padarydavome. Kartais susimušdavome, bet, gink Dieve, tikrai ne dėl nacionalinių klausimų. Taip draugiškai ir stūmėme laiką aš, Ecka, Jaska, Fedia. Prie parduotuvės, skverelyje, prie parduotuvės, pakrūmėje.

Ir tas vidudienis nežadėjo nieko bloga. Buvom jau sudarę buteliui pusrašalio.o už likusias žadėjom paimti kilkių ir ko nors užgėrimui iš parfumerijos. Bet nei iš šio, nei iš to užsiožiavo Fedia. „Mat peremat, - sako, - imam skruzdžių spirito - daugiau išeis. Ir, mat peremat, kam reikalingos tos kilkės? Ką, paėst susirinkom?"

Tada, neišturėjo šiaip jau ramus Ecka:

- Tu ką, burliokėli, ir mums, kaip prie parduotuvės moterėlėms, skiesi, kad tavo diedukas kažkuriame kare žuvo, tai todėl tu iš skausmo iki šiol geri?

- O ką, skažeš, nežuvo? Pirmas su tanku į Vilnių įvažiavo ir sudegė. Tai mano babka, užpykus ant viso pasaulio fašistų, po poros metų viena mano batką pagimdė. O tas mane paleido...

- Verčiau būtų nepaleidęs, - pastebėjo Ecka. Melsva Fedios nosis įgavo spanguolini atspalvį.

- Aš, mat peremat, beveik osvoboditelio anūkas, o jūs čia mane vmesto kozla deržite? Atsiimsiu savo dalį, galėsit burnas džiovinti...

Fedios dalis tąsyk buvo ženkli. Tai pirmasis prisiminė Jaska.

- Banalno muvim, geriau darom bankietą, - protingai šnekėdamas Jaska visada vienu kitu žodžiu pabrėždavo savo prigulnybę lenkiškai kilmei.

Bet, jei žinotum žmogus, per kurią duobę šokdamas įkrisi! Niekada nešoktum. Geriau jau aš pats, ar Ecka būtų nuslinkęs į parduotuvę. Deja, išsiskaičiavus paaiškėjo, kad parnešti teks Fediai. Ir lyg tyčia, kol jis trynėsi parduotuvėje, per radijo tašką kažkoks auksaburnis mokė mažumas: „... nuostatai, apribojantys dalyvavimą rinkimuose, neatitinka Konstitucijos. O kalbos statusas yra tiesiog antiinternacionalinis. Tai ypatingai piktybiškas bandymas apriboti..."

Grįžo Fedia keistai tylėdamas. Pats atkimšo ir jau ruošėsi tiesiai iš kakliuko piltis burnon.

- Palauk, - sustabdė jį Ecka, - sutarsim dėl eilės, be to, turim stiklainiuką nuo grietinės.

- Aš, mat peremat, daugiau nepasiduosiu jūsų diskriminacijom. Ir voobšče šnekėsiu tik savo kalba.

- Pabandyk bent lašą nulakti, va šituo gausi užsikąsti, - Ecka kyštelėjo Fediai po nosim kumštį.

- Panovie, nereikia brutalios jėgos, dabar nuomonių pliuralizmas, - puolė gelbėti Jaska.

- Tai aš jam ir užpliūrinsiu, jeigu pliuralizmas, - nerimo Ecka.

- Nesiskaitot su menšinstvos nuomone! O žinot, ką aš jums galiu padaryti? - išsiviepė Fedia.

- Pasakysiu, mat peremat, kai opachmelimsia...

- Duokit, panovie, aš kaip Vilniaus krašto šeimininkas, padalinsiu rovno, kad nebūtų piktumo...

Negirdom nuleidom Jaskos provokaciją. Tegu, žaltys, pilsto, paskui pašnekėsim.

Išgėrėm, sušilom, atsigavom. Šneka pagarsėjo. Jau ne vien Fedia, bet ir kiti vis dažniau motinas prisimint ėmėm.

-Tikras bankietas, panovie, - patenkintas nusispjovė Jaska.

- Kas jus, durienius, materitsia žmoniškai išmokė? - vėl aukštino save Fedia.

- Jūs, Fedia, jūs, O dabar pasakyk, kaip tu mus pagąsdinsi?

- Aš, mat peremat, paskelbsiu rytoj zabastovkę!

- Kokią dar, jedriona zeliona, zabastovkę? Juk tu niekur seniai nedirbi, - užvirė Ecka.

- O aš rytoj neateisiu prie parduotuvės. Vot ir bus mano zabastovkę prieš jūsų diskriminaciją.

- Panovie, pliuralizmo laikais neverta imtis kraštutinių priemonių. Geriau būkim vieningi kaip proletarai. Juk keturiese žymiai bistriau galima sužvejoti buteliui negu trise, - reziumavo Jaska.

Ir tikrai: ko mums pyktis? Juk tiek dienų gyvenom draugiškai

1991 m..

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-28 18:08

Atgal