2022 m. spalio 5 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Prasmingai paminėta Vydūno palaikų perlaidojimo 25-mečio sukaktis

2016-10-16
 
Prie Vydūno kapo kalba Vydūno draugijos garbės pirmininkas daktaras Vacys Bagdonavičius (centre). Vytauto Žeimanto nuotrauka

Prie Vydūno kapo kalba Vydūno draugijos garbės pirmininkas daktaras Vacys Bagdonavičius (centre). Vytauto Žeimanto nuotrauka

 

Vytautas Žeimantas

 

 

Konferencija Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje

Vilkiškiuose, Bitėnuose, Rambyne įvyko renginiai, skirti Vydūno palaikų perlaidojimo 25-mečio sukakties paminėjimui. Jį surengė Vydūno draugija ir Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus.

Paminėjimas prasidėjo konferencija, kuri vyko Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri tądien buvo pilnutėlė. Konferenciją moderatavo Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė. Kalbėjo profesorius Domas Kaunas, žurnalistas Saulius Sodonis, iš Vokietijos Delmonto miesto atvykęs kunigas Miroslavas Danys, kiti.

Platų pranešimą "Vydūno grįžimas ir Mažosios Lietuvos panteono tapsmas" perskaitė Vydūno draugijos garbės pirmininkas daktaras Vacys Bagdonavičius.

"1991 metų spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio - Vydūno palaikus. Tasai sugrįžimas buvo prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems priminė apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmino, - teigė Vacys Bagdonavičius. - Tada tikėjome, jog tame lobyne akumuliuota dvasios energija stiprindamiesi tapsime kitokie, ateisime į tą Dievo karalystę, kuri yra mumyse pačiuose, jog mūsų tautos gyvenimas klostysis taip, kad po keliolikos metų mūsų laisva valstybė pasirodys esanti, kaip kadaise sakė Vydūnas, „viena iš aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų".

Vydūno sugrįžimas

Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai 1968 metais pažymėtos šimtmečio sukakties. Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parvežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 1988 metais švenčiant 120 metų sukaktį. Nuo tada imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1988 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Jį sprendžiant būtų realiai įgyvendinamas vienas iš pagrindinių draugijos užsibrėžtų tikslų - prisidėti prie Vydūno atminimo įamžinimo. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, draugija apie Vydūno idėjų sklaidą, jo atminimo įamžinimą bei sureikšminimą primena valstybės institucijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, ragina sukurti mąstytojo 125-mečio sukakčiai paminėti valstybinę komisiją. Kaip ypač neatidėliotinas reikalas nurodomas Vydūno palaikų perlaidojimas Lietuvoje.

Kaip rašoma draugijos pirmininko Vacio Bagdonavičiaus 1990 m. lapkričio 22 d. kreipimesi į Lietuvos Respublikos AT (Atkuriamojo Seimo) pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, „nedelsiant reikia pargabenti iš Detmoldo (Vokietija) Vydūno palaikus, nes nėra kam prižiūrėti kapo. Pasibaigus kapo vietos užpirkimo laikui, kapas gali būti visai panaikintas".

Ilgai nelaukti dėl Vydūno palaikų perlaidojimo draugiją energingai ragina Vokietijos lietuviai, ypač tiesiogiai kapo priežiūra besirūpinantis evangelikų kunigas Vasario 16- sios gimnazijos Hiutenfelde kapelionas Fricas Skėrys, kurio vardu kapas 1983 m. buvo užpirktas paskutinį kartą. Šiuo reikalu draugijai nedavė ramybės ir Lietuvos visuomenė.

Draugijos iniciatyva svarstoma, kur turėtų būti to kapo vieta: Vilniaus Rasos, Klaipėda, Tilžė (dabartinis Sovietskas), gimtieji Jonaičiai, Rambynas? Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina.

"Siūloma Vydūną palaidoti prie Rambyno (Šilutės r.) esančiose kapinaitėse, į kurias amžinam poilsiui sugrįžtų ne tik Vydūnas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos įžymieji žmonės, - rašoma minėtame kreipimesi į V. Landsbergį. - Reikalinga parengti šių kapinaičių, galinčių tapti Mažosios Lietuvos panteonu, sutvarkymo projektą bei jį realizuoti."

