Pasijuokime kartu

Algis Kusta

Senų spaudinių krūvelėje radau vieną žurnalo „Naujoji sodyba" (dvisavaitis daržininkystės, sodininkystės ir kitų smulkiųjų ūkio šakų žurnalas, leistas 1938 - 1944 m. Kaune) nuo laiko pageltusį puslapį su eiliuotu tekstu, pasirašytu Dėdės Arbūzo. Eilėraštis rašytas nelengvais pragyventi karo metais, bet gal kolegoms bus įdomu pasiskaityti, nes šiek tiek asocijuojasi mūsų buitimi, kai vasaromis ponai miestelėnai pasklinda po įvairias užmiesčių vietas, tėviškes kaime, ilsisi ir darbuojasi savo įsigytose sodybose.

Daina apie prakaituojančius ponus

Mūsų gadynėj

Ponai išnyko,

Nepamatysi

Nė vieno dyko.

Grūdina savo

Būdą jie švelnų -

Juodą duonelę

Prakaitu pelno.

Daug ji skanesnė

Jiems pasidarė

Dirbant praliejus

Prakaito marę.

Kur tik nueisi,

Kur tik nuvyksi,

Buvusį poną

Visur sutiksi.

Ponus pažino

Beržai ir uosiai -

Kerta juos ponai

Net išsijuosę.

Rasit ir pievoj

Poną ne vieną -

Pjauna sukaitę

Jie tenai šieną.

Vieni akėja,

O kiti aria,

Ir nieko blogo

Nepasidarė.

Tik atsirado

Jiems apetitas

Ir neregėtas,

Ir nematytas.

Kepalą duonos

Čiumpa į ranką,

Jiems puodo barščių

Nebeužtenka.

Neatsilieka

Ir mūs panelės:

Su tamsa gula,

Prieš saulę kelias.

Liejant prie darbo

Prakaitą sūrų

Pudrų nereikia

Ir manikiūrų.

Tartum papirktos

Naktį jos knarkia.

Nemigos dingo,

Dirksniai neveikia.

Darbus užbaigę

Grįš jie į miestą,

Savo uždirbtą

Atsiveš sviestą.