2022 m. spalio 5 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Antanas Račis: lietuviškųjų enciklopedijų patriarchas

2016-03-25
 
Antanas Račis

Antanas Račis

 

Algirdas Matulevičius

Daktaras, VLE vyresnysis mokslinis redaktorius, LŽS narys

 

Apie savo Kolegą, daugiaspalvę asmenybę Antaną Račį, rašyti atsiminimus yra sudėtinga, o kartu tai atsakomybė ir garbė. Su Antanu dirbau kartu beveik 43 metus. Mūsų jaunystės laikais buvo pradėta leisti daugiatomė visuotinė „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija" (12 tomų ir papildymų tomas), vėliau toje pačioje Algirdo gatvėje įsikūrusioje Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje parengta keturtomė „Tarybų Lietuvos enciklopedija". Antanas stropiai dirbo, sėmėsi patyrimo triūsdamas Filologijos redakcijoje moksliniu redaktoriumi, vėliau visos Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos moksliniu kontrolieriumi.

Geras enciklopedininkų kolektyvas susibūrė jau sovietmečiu, maždaug nuo 1970 metų, - enciklopedijų vyriausiasis redaktorius Jonas Zinkus, pavaduotojai Valdemaras Kvietkauskas ir Antanas Trakymas, organizaciniais klausimais faktiškai vadovavo atsakingasis sekretorius Bronius Kurkulis. Vyravo patriotinė nuotaika, draugystė (tiesa, buvome jauni, veržlūs), nebuvo skundikų, intrigantų. Ir Antanas, ir aš, ir kai kurie kiti enciklopedininkai siekėme savo straipsniuose aukštinti lietuvių tautą, kelti patriotinius jausmus, vengti privalomos sovietinės ideologijos, marksistinės-lenininės teorijos, iškreiptos pasaulėžiūros.

1990 metais Lietuvai iškovojus nepriklausomybe susidarė geros sąlygos leisti daugiau įvairių mokslo šakų enciklopedijų. 1992 metais, po įvairių pertvarkymų ir net konfliktų, dauguma enciklopedininkų iš Algirdo gatvės persikėlė į „Mokslo" leidyklą Karoliniškėse - buvome „sutuokti" antrą kartą ir, atrodo, jau amžinai. Antanui keletą metų nepagrįstai teko eiti žemesnes pareigas, redaguoti „Rusų-lietuvių kalbų žodyną". 1997 metais pakeitus Mokslo ir enciklopedijų leidyklos statusą - jai tapus Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu (MĖLI) - susidarė galimybės plėtoti įvairiausių enciklopedijų leidybą. Suprantama, buvo leidžiamos ir autorinės mokslinės monografijos.

Enciklopedijų leidyba paspartėjo, padaugėjo įvairių mokslo sričių leidinių, kai instituto tarybos pirmininku tapo akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, o 1999 metų pabaigoje direktoriumi buvo paskirtas Rimantas Kareckas, turintis istoriko išsilavinimą sukaupęs tokiam darbui reikiamą intelektinį potencialą, gebantis puikiai vadovauti dideliam ir reikliam kolektyvui. Po jau minėtų „tuoktuvių" iš darbo išėjus daliai enciklopedininkų ir „Mokslo" darbuotojų, kolektyvą papildė nemažas būrys jaunimo.

Štai tuo laikotarpiu, pradėjus leisti daugiatomę originalią „Visuotinę lietuvių enciklopediją" (VLE, 25 tomai ir papildymų tomas), buvo pastebėtas kuklus, darbštus ir pareigingas redaktorius, ilgametis enciklopedininkas Antanas Račis. Patyręs, reiklus ir pedantiškas enciklopedininkas tapo VLE vyriausiuoju redaktoriumi ir MĖLI direktoriaus pavaduotoju redakciniams darbams. Nuo tada užvirė tikras darbų pragaras. Šiandien, kai VLE jau baigta, galima drąsiai sakyti, kad ji nebūtų buvusi išleista be patyrusių veteranų Antano Račio ir kitų enciklopedininkų profesionalų, kurie nuo jaunumės gyvenimą paskyrė ne materialinėms gėrybėms, bet dvasiniams turtams, mokslo ir kultūros vertybėms, o aukodamiesi darbui nepabūgo gyvenimo ties skurdo riba. Turiu paminėti, kad enciklopedininkų algos ir sovietmečiu, ir nepriklausomos Lietuvos laikais buvo itin mažos, net mažesnės nei kai kurių aukštų valdžios įstaigų valytojų. Mes - Antanas ir kiti - ir anuomet sakėme, ir dabar sakome, kad dirbame Tėvynės labui. Naujaisiais laikais darbo apimtis ir tempas labai padidėjo, gal nusižiūrėjus j turtingus Vakarus, atlyginimai, deja, - ne. VLE rengta įtemptai ir sunkiai. Tempai ir reikalavimai didžiuliai, pulkas recenzentų (kai kurios jų pastabos - reikalingos ir vertingos, kai kurios - tik laiko gaišinimas). Kartais norėdavosi dėl keistų ar neįgyvendinamų pastabų raštu atsikirsti kokiam recenzentui: „Neberašykit, gerbiamasis, taip daugiau!"

Ne kam kitam, o Antanui Račiui tekdavo atlaikyti visą recenzentų pastabų krušą. Kartais ir nepapietavęs jis laukdavo darbe, kol bus atvežtas pastabų aplankas, kantriai atsakinėdavo j recenzentų klausimus telefonu. Enciklopedijų straipsnių autoriai - ne visažiniai, be to, ir jie laikosi savo tiesų. Nepriversi autoriaus eiti j archyvą papildomai tirti temos. O jei redaktorius nepatyręs, jaunas, su visomis pastabomis linkęs sutikti, vyriausiajam redaktoriui atlaikyti recenzentų spaudimą dar sunkiau. Antanas Račis nežiūrėjo, kaip kai kurie prisitaikėliai, iš kur vėjas pučia, o stengėsi, kad straipsnių autoriai, moksliniai redaktoriai teiktų objektyvią, mokslo patvirtintą informaciją apie Visatą, pasaulį ir Lietuvą. Ypač sudėtingi ir daugiausia darbo reikalaujantys buvo lituanistiniai straipsniai. Antano vadovavimo enciklopedininkams metais VLE daugėjo profesionaliai suredaguotų, moksliškai objektyvių Lietuvai ir pasauliui aktualių straipsnių, kuriuose atsispindėjo pagarba ir meilė savo tautai, Tėvynei, valstybei. VLE objektyviau įvertinti ir sovietinės okupacijos laikotarpio įvykiai. Enciklopedijoje aprašyta daug sovietmečiu draustų temų - partizaninis karas, antisovietinis pasipriešinimas, lietuvių išeivija, Katalikų Bažnyčia ir kt.

Antanui Račiui sava ir brangi atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė. Jis nebuvo nei komjaunuolis, nei komunistų partijos narys. Antanas nestojo į komjaunimą, todėl už puikų mokymąsi vidurinėje mokykloje negavo aukso medalio.

Aš vadinu Antaną Račį tobulu enciklopedijų varikliu, mūsų mažo kosminio laivo motoru. Sekdami jo pavyzdžiu, mūsų enciklopedininkai dirbo negailėdami nei jėgų, nei laiko, kai kurie ir skriausdami savo asmeninį gyvenimą, šeimas. Šiais laikais mokslininkui išleisti savo knygą, nors joje būna klaidų, nesąmonių, prieštaravimų, nesunku - turėk tik pinigų. Dažnai sakau: Konstitucijoje gali pasitaikyti prieštaringų teiginių, enciklopedijoje jų neturi būti. Tobuliausiu „rentgenu" ne kartą peršviestas straipsnis būdavo po keletą kartų tobulinamas, perrašinėjamas, gryninamas, pildomas. To reikalavo pats visų vyriausiasis Antanas Račis. Triūsė ir jis pats, ir kolektyvas. Įvedė naują rengimo metodą. Sovietinių lietuviškųjų enciklopedijų vyriausiasis redaktorius ir du jo pavaduotojai humanitariniams ir tiksliesiems mokslams straipsnių tekstus mažai redaguodavo, tik kitoje lapo pusėje rašydavo pastabas arba pageidavimus. Jonas Zinkus, suderinęs su LKP CK ideologijos viršininkais, kai ką pats išbraukdavo, kartais prirašydavo sovietinių „uodegų", bet apskritai per daug į turinį nesikišo. Pavaduotojas Antanas Trakymas savo pageidavimus kartais mandagiai išreikšdavo: „Būtų gera pataisyti", „Būtų gražu (sakinį ar teiginį) papildyti". Antanas Račis prisiėmė visą naštą ir atsakomybę daugiausia filologijos ir istorijos sričių straipsnius redaguoti, taisyti, trumpinti. Tai sunkiai pakeliamas krūvis, ypač kai reikia perskaityti dar tūkstančius kitų mokslo sričių VLE straipsnių. Sunku suvokti, kaip jis vienas dirbo už tris ar daugiau - ir atlaikė!

