2020 m. lapkricio 29 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Redaktoriaus žodis

*print*

Archyvas :: Mūsų kolegai, daktarui Algimantui Indriūnui – tik 95! Sveikiname!

2020-05-21
 
Vilniuje, Žurnalistų namuose po jubiliato knygos pristatymo. Centre Algimantas Indriūnas su žmona Danute. 2019 m.

Vilniuje, Žurnalistų namuose po jubiliato knygos pristatymo. Centre Algimantas Indriūnas su žmona Danute. 2019 m.

Vytautas Žeimantas

 

Giminėje - šešios tremtinių kartos
"Sveikinimai iš Ropėjų..." - laišką pradeda mūsų kolega, aktyvus LŽS Senjorų klubo narys, daktaras Algimantas Indriūnas ir jau supranti, kad jis jaukų butą Vilniaus Žirmūnuose vėl, kaip ir kiekvieną pavasarį, iškeitė į savo sodybą, esančią Ropėjų kaime, šalia Labanoro girios. Vadinasi, vėl ūkininkaus, bitininkaus, vėl rudenį į Vilnių veš medaus stiklainius, obuolių dėžes... Iš pirmo žvilgsnio čia tarsi nieko įpatingo nėra, bet kai žinai, kad jam šį gegužį sukanka 95 -eri metai, supranti, kad bendrauji su neeiliniu žmogumi. Juolab prisiminus, kad visai neseniai, spalyje, Žurnalistų namuose jis pristatė savo naują knygą "Iki globalinės katastrofos liko tik dvyliką metų", kurią parašė būdamas 94-erių... 
O juk A. Indriūno gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas. "Nedaug rasime giminių Lietuvoje, kurių net šešios kartos būtų būvusios tremtinės. Viena tokių - mūsų gaminė, - sako V. Indriūnas. - Mano proseneliai ir seneliai iš motinos pusės Rusijos caro valdžios buvo ištremti į Pavolgį po 1863 metų sukilimo. Tėvai ir mes, vaikai, sovietų valdžios 1941 metų birželyje, prieš pat karą su Vokietiją, buvome ištremti iš pradžių į Altajaus kraštą, o po metų į Šiaurę, prie Laptevų jūros. Ten, Jakutijoje gimė mano sesers Vidos sūnus - šeštos tremtinių kartos atstovas."
Į Čiornąją Padina kaimą, esantį Saratovo gubernijoje, po 1863 m. sukilimo atvežė daug tremtinių šeimų iš įvairių Lietuvos vietų - Utenos, Užpalių, Dusetų, Baisogalos, Švenčionių, Vilkaviškio... Tarp jų buvo ir A. Indriūno prosenelių Masiūlių ir Šutų šeimos. Jo močiūtė Rozalija Mačiūlytė buvo ištremta būdama pusantrų metų amžiaus. Nuo vaikystės susidraugavo su tremtinio Jurgio Šuto sūnumi Justinu, ir sukakus 16 metų už jo ištekėjo.
Iš pradžių tremtiniai gyveno žeminėse, vėliau iš molingos žemės pasistatė molinius trobesius. Žemė ten buvo derlinga, lietuviai darbštus, tai po kelių metų tremtiniai atkuto, jau statėsi namus iš Pavolgio vokiečių pirktos medienos, įsigijo karvių, augino javus. Praturtėjo taip, kad po penkiolikos metų, gavę leidimą grįžti namo, Masiūliai ir Šutai Lietuvoje jau nusipirko Zanapolio, Kamajėlių, Gudiškio dvarus.
"Mano prosenelių ir senelių likimas, kurį aš žinojau nuo ankstyvos vaikystės, formavo mano nusistatymą, kad žmogus niekuomet, kad ir kokios būtų sunkios gyvenimo aplinkybės, neturi prarasti vilties ir tada jis pats bus savo likimo šeimininkas", - sako A. Indriūnas.
Altajuje medkirtys, malkų vežikas
Tokio charakterio tvirtumo A. Indriūnui greitai prireikė. Sovietų okupaciją sujaukė gyvenimą. Buvo nacionalizuotas tėvų turtas. Vėl nusitiesė tremties keliai, sunkūs, į nežinę vedantys, tačiau vėl negalintys užgesinti meilės Lietuvai, vilties vėl grįžti į Tėvynę.
Tuos A. Indriūno ilgus aštuonis dešimtmečius trumpai galima apibendrinti taip: medkirtys, malkų vežikas, kino mechanikas, mokyklos direktorius, žurnalo vyriausiasis redaktorius, susivienijimo direktoriaus pavaduotojas, instituto dėstytojas, katedros vedėjas, fakulteto dekanas, Seimo narys... 
"1941 m. birželio 14 dienos ankstų rytą mus pažadino stiprus beldimas į duris... - prisimena A. Indriūnas. - Tėvą suėmė atskirai. Į gyvulinį vagoną patekome keturiese, mama, sesuo Vida, brolis Vytautas ir aš. Rokiškio geležinkelio stotyje, būdami uždaryti vagone, matėme tėvą, kai iš jų geležimi kaustyto vagono keletą vyrų, sargybiniai, ginkluoti šautuvais, vedė į tualetą, bet pasikalbėti su juo neleido. Po to mūsų laukė trijų savaičių kankinanti kelionė "kiaulių" vagone. Beje, birželio 22 dieną, privažiavę Velykije Luki geležinkelio stotį, pamatėme raudonus lozungus, skelbiančius, kad prasidėjo karas... Privažiavus Barnaulą, iš "kiaulių" vagono mus perkelė į krovininę baržą, plaukėmė Obės upe iki mažo Raskazichos kaimelio." 
Altajaus krašte jis dirbo medkirčiu, taigoje vertė medžius, vėliau šešiolikmetį paauglį paskyrė vežiku, teko su arkliu vežti malkas iš miško kirtavietės iki prieplaukos prie Obės upės.
"Apie tėvo likimą nieko nežinojome. Iš vietos gyventojų supratome, kad norint surasti lageriuose įkalintus žmones, reikia jiems siųsti laiškus į visus lagerius. Todėl mes pradėjome teirautis lagerių adresų ir jais rašyti laiškus tėvui. Tuose laiškuose būdavo tik keli žodžiai, kad esame gyvi ir sveiki, ir nurodydavome mūsų gyvenamosios vietos adresą. Išsiuntę laiškus daugiau kaip į dvidešimt lagerių, staiga gavome labai trumpą laiškutį iš tėvo. Jo adresas buvo Krasnojarsko kraštas, Rešiotų stotis, 9 lagerių punktas. - prisimena A. Indriūnas. - Iš tėvo laiškai ateidavo retai. Lagerių susirašinėjimą ribodavo, laiškus cenzūruodavo. Kai kurios laiškų vietos būdavo užjuodintos, negalėdavai jų peskaityti".
Lietuviai tremtiniai, pradėję suprasti vietines sąlygas, bandė geriau prisitaikyti prie gyvenimo Sibire. 
"Pavasarėjant pasisodinom bulvių. Įsigyti bulvių sėklai, aišku, neturėjome galimybių. Bet ruošdami bulves maistui išpjaudavome jų akutes. Štai tas akutes ir pasodinome. Bulvės iš akučių gražiai sudygo. Mat žemė ten juodžemio juostoje, labai derlinga. Jau atrodė, turėsime rudenį bulvių ir nebeteks pusbadžiu gyventi, kaip praėjusią žiemą. Bet kur tau. Atėjo iš Kalmiankos rajono KGB žinia, kad reikia susiruošti į kelionę. Kur mus veš, niekas nepasakė ir niekas nežinojo. Skubiai pradėjome ruoštis. Bulvių lauką pardavėme vietinei mokytojai. Bet ji pinigų neturėjo ir žadėjo rudenį prisiųsti. Jų nesulaukėme iki šios dienos," - prisimena A. Indriūnas. 
Jakutija, Laptevų jūra...
Po metų Indriūnų šeimą ištrėmė dar toliau nuo Lietuvos. Ir vėl kelionė barža Obės upe, gyvuliniai vagonai, riedantys į Sibiro gilumą, vėl barža Angaros ir Lenos upėmis iki Arkties vandenyno, vėliau į dar į Rytus laivu Laptevų jūra, na, ir kelionės pabaigai vėl su barža 90 km Janos upe, aukštupyn. Juos išlaipino Jakutijos užkaboryje, tundroje, prie Janos upės.
"Aplink lyguma, kurioje auga labai reti nususę berželiai ir maumedžiukai, upės pakrantėje kur ne kur matyti krūmai. Vaizdas labai panašus į kai kuriuos Lietuvos raistus. Krante jokių pastatų, išskyrus iš lentų sukaltą nedidelį sandėlį. Sužinojome, kad ši vietovė vadinama Kresty, lietuviškai - Kryžiai, bet jokio kryžiaus nesimatė. Čia teko gyventi, - prisimena A. Indriūnas. - Kodėl tokia vieta buvo parinkta, iki šiol man neaišku. Nebent norint mus kuo greičiau išmarinti. Mus lydėjusieji pareigūnai liepė susigrupuoti po 12 - 16 asmenų, išdavė kiekvienai grupei palapinę, kirvį ir vieną ar du kastuvus ir patarė kurtis. Visiems suaugusiems liepė iki šalčių pasistatyti sau jurtas, kad turėtų kur žiemą praleisti". 