Tokiam pasiūlymui pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Tų metų rugpjūtį Vydūno draugija kartu su Šilutės rajono valdyba spaudoje („Lietuvos aide", „Tiesoje") paskelbė kvietimą talkon tvarkyti labai apleistas Bitėnų kapines, į kurias atguls Vydūno palaikai. Atsiliepiant į tą kvietimą vieną rugsėjo vidurio šeštadienį tose kapinaitėse įvyko labai graži didelė talka, kurion suvažiavo keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos bei Karaliaučiaus krašto. Įvyko tarsi stebuklas: beveik neįžengiamais brūzgynais pavirtusi, visų užmiršta, vandalų lobių ieškotojų nuniokota aplinkinių kaimų lietuvininkų amžinojo poilsio vieta per dieną vėl tapo šviesiomis kapinėmis su atstatytais kryžiais bei gražiai besirikiuojančiais antkapiais, išryškintais kapų kauburėliais, netgi su išvaduotomis iš sulaukėjusios augmenijos daugiametėmis prieš kelis dešimtmečius sodintomis gėlėmis. Po tos didžiosios talkos, laukiant Vydūno palaikų sugrįžimo, kapinės buvo dar labiau švarinamos. Tuo rūpinosi Šilutės rajono savivaldybė, vietos seniūnija, talkino vietos žmonės bei aplinkinių mokyklų moksleiviai. Buvo taip pat sutvarkytas į kapines nuo plento vedantis kelias.

1991 m. spalio 3 d. į Vokietiją su Lietuvos institucijų įgaliojimais tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalus išvyko Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius. Jis buvo paskirtas ir perlaidojimo komisijos pirmininku. Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai. Jai ir buvo pavesta grįžtant parvežti didžiojo išminčiaus palaikus.

Kunigui Miroslavui Daniui - garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk"

O dabar konferencija Vilkyškių bažnyčioje baigėsi gražiu akcentu: kultūros viceministras Romas Jarockis paskelbė, kad  Kultūros ministerija garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk" apdovanoja Vokietijoje dirbantį kunigą Miroslavą Danį, čia perskaičiusi pranešimą "Vydūnas Lipėje šiandien". Jam talkino versdama iš vokiečių kalbos Irena Tumavičiūtė. Įteikiant apdovanojimą visi buvę bažnyčioje žmonės atsistojo, tuo pagerbdami kunigo veiklą lietuvybės labui.

Garsių ir nuoširdžių katučių susilaukė ir vargonininkė Laura Matuzaitė-Kairienė, skaitovai Rita Juodelienė, Tomas Šečkus.

Prisiminimo ir pagerbimo valanda Bitėnų kapinėse

Vėliau visi susirinkome Bitėnų kapinėse, prie Vydūno kapo. Čia įvykusią prisiminimo ir pagerbimo valandą, pradėjo Vydūno draugijos dainininkai, sugiedoję Vydūno „Lietuvių giesmę", kuri jau tapo Vydūno draugijos himnu.

Renginį vedęs žurnalistas Saulius Sodonis tarė įžangos žodį. Kalbėjo Vydūno draugijos garbės pirmininkas daktaras Vacys Bagdonavičius. Kalbų, pasakytų 1991 m. spalio 19 d. perlaidojant Vydūno palaikus, fragmentus skaitė aktoriai Rita Juodelienė ir Tomas Šečkus. Buvo prisiminta kaip vyko Vydūno palaikų perlaidojimas.

Dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos nariams, Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovams spalio 14 d. Senosiose Detmoldo kapinėse Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į naują karstą. Iki spalio 16 d. jie buvo saugomi toje pat kapinių koplyčioje, kurioje buvo pašarvoti 1953 m. vasario mėn. Visas su ekshumacija ir išlydėjimu susijusias išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia. Spalio 16 d., dalyvaujant Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, kunigų Frico Skėrio ir Valterio Banaičio maldomis Vydūno palaikai išlydimi į kelionę Lietuvon. Po pusantros paros trukusios kelionės Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. vakare. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke, kur buvo susirinkę daugybė pasitinkančių žmonių, keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Ruošiantis sutikti grįžtančius Vydūno palaikus buvo padaryta labai daug: pertvarkyta ir gražiai apipavidalinta salė, kaimiško audimo drobėmis užklota pakyla karstui, tauriam susikaupimui nuteikė apšvietimas, vestibiulyje į ateinančius Vydūnas žvelgė iš didžiulio tapyto portreto. Iš viso to, kas buvo padaryta, dvelkė ypatinga dvasia, švytėjo ypatinga aura. Negailėdami laiko ir jėgų iš peties buvo pasidarbavę savivaldybės tarnautojai, kultūros darbuotojai, bibliotekinkai, dailininkai, techninis personalas. Didelė rūpesčių našta teko kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, daug sielos įdėjo ir ypatingą kūrybingumą parodė dailininkės vilnietė Eva Labutytė ir klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, muzikinę ritualo dalį ruošusieji talkininkai. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, jo giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare - gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį - pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V. Landsbergio žodis. Toliau - lydint didžiulei miniai iš visos Lietuvos suplūdusių žmonių, paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. 1991-ųjų metų skausmus iškentėjusi, kraujo auką atidavusi, paskutinius vergovės retežius nusimetusi, suvargusi, bet nepalūžusi Lietuva atidavė pagarbą Tam, kuris jos buvo ypač nusipelnęs ir kuriam ji iki tol taip ir nebuvo atiduota. Taurus žmonių susikaupimas reiškė ne tik pagarbą, bet gerokai daugiau - suvokimą to, jog kartu su šventomis relikvijomis grįžta atsiminimas didžiulio dvasios klodo, kurio pats turėjimas daro didelę garbę. Pati laidojimo apeiga, atrodė, žymi ne atsisveikinimą, o veikiau pakilusios tautos susitikimą su nešėju tos dvasios, kurios dabar labai reikės, gal net labiau negu tada, kai ji užgimė. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Saulis Sodonis, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė Stefanija Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras Kornelijus Platelis, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis).

