2020 m. balandžio 3 d., Penktadienis

Pasijuokime kartu

*print*

Archyvas :: Povilas Šimkėnas: Humoreskos

2020-02-14
 
Humoreskos
Povilas Šimkėnas

Tvirtas ryšys tarp praeities ir dabarties

 

Vieną dieną eidamas Kalvarijų gatve autobusų stotelėje pastebėjau pažįstamą garbaus amžiaus vyrą, kuris, įbedęs akis į rankoje laikomą seną užrašų knygelę, atidžiai skaitė. Priėjęs arčiau įsitikinau, kad tai geras pažįstamas Raimondas. Pamatęs mane, jis pasidėjo užrašų knygelę į kišenę ir ištiesė ranką. Pasisveikinome. Raimondas prabilo, tarsi priekaištaudamas:
- Povilai, paskutiniu metu nepaskambini, gal pamiršai mane.
- Nepamiršau, tiesiog teko dalyvauti keliuose renginiuose. Tai dabar sėdžiu darbo vietoje, kuriu nuotraukų albumus ir rašau straipsnius, - paaiškindamas situaciją ir nuramindamas pašnekovą, atsakau. - Bet ir tu man neskambini, - pridūriau. 
- Žinai, Povilai, nepatikėsi, pamečiau savo užrašų knygelės kelis lapus, viename iš jų buvo tavo telefono numeris užrašytas. Štai ir negaliu paskambinti, - ištarė Raimondas.
- Nesuprantu, kam tau ta užrašų knygelė, jeigu visi telefonų numeriai yra mobiliajame telefone, - pažvelgęs nustebusiu žvilgsniu, ištariau savo pašnekovui.
- Nelabai gaunasi tvarkytis su tuo telefonu, mano sena užrašų knygelė yra patikimesnis draugas, - nuleidęs akis praburbėjo Raimondas. 
Pokalbis neužtruko, nes mano pašnekovui reikėjo skubiai paskambinti. Jau rengiausi eiti tolyn, bet akimirkai stabtelėjau, neatsispyriau pagundai pamatyti skambinimo procesą. Raimondas ramiai prisėdo ant suoliuko autobusų stotelėje, išsitraukė jau matytą užrašų knygelę, kurioje surado reikiamą telefono numerį, ir žvilgčiodamas į ją, surinko savo pašnekovo numerį. 
Pagalvojau, štai koks tvirtas ryšys tarp praeities ir dabarties, kai be senos užrašų knygelės net šiuolaikinis mobilusis telefonas neveikia.
 

 

Akipločio matavimo ypatumai

 

Anądien sutikau gerai nusiteikusį kaimyną ir klausiu:
- Kaimynėli, iš kur toks linksmas keliauji?
- Ogi, šeimos medicinos centre buvau, pirmą kartą akiplotį matavau. Retai ten būnu, todėl kiekvienas apsilankymas tarsi šventė - šįkart pilna staigmenų, nors iš juoko griūk. 
- Pala pala, kaimynėli, neskubėk, kas tas akiplotis yra, paaiškink, - tramdydamas kaimyno emocijas paklausiau.
- Akiplotis - tai regėjimo lauko dalis, kurią žmogaus akis aprėpia nejudėdama. Nutariau vairuotojo pažymėjimą pasikeisti, kurio galiojimo laikas pasibaigęs, tai šeimos gydytoja ir išrašė siuntimą pas akių gydytoją. Įdomiausia, kad akiplotį šeimos medicinos centre matavo pusę dienos ir dar su pertrauka, - pasakojo kaimynas.
- Na, pasakok, kaimynėli, kaip viskas vyko, labai smalsu, nes mano vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas taip pat šiais metais baigiasi.
- Taigi, pirmą kartą į nurodytą kabinetą - laboratoriją atvykau apie 9 val. Kadangi buvo ir daugiau norinčių patekti į šį kabinetą, turėdamas laiko pasitikslinau registratūroje, ar reikalingas popierinis siuntimas tyrimui. Registratūroje buvusi tamsiaplaukė medicinos seselė paaiškino, kad jokių siuntimų nereikia, ir pridūrė, kad esu užregistruotas 12 val. pas akių gydytoją į 18 kabinetą. Čia buvo pirmoji linksma staigmena. Gerai, kad netoliese gyvenu, tai parėjau atgal į namus. Antrą kartą, nurodytą valandą atvykęs jau į 18 kabinetą, vėl buvau priblokštas - gydytoja paklausė, ar turiu kortelę. Kai pasakiau, kad atvykau tyrimui dėl vairuotojo pažymėjimo keitimo, ji pareiškė, kad nieko nežinanti apie mano tyrimą, nes pakviesta tik vienai dienai apžiūrėti pacientų. Vėl teko keliauti į registratūrą. O įdomiausia tai, kad po visų aiškinimųsi ta pati tamsiaplaukė atėjo į 18 kabinetą ir patikrino man akiplotį.
- Tikrai linksma istorija, - šyptelėjęs pasakiau.
- Čia dar ne viskas, - ištarė kaimynas ir tęsė pasakojimą. - Buvo dar viena staigmena akipločio matavimo metu. Tikrinant akiplotį specialiu prietaisu reikėjo susikaupti, žiūrėti į raudoną tašką ir matyti pasirodančias skirtingose ekrano vietose žalias žymas, jas fiksuoti mygtuko paspaudimu. Tačiau, vykstant akipločio matavimams į tą patį kabinetą buvo pakviesta moteris, kurią priėmė minėta nieko nežinanti gydytoja. Ta moteris taip arti manęs sėdėjo, kad jaučiau jos kvėpavimą, o vėliau jai gydytoja pasiūlė atsigulti ant šalia esančios kušetės. Taip norėjosi žvilgtelėti, kas ten vyksta ant kušetės, kad net pražiopsojau vieną žalią žymą. Pamatavau akiplotį, praplėčiau akiratį apie šeimos medicinos centro darbo ypatumus ir linksmai praleidau pusdienį.
- Dėkoju, kaimynėli, už pamokantį pasakojimą. Tikiuosi, pravers ateityje.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-02-14 13:12
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media