Už 12 km, Kazačėje buvo didesnė gyvenvietė, turėjusi mokyklą internatą. Kai ten indų plovėja įsidarbino A. Indriūno motina, vaikus irgi priėmė į internatą. Bet įvyko vėl nelaimė - neatlaikiusi sunkumų mirė mama.
"Mano sesuo, gavusi teisę išvažiuoti iš Sibiro, paėmė nuo mamos kapo saują žemės ir ją vėliau padėjo į kapą Romainių kapinėse, kur amžinam poilsiui atgulė mūsų tėvas, ir ji pati su vyru," - sako A. Indriūnas.
Su šiaurės elniais, šunų kinkiniais...
Algimantas 1944 m. Kazačėje baigė vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti kino mechaniku. 
"Gavau begarsę kino aparatūrą. Tai ranka sukamas projektorius, kurio kadrą apšviesdavo maža elektros lemputė. Energiją tiekė ranka sukamas nuolatinės srovės generatorius. Aš ranka sukdavau kino projektorių, o generatoriui sukti į patalpą įleisdavau be bilietų kelis paauglius. Kartais per dieną tekdavo demonstruoti net tris kino filmus, taigi man tekdavo sukti projektorių beveik 6 valandas," - prisimena A.Indriūnas.
Rajono valdžia sugalvojo, kad reikia kiną rodyti krašto gilumos gyventojams, kurie niekuomet jo nėra matę. Jam teko šešias šiaurės elniais kinkytos trys nartos (jakutiškos rogės), vedlys jakutas, nemokėjęs rusų kalbos ir mašrutinis lapas, su retai išsibarščiusiomis jakutų gyvenvietėmis, tarp kurių atstumai buvo 100-200 km, o toliausia gyvenvietė - net už 450 km. Ir kiną teko vežti per pačius speigus - sausio mėnesį. Vėliau teko vežioti kiną ir su šešiolikos šunų kinkiniu. 
Suklastotais dokumentais į Lietuvą
A. Indriūnas, gyvendamas Jakutijoje, visa laiką ilgėjosi Lietuvos. 1946 m. jis nelegaliai sugrįžo į Lietuvą, Kaune gyveno su suklastota autobiografija. Apie tai Vilniuje, 2005 m. išleido knygą "Nelegalios karjeros metai: gyvenimo pamokos".
Kaune irgi pradėjo dirbti kino mechaniku. Vėliau buvo pakviestas dirbti į tuo metu Kaune veikusią kino mechanikų mokyklą, tapo jos dėstytojas, laikinai ėjo net mokyklos direktoriaus pareigas. 1952 m. baigė KPI elektromechaniką, tapo inžinieriumi.
1956 m., jau mirus Stalinui, į Lietuvą grįžo ir A. Indriūno tėvas, brolis ir sesuo su vyru. 
Nuo 1959 m. A. Indriūno gyvenimas susirišo su žurnalistika. Jis dirbo žurnalo "Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, 1961-1973 m. buvo šio žurnalo vyriausiasis redaktorius. 1961 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir iki šiol aktyviai dalyvauja jos veikloje. 1974-1975 m. buvo Laikraščių ir žurnalų leidybos susivienijimo "Periodika" direktoriaus pavaduotojas. 
1981 m. Maskvos universitete apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės socialinių mokslų kandidato disertaciją. 1975-1992 m. dėstė Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų tobulinimosi institute, vėliau Lietuvos vadybos akademijoje. Buvo katedros vedėjas, fakulteto dekanas, docentas. 
2000-2004 m. buvo išrinktas į Lietuvos Seimą, dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, buvo Konstitucijos pataisoms rengti komisijos nariu, vadovavo Pasipriešinimo okupaciniams rėžimams dalyviams ir nuo okupacinių nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijai.
2004 m. jis buvo apdovanotas Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi, 2015 m. - medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai".