„Prieš akis dar ilgas Vydūno grįžimo kelias į mūsų protus, širdis, sielas, kelias daug ilgesnis, negu nuo Detmoldo iki Rambyno. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje," - prie kapo duobės sakė Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius.

Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant daugybės žvakių šviesoje iškilo lietuvininkų kapams būdingas medinis krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868-1953."

Rambyno kalne, Martyno Jankaus muziejuje

Nuo Vydūno kapo mes pasukome prie naujų kenotafų - Vydūno žmonai Klarai Fiulhazei-Storost ir jo bendražygei Martai Raišukytei. Atidengiant šiuos kenofagus kalbėjo  Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas. Aktorė Rita Juodelienė padėklamavo Vydūno „Susivokimo maldą".

Buvo pagerbti ir šalia esantys Martynaus Jankaus ir jo šeimos nariaų, Kondratavičių šeimos narių, Jono Vanagaičio, Valterio Didžio, Valterio Kristupo Banaičio kapai, Tilžės akto signataro Enzio Jagomasto kenofagas.

Tylos minutė prie Jono Gudavičiaus kapo, buvo skirta pagerbti Amžinybėn išėjusius aktyvius Vydūno perlaidojimo ir Bitėnų kapinių tvarkymo dalyvius Evą Labutytę, Evą Jankutę, Donatą Stukaitę, Albiną Bačelį, Julių Balčiauską, Joną Gudavičių, Vytautą Gurevičių, Vytautą Kaltenj Antaną Stungurį, Kazimierą Žemgulį.

Prie kapinių vartų aktorius Tomas Šečkus peskaitė šių vartų statytojų laišką ateities kartoms.

Vėliau renginio dalyvai pasuko link Rambyno kalno.  Galėjome pasigrožėti gražiu Nemuno vingiu, skaisčios saulės laida. Sakralinę Rambyno dvasią stiprino etnografinio ansamblio „Verdainė" (vadovė Regina Jokubaitytė) ir Vydūno draugijos dainininkai (vadovė Eglė Burkšaitytė).

Paminėjimo programa baigėsi Bitėnuose, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje, kuris parengė parodą, skirtą Vydūno palaikų perlaidojimui ir Bitėnų kapinių atgimimui.

Muziejuje Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas padovanojo Lietuvos Respublikos konsulato Sovietske (Tilžėje) vadovui profesoriui Broniui Makauskui Vydūno portretą. Nuo šiol jis kabės Tilžėje, LR konsulate.

- Tokie renginiai yra labai reikalingi. Vydūnas, jo įžvalgos, kūryba turi tapti mūsų visuomenės savastimi, - teigė vienas žinomiausiu Mažosios Lietuvos tyrėjų daktaras, LŽS narys Algirdas Matulevičius. - Gal dabar toks prasmingas Vydūno grįžimo sukakties paminėjimas padės mūsų visuomenei prisiminti, kam išties laisvi tapome, kokią savo ėjimo kryptį esame beprarandą ir kad dar nevėlu į tą vydūniškosios išminties nužymėtą kryptį sugįžti".

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-01-02 12:29
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vytautas

2016-10-20 09:46

Lietuva Vydunui dar daug skolinga.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media