Redaktoriaus žodis

Žurnalistų namuose visuomenei buvo pristatyta Gengovaitės Burneikienės knyga „Lietuvių periodikos ištakos". Į renginį, kurį teko vesti, susirinko gausus būrys žurnalistų, buvusių kolegės Genovaitės bendradarbių, jos giminės. Apie autorę ir jos knygą kalbėjo LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, profesorius Vytas Juozapas Urbonas, LŽS Senjorų klubo pirmininkas, poetas Ipolitas Skridla, knygą išleidusios leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovas, rašytojas Jeronimas Laucius, knygos viršelio autorius, dailininkas Albertas Vaidila, kolegės Genovaitės vyras Saulius Burneika, kiti.

Džiugu, kad kolegės Genovaitės Talkevičiūtės - Burneikienės literatūriniu palikimu taip gražiai rūpinasi jos vyras Saulius Burneika, po jos mirties kruopščiai surinkęs, tai, ką rado ant žmonos darbo stalo, jos kompiuteryje, tai, kas liko neskelbta. Jo dėka išleista ši knyga leis geriau suprasti žurnalistę, žurnalistikos dėstytoją, žiniasklaidos tyrėją G. Burneikienę kaip įvairiapusiškai kūrybingą žmogų, pajusti jos kūrybinį pasaulį.

Šią knygą G. Burneikienė rašė ne vienus metus. Kaip darbšti bitutė rinko, kaupė, analizavo informaciją nuo Antikos laikų iki šių dienų ir pildė kaip bitutė korius - būsimos knygos skyrius. Jos nesustabdė ir prieš aštuonetą metus prasidėjusi sunki liga. Ji nepalūžo, nenutraukdavo kūrybinio darbo net po dažnų chirurginių operacijų. Rašė šią knygą, kol leido sveikata. Deja, sunki liga nugalėjo, mirtis sustabdė...

Su G. Burneikienė mane supažindino brolis Viktoras Liubomiras Žeimantas, tuomet dirbęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje, kurioje žurnalistikos mokslus 1972 metais ne tik baigė G. Burneikienė, bet ir liko joje dirbti moksline bendradarbe. Aktyviau su ja teko bendrauti, kai ji 1978 metais įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

G. Burneikienės kelias į žurnalistiką nebuvo lengvas. Ji gimė jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 metų spalio 9 dieną Rokiško kaime, tuomet buvusioje Kauno apskrityje. 1959 metais baigė Žeimių vidurinę mokyklą, tačiau į žurnalistiką - savo išsvajotą specialybę - stoti negalėjo. Tuomet į žurnalistikos specialybę nepriimdavo be dviejų metų darbo stažo, todėl įstojo į Kauno statistikos technikumą, kurį baigė 1961metais.

Vėliau praktiškai visas jos gyvenimas buvo susietas su Vilniaus universitetu. Iš pradžių sėkmingos žurnalistikos studijos, jaunos žurnalistikos dėstytojos patyrimo kaupimas, pirmieji studentai, absolventai... 1984 metais prie Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros įsteigus Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratoriją, kartu su kitais ji nagrinėjo periodikos leidinių pasklidimą Lietuvoje, tyrė skaitytojų auditorijos poreikius, vertinimus, pastabas, ieškojo sąsajų su demografiniais Lietuvos gyventojų rodikliais. Nuo 1991 metais reorganizavus Žurnalistikos katedrą į Žurnalistikos institutą, dirbo jame mokslo darbuotoja. Nagrinėjo lietuvių periodinės spaudos funkcionavimo ypatumus, tyrė rajonų laikraščių turinio, tematikos, problematikos kitimo dinamiką, atsiradus Sąjūdžio leidiniams - ir Lietuvos gyventojų požiūrį į žiniasklaidą bei atsiradusius naujus periodinės spaudos plėtros aspektus. Skelbė mokslinius straipsnius „Žurnalistikos", „Knygotyros", „Mokslotyros", „Žurnalist", „Relation" ir kituose almanachuose, jos rašinius spausdino „Literatūra ir metas", „Kalba Vilnius", „Šeima", „Lietuvos aidas", „Voruta", kiti žurnalai ir laikraščiai. Rašė ir LŽS internetiniam laikraščiui www/lzs.lt.

Ir visą laiką dėstė studentams įvairius žurnalistikos teorijos ir praktikos speckursus: Žurnalistikos auditorija, Žiniasklaidos technologijos , Lietuvos žurnalistikos istorijos kursą, kitką.

Sukaupta patirtis, kaip ir periodinėje spaudoje skelbti straipsniai nugulė ir į knygas. G. Burneikienė išleido knygą „Rajono laikraštis: dabartis ir perspektyvos" (1985), sudarė straipsnių rinkinius „Iš lietuvių knygnešystės ir periodikos istorijos" (1994), „Etinė dilema: ryšiai su visuomene ir žurnalistika" (2002).

Lietuvių periodinės spaudos atsiradimo, raidos ir transformacijos aspektams skirti G. Burneikienės straipsniai buvo išspausdinti knygose „The Baltic Media‘s Lang Road to Fredoom" (1993), „Tautinės mažumos demokratinėje visuomenėje" (2000), monografijoje „Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje" (2000), kituose leidiniuose.

