Leidžiantis socializmo saulei, 1987 metų ankstyvą pavasarį surengtos bene paskutinės „Muzikos ir publicistikos dienos". Jas iniciavo abi - Kompozitorių ir Žurnalistų - sąjungos. Važinėjom per Ukmergės rajono ūkių ir miestelių kultūros namus. Muzikantai grojo, dainininkai dainavo, o „žodžio meistrai" varinėjo propagandines poringes. Renginius vedė dar tik pradedantis konferansjė Viktoras Gerulaitis. Šių eilučių autorius net bandė nuo scenos dainuoti bulgarišką dainą „Hradil Ilija kilija" („Statė Ilija celę"), kurią išmoko per kelionę toje šalyje . Ir visiškai blaivas, nes buvo pats Gorbačiovo blaivymetis. Todėl po koncertinių susitikimų muzikantai ir šnekoriai tebuvo vaišinami arbata arba kava su sumuštiniais ir sausainiukais.

Nykuma. Ją praskaidrindavo anekdotai. Vienas apie pirmąją antialkoholinę kampaniją Rusijoje dar iš pasakų: „Negerk, Ivanuška, ožiuku pavirsi." Arba jau iš Gorbačiovo kovos su alkoholizmu laikų. Ilga eilė į parfumerijos skyrių, pirkėjas: „Man, prašom, penkis buteliukus agurkų losjono." Pardavėja padeda ant prekystalio. Pirkėjas: „Oi, ar negalėtumėt pakeisti. Čia juk skirtingi kamšteliai. Vieni - raudoni, kiti - balti..." Nekantrus balsas iš eilės: „Ar tau ne tas pats, kokie kamšteliai? Netrukdyk eilės." - „Tai tau, alkoholikui, tas pats, nueisi už kampo ir išliurlinsi, o man garbingiems svečiams ant stalo pastatyti reikia." Mano šviesios atminties kursiokas Zigmas Ambrazaitis suskėlė ir intelektualesnę su alkoholiu susijusią poringę. Eina Vasia ir nešasi nusipirkęs akvariumą. Sutinka draugužį Petią, kuris turi labai keistą daiktą - knygą su pavadinimu „Logika". Vasia stebisi, priekaištauja: geriau būtum buteliuką paėmęs, būtume pirkinį „aplaistę". Petia sako, jog „Logikoje" esama labai gilios išminties. Štai tu, Vasia, nusipirkai akvariumą, prileisi į jį žuvyčių, tai, pagal logiką, išeina, kad tu myli gamtą. O jeigu taip, tai logiškai - myli ir moteris. O jeigu myli moteris, tai logiškai mąstant: tu - ne gėjus. Vasią nudžiugino tokia išvada, ir kitą dieną jis taip pat nusipirko „Logiką". Eina gatve ir sutinka Kolią. Tas, suprantama, puola priekaištauti: geriau vietoj tos popierinės plytos būtum buteliuką paėmęs, pasėdėtume kaip žmonės. Vasia savaip sutrumpino loginę grandinę: „Ar tu turi akvariumą?" - „Ne..." - „Tai pagal logiką išeina, kad tu - ped..."

Mūsų „Muzikos ir publicistikos dienos" baigėsi prašmatnia vakariene Ukmergės restorane. Ant stalų puikavosi vietos šeimininkių paruošti gardumynai. Tačiau, kaip pasakytų žemaičiai, nesimatė „anei veina butelia". Liūdnai aprėpęs akimis stalą, smuiko virtuozas Raimundas Katilius tarė: „Šitoks „zakusonas" („užkanda") perniek eina..."

Norėdamas praskaidrinti Raimundui nuotaiką (jam buvau prieš porą dienų pasakojęs siužetą apie „Logiką") paklausiau greta mūsų sėdėjusio kolegos: „Ar tu turi akvariumą?" - „Ne..."

Nuaidėjo tiesiog homeriškas Raimundo juokas ir tapo skanesnis net sausas „zakusonas". Nors apgaubtas tikros tarptautinės šlovės, Raimundas buvo labai gyvenimiškas ir draugiškas. Žymiausiose scenose jis buvo koncertavęs kaip solistas ir kamerinių ansamblių artistas. Daugiausia koncertų surengė su ilgamete kūrybine partnere pianiste Larisa Lobkova. Koncertavo su pianistais Leonidu Dorfmanu, Golda Vainberg-Tatz, Petru Geniušu, Lietuvos filharmonijos simfoniniu, Lietuvos kameriniu, kitais simfoniniais ir kameriniais orkestrais Europos, Amerikos, Azijos, Afrikos šalyse. Dalyvavo žymiausiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose. 1975-1999 m. griežė savo mokytojo Aleksandro Livonto, 1999-2000 m. smuikininko Eugenijaus Paulausko (manoma, pagamintu Antonijaus Stradivarijaus) smuiku. Tada Ukmergėje negalėjau žinoti, kad mūsų nuostabiajam primarijui tebuvo likę gyventi trylika metų. 2000-ųjų balandžio ketvirtąją Raimundas Katilius užgeso tiesiog Vokietijos miesto Bad Kissingeno scenoje, kai griežė Moriso Ravelio Sonatą smuikui ir fortepijonui. Jis šviesiu spinduliu, nepakartojamu skambesiu lieka artimųjų ir klausytojų atmintyje, gausiuose įrašuose.

2015 06 17

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-06-19 08:36

Atgal