Kitu kampu

Vydas Gedvilas

Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas

Lietuvą turi naują herojų. „Naująją interneto sensaciją", kaip entuziastingai skelbiama viešojoje erdvėje.

Tiems, kas nematė ir negirdėjo, pristatau: toji „sensacija" - 23 metų vaikinas iš Lazdijų, pasirodęs televizijos laidoje, pablevyzgojęs apie savo žygdarbius, palaidęs keiksmažodžių, pateikęs savo supratimą ir požiūrį į gyvenimą. Kad ir neilgą, bet turiningą: nuo trylikos metų turi reikalų su policija, už vairavimą būnant neblaiviam, pasipriešinimą pareigūnams ir kitus pažeidimus baustas 19 kartų. Toks visai nieko egzempliorius.

Dar jis pademonstravo rusiškų keiksmažodžių žinias. Pasiuntė vieną iš laidos ekspertų beveik velniop. Pasigyrė, kad savo pasvietyje gali gauti „belekurią" merginą, tereikia tik „duoti zvonoką". Tikrai nieko, ar ne?

Po laidos jis buvo pakrikštytas „kelių ereliu". Sakyčiau, ne itin tiksliai. Kur kas tiksliau jį būtų vadinti buduliu. Pagal Rimo Šapausko iš „Dviračio šou" kurtą (ar tebekuriamą?) personažą. Pamenate? Liaudyje, kiek žinau, taip neretai vadinami agresyvūs, riboto proto ir leksikos, bet pakankamai didelių fizinių galimybių, stikliuką mėgstantys (nors nebūtinai) veikėjai.

Tačiau personažas Budulis - ne tas pats, kas tikrasis budulis. Personažas vykęs, juokingas, kam nors gal net savotiškai mielai, tačiau tikras budulis nėra ir nebus mielas niekam. Tikras budulis yra potenciali grėsmė. Jums, man, jūsų šeimai, draugams - visai visuomenei. Tuo pačiu ir valstybei.

Tolerancija ir pakantumas neabejotinai yra gerbtinos vertybės. Tebūnie - būkime pakantūs net ir buduliams. Kol jie nepadaro nieko blogo. Imkimės prevencijos, kad niekad ir nepadarytų. Padėkime, mokykime, gelbėkime, parodykime kitus kelius ir galimybes. Jei pasiseks, kokius du tris iš dešimties gal ir perauklėsime. Gal. Visgi greičiausiai ne - ir tada beliks tik bausti. Dar ir dar kartą.

Bet, susimildami - gal jų bent jau netiražuokime? Ir dar masiniu būdu?

Suprantu laidos rengėjus. Suprantu ir tuos, kurie pratęsė naujosios interneto sensacijos buvimą viešojoje erdvėje. Daug kas žiūrėjo, kalbėjo, komentavo. Tačiau klausimas išlieka: ar tikrai vertėjo leisti šį budulį į televiziją? Ar verta ten leisti ir kitus budulius?

Gyvenimiškajam buduliui kas - jam gerai. Jis gavo dėmesio. Kiti (kad nieko neįžeisčiau, čia nevartosiu žodžio „normalūs", nors ir norėčiau) žmonės per gyvenimą tiek negaus. Jis džiaugiasi, jis - žvaigždė. Beveik nacionalinis didvyris. Grįš į savo miestą ar kaimą išskleistais sparnais, iškelta galva, vis pasitaisydamas nuo jos smunkančią karūną. Žiū, merginoms nė „zvonoko duoti" nebereikės. Pačios būriais prie slenksčio trypčios ir prašysis įleidžiamos..

O mums - kas iš to? Pamatėme, pasibjaurėjome, palingavome galva, pasipiktinome, parašėme smerkiančių komentarų, ir ką? Geriau? Dar pasidžiaukime ar pasididžiuokime, kad mes, girdi, tai jau tikrai ne tokie. Gal, sakytų kas nors, tokie siužetai turi auklėjamąją vertę? Nejuokinkite. Tiražuodami budulius jų neišauklėsime. Priešingai: tik suteiksime jiems progą dar labiau bujoti.

Kažkada, senais gūdžiais laikais, cirke rodydavo žmones su įvairiais fiziniais išsigimimais. Buvo tokia visuotinai mėgiama ir laukiama atrakcija. Ar toli nuo tų laikų mes, jei tuometinės viešosios erdvės dabartiniame atitikmenyje demonstruojame budulius?