Pasijuokime kartu

Jonas Visockas

EILES APIE KATINĄ SENĄ IR PAKITUSĮ PELIAV1MO MENĄ

Gailiai murkia

                 katinas senas -

smarkiai kinta

                 peliavimo menas.

Mena-

      buvo laikai:

                  už mažą kruopelę

čiupo -

        ir baigta! -

               net Didelę Pelę...

O dabar ši -

            tarytum šventa madona -

nepričiups jos nieks -

                   ir už visą toną:

ilgą uodegą

           Rainiui Didžiajam

                               primygo

ir kitiems katinams

                         rodo...

                             didelę špygą!

REPLIKA  PAVALDINIUI

Ne cirkas, sakau tau, ne cirkas!

Ir aš tau ne klounas esu:

 mažiau į akis panegirikos, -

daugiau jos... viešai, prie visų!

BEVEIDŽIUI

Prie dirbtinos šviesos vaškinė kaukė

 ir pagyrų, ir prielankumo laukė.

 Bet saulė pašvietė. Aptirpo vaškas,

ir vietoj veido liko gelsvas taškas...

NEDELIKATI PASTABA

Vienus knisi, o iš kitų vis kaulini.

Taip triūsdamas, žmogau, ar nepatruksi?

Beje, prieš kiaulę smarkiai apsikiaulini:

kai soti, ji nei knisa anei kriuksi...

PAMINKLAS AINIAMS

Buvo bendras turtas - turtas niekieno.

 Jį grobei, tempei ir nieks neniekino, -

vagimi klasikiniu tapai.

Gaila, nieks tavęs nebeįamžino...

Nors, beje, nėra juk nieko amžino,

ką įrodė nugriauti stabai.

Verta vis dėlto tave užkelt prie plento

ant nugriauto stabo postamento,

kad stovėtum amžiais atkakliai,

kad matytų per pūgas ir lietų

ryškų iškovojimą sovietų,

ir baidytųsi ne tik arkliai...