Vyriausybė, aprūpinti viskuo neįmanoma, todėl daugelis organizacijų, į kurias kreipiamės, nemokamai padeda savo produkcija. Maloniai prašytume Jus skirti kaip labdarą 50-60 egz. Kalendorių „Vadovo atmintinė". Akcinei bendrovei sutikus, kalendoriai buvo įteikti draugijų pirmininkams. Ukrainos Lvovo sekmadieninė mokykla džiaugėsi Valstybinės įmonės „Spauda" (viršininkas J.Skaisgiris)  atsiųstais jos leidžiamais leidiniais ir rašomuoju popieriumi. Pasirūpinome, kad vilniečio Broniaus Deksnio per šimtą pasaulinės literatūros ir lietuvių literatūros klasikų   knygų bei pasakų knygų vaikams pasiektų Rygos lietuvišką biblioteką (vedėjas Kazlauskas). Jomis pasipildė skurdokas šios skaityklos knygų fondas. Daugelis mokyklų, bendruomenių gavo „Tuko" žurnalų. „Katalikų pasaulio" leidyklos (dir. R. Černiauskas) išleistos knygos aplankė ne vieną tiek Rytų Lietuvos, tiek užsienio lietuvišką mokyklą.  Dešimtimis, šimtais  grožinės literatūros leidinių  lietuviškos bibliotekos pasipildė iš  Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos fondų.  (dir. pavaduotoja O. Taluntytė).

            Lietuviškos mokyklos aprūpintos lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, kitais, joms reikalingais,  vadovėliais.

            Nuoširdžiai dėkojome Kretingos audimo fabriko "Laisvė" direktoriui Br. Krištaponiui už tautinių medžiagų atraižas: jas perdavėme Rygos lietuviškai pradinei mokyklai, kaip ir gintaro karolius, Klaipėdos dailės kombinato (dir. V. Kemickienė) padovanotus. Akcinės bendrovės „Kauno audiniai" (prezidentas Algirdas Guiga) tautinės vėliavėlės papuošė Lvovo sekmadieninės mokyklos klases bei jas lankančių mokinių tėvelių butus.

            O Lietuvos krepšinio, tinklinio, futbolo federacijos nepagailėjo kamuolių, kurie buvo įteikti  lietuviškoms sekmadieninėms mokykloms.

            Unikalus atvejis: besilankydami Punske, pastebėjome, kad vaikų darželyje žaidimų kambarių kiliminiai takai išblukę, nušiurę ir netinkami naudoti. Ir čia mums padėjo AB „Kilimai" (dir. L. Talačkienė). 42 kvadratiniai metrai lietuviško kiliminio tako  dangos papuošė vaikams skirtas patalpas.

            „Gerb. Direktoriau, mieli mokytojai, plėsdami žinias apie Lietuvos istoriją, kultūrą, organizuojame Jums ekskursiją po Lietuvą. Šįkart per 5 dienas sudarysime sąlygas pamatyti ne tik Vilnių, bet ir buvusią Lietuvos sostinę Trakus, Utenos rajoną,  A. Baranausko, J. Biliūno, J. Tumo-  Vaižganto, kitų garbių Anykščių krašto žmonių tėviškes. Matyti vaizdai, manome, sustiprins ryšį su protėvių žeme,"- rašėme Krasnavo (Lenkija) aštuonmetės mokyklos direktoriui K.Rekui. Ir pažadą ištesėjome: 48 lietuviškųjų mokyklų mokytojai ir mokiniai svečiavosi Lietuvoje. Programą įvykdyti padėjo Utenos švietimo skyrius (vedėjas A. Puodžiukas).

