Pasijuokime kartu

ILGA DIENA

Gultis nakčiai kartais vėluoju. Bet šįkart po antklode palindau laiku, lygiai vienuoliktą valandą po pietų.

Nepastebimai į neapibrėžtą ramybę nuplaukiau.

Nepastebimai ir išplaukiau.

Kitame kambario gale ant komodos įrengto žadintuvo displėjuje septinta valanda, netgi su keliomis minutėmis, blausuoja. Tyla. Turėjo lygiai septintą sugargenti. Bet - nė gargt. Mygtuką pamygti pamiršau, signalo neįjungiau?..

Numoju ranka: aibė kitų rūpesčių. Vėluotai iš lovos virstu, vadinasi, nevėluotai dienos režimo gairėmis reikia sekti.

Seku.

Pasimankštinu, pasiprausiu. Papusryčiauju.

Kompiuterį aktyvuoju. Darbas šiandien nuotoliniu būdu, bosas taip geidauja, aukas aukoti išvesto iš rikiuotės personalo forma nenori: kelius su gatvėmis lijundra aplijundrijo, avarijos su katastrofomis - garantuotos.

Sekasi. Einasi. Dienos plano pabaiga arti. Kvėptelėti ne nuodėmė.

Lošiuosi. Dairausi. Už lango - kaip juodoji skylė. Nors dienos - pačios trumpiausios, vis tiek seniai turėjo prašvisti. Suku sukamąją kėdę, į kabantį ant priešingos sienos sieninį laikrodį dėbteliu - beveik lygiai septinta. Sugedo? Bet sekundinė rodyklė kruta. Vėluoja kiniškas įtaisas, išeitų. Net keliomis valandomis...

Balsingai susižadina žadintuvas. Akis prasitrinu, spitrinuuosi: lygiai septinta.

Tą pačią akimirką - topt! Andai patėmijau: blankiame žadintuvo ekrane skaitmenys „1" ir „7" atrodo stebėtinai panašūs...

„Diena bus ilga", - pagalvojau.