Antanas Račis keldavosi 3 valandą ryto ar šiek tiek vėliau ir redaguodavo VLE straipsnius (nors vyriausiajam redaktoriui pagal pareigas visko pačiam ištisai redaguoti nebūtina). Papusryčiavęs su dar sovietinių laikų portfeliu skubėdavo į visai greta namų esančią darboviete.

Gana ramaus būdo, taktiškas, Antanas kartais susierzindavo matydamas, kad vėluoja straipsniai ar visas tomas. Bet juk enciklopedininkai turėdavo gauti sudėtingų straipsnių iš mažai tirtų sričių arba laikotarpių. Mokslininkų nepriversi rašyti straipsnių, turi prašyti, priminti, kartais tiesiog maldauti. O honorarai nedideli, jais nesuviliosi. Kartais darbe jautėmės kaip kareiviai - vienas mūšis po kito. Apsilankę autoriai juokaudavo: ar čia manevrai kokie, kad redaktoriai tekini koridoriais laksto? Kiti klausdavo: tomas jau išleistas, negi nepailsėsite? Kur tau! Tik tas redaktorius enciklopedininkas, kuris daug metų dirba su autoriais ir recenzentais, gali suprasti šio darbo sudėtingumą ir atsakomybe. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip mes su enciklopedijų laivu išlaviravome, ištyrėme ir Visatą, ir savo Tėvyne Lietuvą.

Nors esame seni kolegos ir draugai, jokių nuolaidų darbe man Antanas nedarydavo. Stengiausi ir aš dirbti stropiai, atiduodamas visas jėgas ir žinias. Skaitydavau visokias enciklopedijas, mokslines monografijas, tikslindavau faktus, ieškodavau tos tikrosios tiesos.

Nors garbaus amžiaus, bet būdamas stiprių genų (abu tėvai išgyveno maždaug po 90 metu), tvirtos valios ir nepaprasto atsidavimo, Antanas Račis atliko mokslinį žygdarbį. Jo vadovavimo enciklopedininkams metais MĖLI (vėliau pertvarkytas į Mokslo ir enciklopedijų leidybos centrą, MELC) išleido VLE, keturtomę enciklopediją „Lietuva", keturtomę Lietuvos istorijos enciklopediją. Antanas Račis buvo ir įvairių šakinių enciklopedijų mokslinių redakcinių kolegijų narys.

Sovietinės ir atkurtosios Lietuvos valstybės metais išleistos lietuviškosios enciklopedijos - visiškai skirtingi pasauliai. Tai didelis VLE Mokslinės redakcinės tarybos, Antano Račio ir mokslinių redaktorių nuopelnas.

Šiandien VLE jau baigta leisti. Kolektyvas išsisklaidęs, labai sumažėjęs. Mums, seniesiems, rūpi: kas ir kaip rengs ir ugdys jaunuosius enciklopedininkus? Juk enciklopedininku niekas netampa per kelis mėnesius. Čia reikia įdėti darbo, pastangų ir lėšų.

Kolektyvo atgaiva buvo Antano Račio vardadienio - Antaninių - šventės. Jo organizuojamos prasmingos kraštotyrinės išvykos po Lietuvą telkė kolegas, visada būdavo linksma, smagu, skambėdavo juokas ir dainos. Dėl didžiulio darbo krūvio darbuotojų gimtadienių ar vardadienių švenčių buvo gerokai praretėję, tad šios išvykos visiems teikė progą išleidus dar vieną VLE tomą truputį atsipūsti, apsilankyti įdomiose vietovėse, pabendrauti su kolegomis.