            Pagal išgales rūpinomės mokytojų kvalifikacijos kėlimu (kartu su Švietimo ir mokslo ministerija). Tik 1995 m. priėmėme mokytojus į  seminarus: „Naujos vaikų ugdymo tendencijos Lietuvoje" ( ikimokyklinio ugdymo pedagogams, dirbantiems lietuvių darželiuose, grupėse už Lietuvos ribų), „Lietuvos istorijos problemos" (istorijos pedagogams), „Integruoto pradinio ugdymo tendencijos Lietuvoje" (pradinių klasių pedagogams, dirbantiems Karaliaučiaus, Rygos, Liepojos, Maskvos, Lenkijos lietuvių mokyklose). Priėmėme, apmokėdami kelionės, maitinimo, nakvynės išlaidas. Įdėta nemažai materialiai, bet tai buvo kvalifikuota ir reikalinga  pagalba ateičiai. 

            Negali neprisiminti, kad visada jautėme ir Lietuvos operos ir baleto teatro (vyriausiasis administratorius Z.Pečaitis) paramą, kuris mūsų renginių dalyviams skirdavo nemokamų bilietų,  pvz. į L.Herold 2 veiksmų baletą „Tuščias atsargumas" 1995 m. vasario 1 d. ir daugelį kitų spektaklių.

            Žinojome, kad Lenkijoje lietuviškus vadovėlius leidžia vietiniai mokytojai (Sigitas Paransevičius, Irena Gasperavičiūtė, Romualda Sidarytė, Algimantas Uzdila) ir nusprendėme suteikti jiems metodinę pagalbą: pasitelkę Lietuvos mokslininkus bei mokytojus praktikus ( prof. I. Musteikienė, doc. B. Dobrovolskis, R. Skripkienė, E. Marcelionienė, L. Abraitytė, V. Plentaitė), organizavome susitikimą Lietuvoje. Draugiškoje aplinkoje aptartos lietuvių kalbos vadovėlių rašymo problemos. Neilgai trukus konsultacijoms tuo pačiu klausimu vyko delegacija į Punską.

            Tuo tarpu kai kiti siųsdavo sveikinimo žodžius šv. Kalėdų proga, mes prie žodžių pridėdavom ir dovanėlių lietuviškų ugdymo įstaigų vaikams. Išlikusiame asmeniniame archyve (šio straipsnio autoriaus - aut. pastaba) skaitome: „(...) skirti kalėdines dovanėles: Karaliaučiaus  20-ajam lopšeliui-darželiui, Tilžės lopšeliui - darželiui „Zolotoj petušok" (Auksinis gaidelis"}, Liepojos darželiui, Rimdžiūnų (Baltarusija), Punsko savivaldybės (Lenkija) darželiams,   Vaitakiemio, Vidugirių, Krasnavo, Krasnagrūdos lietuviškoms parengiamosioms grupėms. Iš viso: 189 dovanėlės". Aišku, kad kiekvienoje dovanėlėje tilpo meilė Lietuvai...

            Mūsų akis krypo ir į tuos, kurie juto kokių nors negalavimų. Tuo, mums kreipiantis,  visada padėdavo Vilniaus arkivyskupijos Carito vaistinė: ne viena jų siunta pasiekdavo arčiau Respublikos sienos gyvenančius lietuvius. Klausos negalią turinčiais pasirūpino Lietuvos kurčiųjų draugija (pirmininkas P.Gasiūnas), ir „Lietuviškų gestų žodynėlis" nukeliavo  į šeimas, kuriose tokių vaikų buvo.

            O kas neprisimena Užsienio lietuvių vaikų ir jaunimo stovyklų, kurioms vadovavo socialinių mokslų magistras Romas Adomas Vorevičius. Jo ir komandos dėka Ukrainos (Kijevo, Lvovo, Zaporožės, Krymo), Latvijos, Estijos, Moldovos, Rusijos (Kaliningrado, Krasnojarsko, Maskvos, Samaros, Omsko, Tomsko), Gruzijos, Uzbekijos, Vokietijos, Argentinos,  JAV vaikai edukaciniuose užsiėmimuose išmokyti pamilti lietuvių kalbą, nemokėjusieji, stovykloje pramokę jos. Tai buvo pasakiškos stovyklos, kuriose ne tiek poilsiauta, kiek mokytasi, kaip organizuoti Lietuvos valstybines, tradicines ir religines šventes ir daug kitų dalykų, reikalingų už Lietuvos ribų esantiems. Kai kurie (dabar jau nebe vaikai!) yra tapę lietuvių kultūros draugijų vadovais (pvz. Ukrainos jaunimo sąjungos pirmininkė Tatjana Gunina, Kijevo - A. Makarovas, Gruzijos - Lina Džikija ir kt.).