Jis daug rašo, stebina savo kūrybiškumu. Išleido knygas "Vadovavimo technika" (1971), "Socialliberalizmo pradžiamokslis" (2006), "Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos" (su J. G. Siauruku, 2006), "Viešosios vadybos strategija Lietuvoje" (su A. Makštučiu, 2008), "Laisva ar nelaisva: studija apie laisvąją rinką" (2011), "Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus" (2012). Jo interesų ratas platus: nuo vadovavimo, socialliberalizmo iki laisvosios rinkos, politikų elgesio per rinkimus ir tikrųjų demokratijos vertybių. Tai nestebina, nes šių knygų autorius jau tapo patyręs žurnalistas, mokslininkas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas.
Apie kelias jo knygas norėtųsi pakalbėti plačiau.
Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas
2016 m. dienos šviesą išvydo A. Indriūno knyga "Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas". Ši knyga - tai plėtotė tos pačios temos, kurią autorius gvildeno 2014 metais išleistoje monografijoje "Atsakingos demokratijos valstybė". Didelė gyvenimiška ir darbinė patirtis leido autoriui sėkmingai įsigilinti į sudėtingas demokratijos aktualijas. O jos mus supa iš visų pusių. 
"Dabartinės visuomenės politiniame gyvenime demokratijos idealas yra vienas vertingiausių politinių idealų, tuo pačiu ir keliančių daugiausia iškiliųjų žmonijos protų ginčų, - teigia A. Indriūnas.- Vertindami jį kaip siekį žadinti žmonijos viltis susidoroti su socialinio konflikto ir politinio teisingumo problemomis, privalome įsigilinti į demokratijos reikšmę mūsų gyvenimui, jos raiškos formas ir jos įgyvendinimo sunkumus. Per visą daugiau kaip dviejų tūkstantmečių demokratijos raidos istoriją šviesiausi žmonijos protai ją nagrinėdami yra iškėlę tiek bloguosius, tiek geruosius demokratijos bruožus".
Demokratijos idealų plėtotė, jų įtvirtinimas ne vienos dienos darbas. Tai ilgalaikis procesas. Anot knygos autoriaus vienas iš variklių čia galėtų ir turėtų būti - politinės partijos, jų atstovavimas visuomenei ir atsakomybė visuomenei. Šiuo požiūrių šiuolaikinė politinė padėtis Lietuvoje autoriaus netenkina. Apie tai iškalbingai teigia ir knygos skyrių pavadinimai: "Partijų deformacijos", "Partijų reformos būtinybė", "Naujas požiūris į politinę partiją".
Partijos tik tada taps demokratijos garantais, kai pačiose partijoje bus demokratija, ji veiks demokratiškais principais. O Lietuvoje, atsigausiančioje po sovietmečio okupacijos, ne paslaptis būta įvairių partijų, ir tokių, kurios buvo tveriamos ir veikė vieno "vaduko" principu. Todėl knygoje skiriamas dėmėsys demokratijai partijų viduje, partijų organizacinei struktūrai ir jų valdymui, partijų skaidriam finansavimui. Tai temos dar mažai gvildentos, jos dar laukia tyrėjų dėmesio. 
Kitas demokratijos garantas - teisingi rinkimai. Dėl jų Lietuvoje yra įvairių nuomonių. A. Indriūnas siūlo rinkimų sustemą tobulinti, didinti reikalavimus kandidatams, stiprinti atsakomybė už priešrinkiminius pažadus, siekti, kad politikų ir valstybės tarnautojų atskaitomybė ir atsakomybė būtų ne tušti žodžiai.
Įdomūs ir autoriaus siūlymai dėl dviejų parlamento rūmų, prezidentinių pavojų, minimalios Vyriausybės, savivaldos reformos. Bet apie tai tegul sužino skaitytojas, atsivertęs šią knygą.
Iki globalinės katastrofos liko tik dvyliką metų
Tokiu intriguojančiu pavadinimu A. Indriūno knyga pasirodė 2019 metais. "Knygos autorius neseniai atšventė savo 94-ąjį gimtadienį. Tik baltai pavydėti galima jam tokio ilgo kūrybiškumo. Juk per pastaruosius metus kolega Algimantas parašė ir išleido beveik dešimt knygų. Tokiame amžiuje rašyti knygas jau yra didvyriškumas," - sakiau pernai rudenį, Žurnalistų namuose pristatant šią knygą. 