Antanas Račis - draugijos žmogus. Draugiškas, vaišingas, linksmas, galantiškas. Juokaudavom: neduok, Dieve, vyro davatkos... Tokie kartais būna uolūs pataikūnai ir pridaro bėdų kolektyvui. Mudu su Antanu abu labai mėgom draugiją, čia bendras mūsų charakterio bruožas. Turim ir daugiau bendrumų - pastebėjom, kad rašysena abiejų panaši.

Su Antanu mudu geri draugai, nuoširdūs bičiuliai. Daugelį vasarų teko atostogauti jo sodyboje prie Linkmenų, tarp ežerų, visai arti Lietuvos karžygio Antano Terlecko sodybos Krivasalyje (Kreivasalyje). Patirta, kad Račių sodyba ant kalvos - vienintelė vieta, kur žmogui susitvarko kraujospūdis. Aplinkui sodybą - alėjos, šimtametės ar dar senesnės eglės, storiausi uosiai, tuopos, liepos. Atvykstančius pasitinka ant aukštos eglės viršūnes lizdą įsitaisęs kranklys. Ramiai nuteikia paukščių čiulbesys tarpukariu Antano Terlecko tėvo įkurtame parke.

Graži ir dvasinga Antano Račio šeima. Gal neužrūstinsiu kolegos, jei užsiminsiu apie jo žmonos Laimos šeimos istoriją. Laima Račienė - vertėja, redaktorė, garsios, Lietuvai daug nusipelniusios iš kunigaikščių Giedraičių žemės kilusios Graužinių giminės atžala, o kita jos giminės linija eina veikiausiai iš didikų Valavičių. Laimos Račienės tėvas Jonas Motiejūnas-Valevičius carinės Rusijos laikais Kijeve baigė artilerijos karo mokykla, kariavo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Už narsą ir gerą tarnybą buvo apdovanotas ŠV. Stanislovo ir Šv. Onos III laipsnio ordinais su kardais, Šv. Vladimiro IV laipsnio ordinu. 1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę Jonas Motiejūnas-Valevičius išėjo į savanorius, kovėsi su bermontininkais ir bolševikais, buvo sužeistas. Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Paskutinė jo tarnyba - Utenos apskrities viršininkas. Turėjo nusipirkęs prie Linkmenų dvarą. Bolševikų nuteistas 25 metams lagerio, kalėjo Kazachstane prie Karagandos. Po kančių ir vargų mirė sulaukęs 63 metų.

Laimos Valevičiūtės-Račienės motina Elena Graužinytė-Motiejūnienė-Valevičienė stiprino lietuvybę Vilniuje (beje, kaip ir šių atsiminimų autoriaus tėvas Antanas Matulevičius). Kita Graužinytė, Laimos teta iš mano gimtųjų Giedraičių Domicėlė Palevičienė, buvo Vilniaus krašto lietuvių bendruomenės veikėja, patriotė knygnešė. Jų brolis, Laimos dėdė Kazimieras Graužinis, buvo garsus Lietuvos diplomatas.

Garbingas Laimos ir Antano Račių šeimos tradicijas tęsia duktė Dalia, socialinių mokslų teisės krypties daktarė, dirbanti policijoje, turinti komisaro laipsnį.

Vasarodami su Antanu Račių dirbdavome ūkio darbus, maudydavomės Pakalo ežere, o vaikščiodami šimtamete liepų alėja ir žydinčiomis pievomis prisimindavome jaunystės dienas. Apie darbą mažai šnekėdavomės, dažniau apie malonias keliones, šventes, bendrus pažįstamus ir pažįstamas. Smagiai vakarodavome su Antano šeima, šioje draugijoje sava jautėsi ir mano žmona, taip pat Laima.

Antanas Račis man šiandien primena ąžuolą, augantį Sidariškėse, Račių šeimos valdose, prie ežero - senas, storas, galingas. Mes, jo bendražygiai, daug ko mokėmės iš jo tada, daug ko mokomės ir dabar. Džiugina mūsų drauge nuveikti darbai. Tegul padaro už mus daugiau ateisiantieji!

 

 

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-11 16:30
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Jonas

2018-05-22 14:26

Šlovė enciklopedininkams,tik nežinau, kodėl buv. kolegai Algirdui p. Antanas panašus į seną, storą ir galingą ąžuolą

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Feliksas

2016-04-04 15:38

Didžioji enciklopedija verta pagarbos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media