Kitu kampu

Goda Ferensienė

-              Už ką tu patekai į kalėjimą?

-              Už kyšį?

-              O už ką tave taip greitai paleido?

-              Už kyšį.

Rinkėjai sunkiai suvokia kai eina balsuoti už vienos partijos sąrašą, o netrukus žino, kad ši partija sumetė skudurus į bendrą katilą  (tai socdemai, konservatoriai, darbo partija, tvarkiečiai). Esu tikra, kad kol kas niekas nesuka galvos, kaip išvengti perbėgelių iš vienos partijos į „patogesnį", tol keros korupcija, melas, demagogija.

Vertybės susimaišė Laisvės metais. Todėl klausiu: kas turėtų nuvalyti tas moralės dulkes, kurios storu sluoksniu užgožė visas kultūros, socialines sritis, o materialinės gerovės siekius prislopinti? Kas išdrįs išardyti klanų voratinklį ir sukurti kultūros politiką? Bet kol į valdžią veržiasi „tradicinėmis" vadinamos partijos ir tie patys mekenantys favoritai, tol prosvaisčių nematyti. Mes žinome, kad politikai pasikliauja ne visuomene, o rinkėjais, kurie jiems patikėjo valstybę, o savo asmeniniais ryšiais, kolektyvine atsakomybe. Todėl politikai plečia ryšius su verslo žmonėmis (sąžiningais ir nesąžiningais), koketuoja su remėjais, vyksta slapti susitikimai ir dar slaptesni susitarimai. Vadovai nesugeba suvokti tikrųjų demokratinių vertybių. Jų demokratijos suvokimas - išlikimas politikoje paaukojant sąžinės, moralės, padorumo deficitą.

Mes, rinkėjai, norime ar nenorime, esame priversti balsuoti už neaiškių, miglose skendinčių, susikompromitavusių partijų sąrašinius kandidatus, kurie braunasi į valdžią visai kitais tikslais. Lietuvoje niekada netrūko ir netrūksta žmonių, kuriems rūpi tik pragmatiškas ekonominis bendradarbiavimas. Todėl ir bėgioja iš partijos į partiją ne iš ideologinių (kokia ideologija?) paskatų, o dėl išskaičiavimų. Pasak V.Kudirkos „idealų tu išsižadėsi dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto". Klausiate, o rinkėjai? Rinkėjai ciniškai, arogantiškai paliekami užmarštyje kitą dieną po rinkimų su jų pažadais: „Nusipelnėme gyventi geriau" (A.Paulauskas), „Dirbkime kartu" (žmonių perfrazuota „Vokime kartu" ir kt.). Ir šalį pradeda valdyti interesų grupuotė, kuri ir atsakinga tik savo finansuojamiems remėjams, o neduok Dieve, rinkėjams!

Piliečiai nežino ir nesusivokia kas vyksta valstybėje! Ir kodėl per Nepriklausomybės laikotarpį visuomenė klasiškai padalyta į dvi stovyklas: skurdžius ir turtuolius. Valstybės turtas išvogtas (t.y. pasisavintas pagal įstatymus), todėl viskas apkamšoma įstatymais. Kostitucija nebeveikia.

Stebiesi kaip politikai virto vienas kito kolegomis (politikas, verslininkas, nusikaltėlis).

Nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko nepastebimas antisąjudinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo atgaivinimu (ne desovietizacija!). Tik ką ištrūkusi iš imperijos glėbio Lietuva akimirksniu tapo ir iki šiol tebėra antisąjudinės kontrarevoliucijos įšalu. Išgaravo vienybė. Kuo tolyn įgauna pagreitį modernioji biurokratija (t.y. pinigai ir politinė galia) - bei nuolankus paklusnumas partijų vadams.

Todėl drįstu teigti, kad pirmasis visuomenės papročių sugedimo požymis - tiesos išnykimas. 

Todėl nors ir smarkiai peikiama sovietinė nomenklatūra (didžioji jos dalis ir dabar darbuojasi Seime ir vyriausybėje, nes nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, kaip Čekoslovakijoje), bet atskirti grūdus nuo pelų mokėjo. Aukščiausius postus niekas pagal sąrašus neužimdavo, karjeros laiptais kopdavo palaipsniui, koks specialistas! Buvo didelė atranka, o tuos, kuriuos išrinkdavo į ministrus ar kitus atsakingus darbuotojus - visi gerbdavo. Šiuo metu stebint Vyriausybės ar Seimo darbuotojus - tai partijų sąrašiniai, statytiniai, ne specialistai (jie gali turėti net teistumą).