Autorius knygos leitmotyvu pasirinko Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtą žinią, kad, jeigu per artimiausius 12 metų žmonija nesiims visų įmanomų priemonių klimato kaitai sustabdyti, kelio atgal nebebus ir žmoniją ištiks visuotinė katastrofa. 
Šioje gana nepalankioje situacijoje A. Indriūnas išskiria Lietuvą. Tai daro remdamasis duomenimis, kuriuos paskelbė Jungtinės Karalystės žaliosios energijos kontrolės bendrovė „Green Match". Ji, siekdama nustatyti klimato kaitos poveikį Europoje, ištyrė 32 šalių klimato kaitos tendencijas nuo 1960 iki 2015 metų. Buvo analizuojamos valstybių oro temperstūros, jūros vandens temperatūros, jūros lygio ir kritulių kiekio kaitos tendencijas. Pasak tyrėjų Europoje klimato kaita labiausiai veikia visas tris Baltijos šalis ir Suomiją, o pirmoje vietoje atsidūrė Lietuva.
„GreenMatch" tyrimo duomenimis Lietuvoje jūros lygis 1970-2015 m. kilo po 4,46 mm per metus, o jūros vandens temperatūra 1960-2014 m. padidėjo 0,73 °C. Tuo metu oro temperatūra kilo 0,325°C per dešimtmetį, o kritulių per dešimtmetį pagausėjo 20 mm. Tokia Lietuvos klimato kaita, be abejo, nieko gero nežada.
Mes žinome, kad žmogus gyvena ir veikia tam tikroje natūralioje, taip pat socialinėje aplinkoje. Savo gyvenimui ir veiklai, jis naudoja ir gamtos turtus. Naudodamasis mokslo ir technikos pažangos pasiekimais, jis išnaudoja gamtos turtus, sukuria naujus gaminius, suteikia sau geresnį gyvenimo komfortą ir tuo pačiu keičia pirmykštę gyvenimo aplinką. Iki pastarojo meto buvo manoma, kad gamybos, mokslo ir technikos pažanga neša tik teigiamus rezultatus, todėl tapo mada visais būdais plėsti ekonomiką, gautą pelną reinvestuojant į gamybos ar paslaugų plėtrą. 
Prasidėjus dvidešimt pirmajam šimtmečiui gyvenimo raida parodė, kad iš išorės nereguliuojama „nematoma ranka" veda katastrofos link - laisvosios rinkos toleravimas, neribojama ekonomikos plėtra, produkcijos ir paslaugų gamybos per silpna kontrolė, maksimalaus pelno siekimas, atvedė prie situacijos, jog kai kurie gamtos ištekliai baigiami sunaudoti, 60 procentų gyvūnijos išnaikinta, iš jų nemaža dalis negrįžtamai, kai kuriuose kraštuose pradeda katastrofiškai trūkti geriamojo vandens, atmosferos tarša nuolat didėja, iškrinta rūgštūs lietūs, naikinami miškai, klimatas šiltėja, ledynai tirpsta, vandenynų horizontas kyla. Intensyviai didėja pajamų ir turtinė nelygybė, ypatingai pastaruoju metu. Vadinasi, pasak A. Indriūno, situacijos, tokios, kokia dabar yra, galimybės išsemtos ir, jeigu valstybės nesiims sutartinų priemonių iš esmės pakeisti esamos sistemos, žmonijai gresia pražūtis. Žingsniai gamtai išsaugoti iššauks didelį verslo, užimto iškastinio kuro gavybos, perdirbimo, prekybos ir panaudojimo veikla, atstovų pasipriešinimą, kurį įveikti bus įmanoma suvienytos visuomenės jėgomis.
Anot A. Indriūno, sąmoningi piliečiai neturi laukti, kol prasidės nesuvaldomi liaudies neramumai, betvarkė, bet imtis visuotinos iniciatyvos priversti valdžios atstovus, nedelsiant imtis radikalių priemonių egzistuojančiai sistemai pakeisti humanizmo kryptimis.
Knygos autoriaus tikslas gražus - kad ne tik politikai, valdžios elitas, bet ir visi eiliniai piliečiai iš esmės suprastų visų tautų visuomenei gręsiančius dabartinės ekonominės raidos pavojus, ir imtųsi, ne griaunančių, o kuriančių žygių. Tokio žinojimo plėtojimui ir paskirta ši nauja knyga. 
Palinkėkime jubiliatui sėkmės gyvenime ir kūryboje. 