Ypač daug G. Burneikienei teko dirbti kai buvo sumanyta pirmą kartą Lietuvos istorijoje išleisti „Žurnalistikos enciklopediją". Ją išleisti buvo tikrai nelengva. Reikėjo įdėmiai pervertinti visą tai, kas buvo skelbiama iki šiol leistose sovietinėse enciklopedijose. Atsisakyti socialistinės ideologijos, sovietinių štampų ir šablonų. Be to atsirado galimybė pradėti atvirai kalbėti apie tai, kas sovietmetyje buvo uždrausta, neigiama, klastojama, ar minima tik pusę lūpų. Turiu omeny periodinę spaudą, kuri lydėjo antitarybinį rezistencinį, Lietuvos partizaninį judėjimą, religiją ir dvasininkiją, užsienio lietuvių veiklą. Atsirado proga rašyti apie spaudą, joje dirbusius žurnalistus, kurie skleidė marksizmui nepalankią ideologiją, demaskavo sovietinės istorijos klastotes, kitką. Reikėjo griežtai pasipriešinti ir įvairių veikėjų bandymams prasibrauti į enciklopediją, to iš tikrųjų neužsitarnavus. Ir visa tai gulė ant šio leidinio sudarytojų Genovaitės Burneikienės, Dalios Dirvonaitės ir Juozapo Vyto Urbono pečių. Reikia pabrėžti - jie su šia sunkia užduotimi sėkmingai susitvarkė. O G. Burneikienė enciklopedijoje paskelbė net daugiau kaip 200 straipsnių apie lietuvių periodinius laikraščius, ėjusius nuo 1823 iki 1988 metų.

Panašūs iššūkiai pasitiko G. Burneikienę 2015 metais, kai Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija nutarė išleisti „Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją". Tada buvo paskirti ir trys būsimos enciklopedijos redaktoriai-sudarytojai: Genovaitė Burneikienė, Juozapas Vytas Urbonas ir šių eilučių autorius. Nuo pirmosios žurnalistikai skirtos enciklopedijos praėjo daug metų, reikėjo iš naujo susisteminti visą informaciją apie buvusias ir esamas viso Nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos žiniasklaidos priemones ir žurnalistus, apibendrinti neatpažįstamai pasikeitusios, laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos plėtros rezultatus, išryškinti šios raidos kryptis ir tendencijas.

Nors Nepriklausoma Lietuva buvo atkurta 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau pirmieji jau necenzūruojami periodiniai leidiniai pasirodė kartu su Atgimimo idėjomis, dar 1988 m., o pirmoji nepriklausoma radijo stotis prabilo 1989 m. Todėl naujoje „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijoje" buvo numatyta aprašyti visus laikraščius, savaitraščius ir žurnalus, ėjusius Lietuvoje nuo 1988 m. ir visus dabar leidžiamus, tarp jų ir įsteigtus anksčiau, taip pat užsienio lietuvių periodinius leidinius. Be to, turėjo būti aprašyti žurnalistai ir spaudos darbuotojai, elektroniniai leidiniai, radijo stotys, televizijos, prodiuseriai ir prodiuserinės bendrovės, žurnalistų organizacijos, žurnalistų rengimo įstaigos, dirbusios ar dirbančios nuo 1988 m. iki šiol. Į enciklopediją turėjo tilpti ir pagrindinės žiniasklaidos bei žurnalistikos sąvokos. G. Burneikienė, kartu su kolegomis šią nelengvą užduotį įvykdė, enciklopedijos tekstas yra paruoštas spaudai, kuri, deja, kol kas stringa dėl finansinių problemų. Norisi tikėtis, kad „Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją" greitai bus išleista, tuo pačiu atsiskleis ir dar vienas G. Burneikienės veiklos baras.

Dirbant su „Lietuvos žiniasklaidos enciklopedija" dažnai teko susitikti su G. Burneikiene. Su ja būdavo lengva bendrauti. Mane maloniai stebino ne tik jos puiki atmintis, erudicija, noras pažinti, bet ir didelis darbštumas, gyvenimiškas entuziazmas.

Manau, jei ne liga, ji būtų sėkmingai užbaigusi ir knygą „Lietuvių periodikos ištakos". Dabar, skaitant jos vyro S. Burneikos išsaugotą jos rankraštį galima manyti, kad knyga beveik artėjo į pabaigą. Jau yra autorės sugalvotas pavadinimas, suformuoti knygos skyriai, leidinio turinys, panaudotos literatūros sąrašas. Tačiau tekste palikti nemaži tušti tarpai leidžia teigti, kad dar ne viskas, kas sumanyta, jau parašyta, o autorės palikti klaustukai - kad dar yra ką patikslinti, gal ir išbraukti.

Todėl knygos leidėjams (leidykla „Trys žvaigždutės) aišku, iškilo daug klausimų, į kuriuos autorė, deja, jau negalėjo atsakyti. Buvo pasielgta džentelmeniškai, išlikęs tekstas iš esmės nekeistas.

G. Burneikienė Anapilyn išėjo 2021 metų gruodžio 17 dieną. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Liko liūdintys artimieji - vyras Saulius, sūnus Darius, dukra Rasa, vaikaičiai - Justas, Liepa, Danielė, Elzė. Artimųjų dėka išliko ir jos paskutinis darbas - ši knyga.

 

Rubrika "Redaktoriaus žodis' yra SRTRF projekto dalis.