Viekšnių gimnazijoje, vėliau vidurinėje mokykloje nuo seno buvo tradicija - pasibaigus mokslo metams, klasė susirenka kur nors netoli mokyklos, pasikviečia auklėtoją, mokyklos direktorių, mokytojus nusifotografuoti prisiminimui. Šios senos dokumentinės fotografijos dabar, po daugelio metų, primena ir sunkų, ir linksmą laiką mokykloje, primena klasės draugus, kurių likimų dabar daugelio nė nežinai, primena mielus mokytojus, kuriems buvome ir darbštūs, ir tinginiai, buvome ramūs ir padykę. Taigi senos fotografijos daug ką sugrąžina iš nutolusių mokyklinių laikų.

Mokytojai į mūsų kvietimus fotografuotis sueidavo, kartais, deja, nenoromis - ar pagailėdami laiko, ar dėl kokių kitų priežasčių.

Kartą tokiam „atsakingam procesui" pakvietėme ir mokyklos direktorių Domą Vaičių.

- Nenoriu, - sako direktorius.

- Kodėl? - klausiame nustebę.

- Vaikai, - gudriai šypsodamasis, sako direktorius. - Fotografavimasis sendina. Kai pasižiūriu į panašias nuotraukas, darytas prieš dešimtį, penkiolika metų, ar aš taip atrodžiau?

Visi kartu garsiai nusijuokiame ir su direktoriumi stojamės, sėdame prieš viekšniškio Barkaus fotoaparatą. Tegul sendina!.. Ši miniatiūra taip pat radosi žvelgiant į anų tolimų laikų fotografiją, laimei, išsaugotą ir primenančią ne tik direktoriaus šmaikštų pokštą, bet ir mielus klasės draugus. Deja, nežinau, ar beliko Viekšniuose toji tradicija mokslo metų pabaigoje fotografuotis.

Skambino kažkoks stalius

Tai buvo senokai, netgi labai seniai. Mano sūnui ėjo gal aštunti ar devinti metukai. Kartą man grįžus iš darbo, jis sako:

- Tėti, tau skambino kažkoks stalius. Sakė iš Šiaulių. Štai ir telefono numerį prašė užrašyti, kad jam paskambintum.

Galvoju ir šiaip ir taip, perkratau mintyse, ką iš tokio amato žmonių galėčiau tarp šiauliečių pažinti, - nieko. Skambinu vakare į Šiaulius duotu numeriu.

- Ričardas klauso, - pasigirsta ragelyje.

- Atsiprašau, koks Ričardas? - perklausiu.

- Dailidė, Ričardas Dailidė... Ar Tu, Apolinarai?

Tada, kiek sutrikęs, šiaip sau pasikalbėjau su mielu šiauliečiu fotografu. Paskui, padėjęs telefono ragelį, susiriesdamas kvatojau, o dabar nė nepamenu, ar pusiau anekdotišką atvejį bent papasakojau Dailidei (staliui), Ričardui Dailidei - fotografui.

Iš komandiruotės - raitom

Tegul bus vienas iš mano profesijos bičiulių vardu Seponas. Taigi Steponas kartą išsiruošė komandiruotėn už gerų septynių ar aštuonių kilometrų parengti medžiagą apie kaimo žmones. Į „objektą" Steponą kažkas pavėžėjo, ten vyras draugiškai su žmonėmis pabendravo, o šie, kaip anais laikais buvo priimta, draugiškai pavaišino. Vaišės užsitęsė iki vėlumos, o rudenį - kiek tos dienos? Sutemo, bet kaip korespondentui pasiekti namus, niekas dorai nė nepagalvojo. Steponas į kelionę ne kažin kokios būklės vieškeliu leidosi pėsčiomis vienas - kaip nors parklampos.

Eina eina ir staiga girdi - visai čia pat arklys suprunkštė. „Išganymas, sumojo Steponas, arklys - geras žmogaus draugas, protingas padaras - kaip bus taip, pareis pats atgal, o dabar..."

Įsiveda Steponas arklį į griovį, kad lengviau būtų apžergti to „taksio" nugarą ir, kulnais pabeldęs į šonus, paragino - pirmyn!

Padūkusi palaima - kojos ilsisi, arklio nugara šilta, karčiai minkšti, namai artėja. Po geros valandos, o gal ir daugiau, kai malonus svaigulys ėmė sklaidytis, Steponas suvokė, kad jau miestas turėtų būti čia pat, nes ir rytuose tarsi švinta.

- O, ble... - Steponas pašiurpo. Arklys, pasirodo, buvęs pririštas už kojos grandine ir visą tą laiką ėjo ratu.

Juodas purvinas žiedas ant dirvono šį kartą žymėjo Stepono komandiruotę. Turbūt vienintelę tokią jo biografijoje.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-04-08 14:32

Atgal