Tarybiniais laikais buvo viena partija, todėl bijojo prarasti partinį bilietą (karjeros pabaiga!). Šių dienų kasdieniniame gyvenime partijų nors šakėmis semk - pataikysi į kokią nors partiją.

Pasaulyje, pavyzdžiui D.Britanijoje, jeigu kyla skandalai dėl netinkamo valstybės lėšų panaudojimo, beregint tokia žinia pasklinda visame pasaulyje, o Lietuvoje valdžios politikams apribojant nuo elitinių paprastų žmonių, taikomi tokie terminai: „Ribotam naudojimui", „Slaptai" arba „Konfidencialu". Metami didžiuliai pinigai bereikšmiams bukletams, vilionėms - atseit čia didžiulis, atsakingas darbas laukia. Pamiršta, kad žmonės yra labiau išprūsę už tuos, kurie slapstosi už tų terminų. Seimūnai skundžiasi dažna įstatymų kaita, spragomis, nepastovia mokesčių sistema - kadangi nesubalansuota, todėl ir Lietuvai, ir užsieniui informacija pateikiama skirtingai. Pavyzdžiui, mano kelios pažįstamos užsienietės (iš Olandijos, Prancūzijos), buvo nusipirkusios patalpas Stiklių gatvėje, sukūrė verslą. Tačiau labai greitai pardavė patalpas ir išvyko atgal į savo šalį. Pasakojo, kad negali suprasti įstatymų kaitos: nes ryte vieni, vakare kiti (kai nusiima akinius!).

Piliečiams būtina priversti valdžios žmones vykdyti atsakingą politiką, panaudojant (švaistant) mūsų valstybės lėšas, kurios atsiranda dėl mūsų sumokėtų mokesčių.

Pirmiausia, kiek galima kalbėti, rašyti - reikia mažinti biurokratų skaičių, o ne piliečių gebėjimą išgyventi. Apriboti nomenklatūrai savo apetitą. Nors kardu mojuojanti Prezidentė yra teisi - Lietuvoje toks pat „stabilumas" akivaizdus. Sąstingis laukia dar dvejus metus! Visai nepaguodė.

Pažiūrėkime, kad ir atašė išlaikymą. Ar būtina penėti tokį būrį? Pavyzdžiui, apie 100 specialiųjų atašė išlaikymas atsieina Lietuvos valstybei milijonus litų. Kas keičiasi?

Seniai į atašė išlaikymą (alga, buto nuoma) buvusi Seimo audito komisijos pirmininkė Loreta Graužinienė reagavo ir manė, kad ministerijos ir atstovybės vis dar nėra tinkamai pajungtos darbui (pinigai metami ir patalpų nuomai, ir komandiruočių išlaidoms). Ji sako: „Ministerijų tarnautojai vyksta į pasitarimus užsienyje, kur galėtų nueiti ir kitas atstovybėje dirbantis specialistas. Taigi, mes ir užsienyje, ir ministerijose dirbančiuosius išlaikome, nes nėra darbų koordinacijos", - teigia ji, t.y. L.Graužinienė (2012 m. rugpjūčio 30 d., „Alfa.lt").

Ar kas reagavo į šią pastabą? Šviesaus atminimo a.a. Alfonsas Svarinskas situaciją apibūdino trumpai ir aiškiai, sakydamas: „turime susiimti ir gelbėti Lietuvą". Taigi, nuo ko gelbėti Lietuvą, jei, pasak jos, valdytojų viskas nuostabu, visiems gerai ir tik jie vieni žino, kaip valdyti? Ogi nuo jų pačių: nuo visų iki šiol buvusių toje valdžioje. Tie veikėjai, per kuriuos Lietuva atsidūrė situacijoje, kai akli ir kurti (užsirišę akis ir užsikimšę ausis kamštukais) žmonių nelaimėms, tie, kurie jau seniai, retkarčiais apsikeisdami vietomis, kad nuo sėdėjimo nebūtų nuospaudų, stumia šalį į bedugnę.

Einant balsuoti svarbu atskirti lozungus nuo tikrovės. Žinome, kad seimūnai nuolankiai vykdo ES nurodymus (nedrįsta kovoti dėl geresnių sąlygų) sau kaupia saugiose valstybėse sąskaitas. Drįstu teigti, kad pirmieji nelaimėje paliks tėvynę?

Pasikartosiu: Tautai reikalingas lyderis, o ne vadas. Nes tik lyderis gali ryžtis esmingiems valstybės valdymo pokyčiams, kuris nestokotų žemiškos aistros, intelektualinio - panašaus į jūros vandenį - potencialo, kuo daugiau, tuo stipresnį jauti troškulį...

Atsiriškim akis!