Pažymėtina, jog šios stovyklos buvo ne pelno siekiančios ir, pasak tuometinio Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko Bronio Nainio, inspektavusio stovyklas, atitiko užsienio lietuvių lūkesčius. Stovyklos buvo aukščiausiai vertinamos tokios kategorijos stovyklų tarpe. Bendruomenių pirmininkų, stovyklavusiųjų vaikų ir jaunimo tėvų atsiliepimus, pasiekusius  departamentą, galima reziumuoti dviem žodžiais : "puikios, turiningos stovyklos".

            Nepamiršdavome pasveikinti tik ką įsikūrusių lietuviškųjų kultūros židinių. Antai, įsikūrus Daugpilio (Latvija) lietuviškai mokyklai, sveikinime, adresuotame Lietuvos Respublikos konsului Dagpilyje S. Butkui ir Daugpilio lietuvių kultūros draugijos pirmininkei S.Aleksandrovičai, rašėme: „ Nuoširdžiai sveikiname lietuviškos mokyklos įkūrimo Daugpilyje proga. Linkime brangiems mokytojams, mieliems moksleiviams geros sveikatos, ištvermės, ryžto, entuziazmo ir kūrybinės energijos. Telydi Jūsų pastangas ir darbą geriausia sėkmė". Negailėjome gerų žodžių ir lietuvių bendruomenėms jų jubiliejų  ar Lietuvos valstybinių švenčių  proga, nes žinojome, kad geras žodis prikelia, pakylėja, nuteikia naujiems darbams...

            Tokios buvo 1994 -ųjų pabaigos ir 1995- ųjų 365 dienos, kupinos paieškų ir suradimų džiaugsmo, kuriuo  Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas, Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos žmonės dalijosi su užsienyje gyvenančiais savo broliais  lietuviais.

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-07-01 13:14
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Povilas

2016-01-30 09:56

Džiugu, kad Lietuvoje buvo ir yra žmonių, kurie neabejingi užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių problemoms. Beveik prieš 27 metus, gyvendamas Ukrainoje (Ternopolis), gavau švietimo ministerijos inspektoriaus Alfonso Kairio pirmąjį laišką ir kelis siuntinius su knygomis ir vadovėliais mūsų vaikams. Labai nekantru sužinoti, ar Jūs būtent tas pats A. Kairys, kuris tada palinkėjo: "Norėtume, kad Jūsų dukra ir sūnus išaugtų gerais savo Tėvynės vaikais, vaikais, mokančiais mūsų protėvių kalbą". Įdomu būtų kartu prisiminti tuos laikus. Pagarbiai Povilas Š.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Autorius

2016-01-26 15:47

Dekui už gerus žodžius. Rėmėme Karaliaučiaus krašto lietuvių laikraščius "Gintaras" ir "Naujoji aušra", Latvijos - "Latvijos lietuvių balsas",Krymo - "Tiltas" , Maskvos - "Moscovia, "Židinys", "Židinėlis" ir daugelį kitų. Tai būtų atskiras straipsnis, reikalingas ne vieno prisėdimo!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Susidomėjęs

2016-01-26 14:42

Publikacija įdomi tų dienų dokumentišku priminimu, nors gal kiek ir biurokratišku. Kadangi autorius yra LŽS narys, norėtųsi sužinoti ir tai, kaip buvo palaikomi ryšiai su užsienio lietuvių spaudos leidiniais, ar jiems teikta kokia nors pagalba?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media