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 16:03
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

Andrea Scholes

2020-06-03 01:32

Ažajus yra žmogus, turintis didelę dvasinę galią dėl savo rašybos galios. Aš galėjau susigrąžinti savo vyrą po trejų metų skyrybų. Aš išgyvenau blogus laikus dėl skyrybų, todėl internete ieškojau pagalbos, kai susidūriau su parodymai apie moterį, kuri papasakojo, kaip burtų žinovė padėjo jai susilaukti kūdikio naudojant augalinį vaistą, aš susisiekiau su juo ir paaiškinau jam savo situaciją, jis atliko burtą, o mano vyras trečią dieną grįžo pas mane. man tai vis dar yra stebuklas, aš labai džiaugiuosi, kad grįžau su meile savo gyvenimui. jūs galite susisiekti su „Ajajai“ rašytoju jo „Viber“ ar „WhatsApp“ numeriu: 2347084887094 arba el. paštu: drajayi1990@gmail.com

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Stasys

2020-05-22 09:18

Sveikinu, Algimantai, sveikinu. Stiprybės tau, sveikatos, optimizmo!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2020-05-21 17:51

Pritariu Antanui. Užtenka to karantino bijoti. o Algimantą sveikinu ir spaudžiu jam dešinę.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2020-05-21 17:29

Sveikinu, Algirdai, ir linkiu Žurnalistų namuose atšvęsti šią gražią sukaktį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Albertas

2020-05-21 17:15

Sveikinu, gerbiamas Algimantai, su šauniu jubiliejumi. Nuolat mintimis grįžtu prie Tavo dovanotų knygų išminties, socialinių ir ekonominių procesų analizės. Visuomet stebina keliamų procesų apimtis ir gylis. Tai išties puikios gyvenimo pamokos, kurios ypač gali būti paveikios politiniam elitui. Linkiu sveikatos, daug saulėtų dienų, tolesnio prasmingo buvimo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Živilė

2020-05-21 16:22

Algi, širdingai sveikinu su gražia sukaktimi. Džiaugiuosi, kai kartu bendraujame. Stiprybės, sveikatos, kūrybingumo! Ir gražiausi linkėjimai žmonai Danutei.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas Skridla

2020-05-21 10:02

Algimantai, nuoširdžiai sveikinu su garbiu jubiliejumi.Džiaugiuosi, kad esame kartu. Linkiu tvirtos sveikatos, laimės gyvenime ir kūrybinės sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media