Redaktoriaus žodis

Šiandien geram mūsų kolegai, buvusiam žurnalo „Mokslas ir technika" redaktoriui, docentui, daktarui, politikos ir visuomenės veikėjui Algimantui Valentinui Indriūnui sukanka 96-eri metai. Sveikiname!

Rašant tas eilutes prisiminė 2015 metai, kai mes Žurnalistų namuose gražiai pagerbėme kolegą A.V. Indriūną, tuomet švenčiantį savo 90-metį. Jubiliatas buvo apjuostas gražia tautine juosta su užrašu "Algimantui Valentinui Indriūnui - 90 metų". Jam buvo įteiktas LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pasirašytas Padėkos raštas ir aukščiausias LŽS apdovanojimas - medalis „Už nuopelnus žurnalistikai".

Be to buvo perskaitytas LR Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės Padėkos raštas, kuriame ji dėkoja jubiliatui už žurnalistinės kultūros puoselėjimą, išleistas knygas ir linki sveikatos, tvirtybės bei geros kloties asmeniniame gyvenime.

Atsakomajame žodyje A.V.Indriūnas ne tik padėkojo už suteiktą garbę ir dėmesį. Jis kalbėjo ir apie žurnalisto priedermę, etiką, atsakomybę už galimą įtaką politikai ir visuomenei. Susirinkusieji smagiai sudainavo jubiliatui "Ilgiausių metų". Pasigardžiavo ir skaniais jubiliato žmonos Danutės Indriūnienės paruoštais sumuštiniais...

Tai buvo prieš 6 metus, kurie A.V. Indriūnui irgi buvo kūrybingi. Jis, jau įžengęs į savo šimtmetį, parašė, išleido ir Žurnalistų namuose pristatė monografiją „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas" (2016), paskelbė naujų straipsnių politikos ir ekonomikos temomis.

A.V. Indriūnas gimė 1925 m. gegužės 21 d. Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Duokiškio kaime. Iš pradžių mokėsi Kamajėlių ir Kamajų pradžios mokyklose, 1936-1941 m. - Zarasų ir Rokiškio gimnazijose. 1941 m. jis su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o 1942 m. perkeltas į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Tremtyje A. V. Indriūnas dirbo miško kirtėju, statybininku, žveju. 1944 m. Jakutijoje baigė Kazačios vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti kino mechaniku.

1946 m. pabaigoje pavykus pabėgti iš tremties, kino mechaniku dirbo ir Kaune. Lietuvoje, kaip nelegaliai pabėgęs iš tremties, galėjo gyventi tik su netikra biografija. 1947 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį 1952 m. baigė, įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Mokydamasis pradėjo dėstyti Kauno kino mechanikų mokykloje, 1950-1958 m. dirbo šios mokyklos direktoriumi. 1958 m. tapo Kauno 2-osios technikos mokyklos direktoriumi. Tačiau juo dirbo tik iki kitų metų vidurio, nes 1959 m. buvo pakviestas į besikuriančio žurnalo „Mokslas ir technika" redakciją. Čia jis iš pradžių dirbo vyriausiojo redaktoriaus M. Martynaičio pavaduotoju, o nuo 1961 m. - žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, jis nuo pat pirmų dienų darė viską, kad pirmasis (ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje) mokslinio techninio pobūdžio žurnalas pateisintų su juo siejamas viltis, taptų inžinierių, mokslininkų, įvairių sričių specialistų mėgiamu leidiniu, padėtų spartinti mokslinę ir techninę pažangą Lietuvos pramonėje, transporte, statyboje, žemės ūkyje. Jo vadovaujama redakcija nuolat ragino žurnale savo straipsnius spausdinti visų mokslo sričių mokslininkus, inžinierius, aukštųjų mokyklų dėstytojus, mokslinio tyrimo institutų darbuotojus, įmonių vadovus ir specialistus. Jis daug nuveikė diegiant lietuviškus inžinierinius terminus. Už sėkmingą inžinerinių techninių darbuotojų pamėgto žurnalo redagavimą 1969 m. Algimantui Valentinui Indriūnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Tačiau 1973 m. A. V. Indriūnas iš žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus pareigų buvo, kažkam įskundus, staiga pašalintas: už savo (kaip tremtinio) ir tėvo (kaip politinio kalinio) praeities slėpimą.

Vėliau jis dirbo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika" direktoriaus pavaduotoju, rūpinosi miestų ir rajonų periodine spauda, redakcijų leidybiniais reikalais, žurnalistų darbo sąlygomis.

A.V. Indriūnas 1961 metais įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Ir dabar jis aktviai dalyvauja LŽS Senjorų klubo veikloje, rengė savo knygų pristatymus, dalyvauja klubo posėdžiuose.

1975-1992 metais jis dirbo Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų tobulinimosi institute (1990-92 Lietuvos vadybos akademija). Buvo dėstytojas, katedros vedėjas, nuo 1975 fakulteto dekanas, docentas (1984). 2000-2004 metais buvo LR Seimo narys.

A.V. Indriūnas visą laiką aktyviai bendradarbiavo periodinėje ir neperiodinėje spaudoje. Savo publikacijas, daugiausia politikos, ekonomikos, vadybos, politinių bei socialinių sistemų ir valstybės valdymo tobulinimo temomis, skelbė žurnaluose „Ekstra", „Gairės", „Veidas", laikraščiuose „Lietuvos aidas", „Respublika", „Verslo žinios", „Naujoji politika", „Verslas ir prekyba" ir kt.

Dar 1971 m. pasirodė jo knyga „Vadovavimo technika". 2005 m. išėjo publicistinė atsiminimų knyga „Nelegalios karjeros metai. Gyvenimo pamokos", kurioje A. V. Indriūnas vaizdžiai parodo, kas ir kaip jam padėjo nepalūžti ir atlaikyti didžiausius gyvenimo smūgius, neatsisakyti lietuviško tautiškumo principų, nuosekliai siekti savo tikslų. Remdamasis asmeniniais pastebėjimais ir tyrimais, Lietuvos politinės praktikos analize ir pasaulinio garso politologų nuomonėmis bei išvadomis, A. V. Indriūnas pastaraisiais metais išleido keletą teorinio ir praktinio pobūdžio knygų: 2011 m. - „Laisva ir nelaisva. Studija apie laisvąją rinką", 2012 m. - „Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus", 2014 m. - „Atsakingos demokratijos valstybė". Kartu su bendraautoriais jis taip pat parengė ir išleido knygas „Socialinis liberalizmas ir kitos ideologijos" (2006 m.) bei „Viešosios vadybos strategija Lietuvoje" (2008 m.).

Ir dabar jį gali matyti palinkusį prie kompiuterio, rašantį, kuriantį...

Sėkmės tau, Algimantai, ilgų ir vaisingų gyvenimo metų!

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis