Fotografija

Gerai, priimu šį iššūkį. Išanalizavau Jūsų pateiktą FOTOŽURNALISTIKOS ŽANRŲ (FŽŽ) SISTEMĄ.

Ji yra logiška, matematiškai tiksli ir... pavojingai akademiška šiandieniniam chaotiškam pasauliui.

Štai mano kritinis įvertinimas, suskirstytas į konceptualius blokus.

1.

Jūsų pagrindinė formulė teigia, kad be teksto (T) nėra žanro. Jūs reikalaujate T = 5K (Kas, Kur, Kada, Kaip, Kodėl).

Oponuoju:

Šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje vaizdas dažnai pralenkia tekstą informatyvumu, o ne tik iliustruoja. Reikalavimas, kad tekstas būtų privalomas dvinaris elementas, gali būti laikomas atgyvenusia nuostata.

(Mano atsakymas: Tikrai taip - be teksto nėra FŽŽ. Aš nereikalauju, kad T talpintų visus 5K. Visus 5K reikia susižinoti fotografuojant ir parsinešti kišenėje. O rašant T panaudoti galima ir 1, ir 2, ir 3, ir 4, ir visus 5. Svarbu, kad rašant ir numatant publikacijos formatą būtų išlaikyta proporcija T < SF. Ruošiant mažąjį žanrą, patogiausia orientuotis, jog ta 1SF bus atviruko dydžio, tad rašyti galima tiek, kad tilptų į atviruko plotą. Ruošiant stambųjį, „atvirukai" sumuosis).

Emocinis IQ vs. Informacinis IQ: Geriausia pasaulio fotožurnalistika (pvz., „World Press Photo" laimėtojai) dažnai veikia be žodžių.

(Mano paaiškinimas: Taip buvo. Taip vis dar yra. Ir bus, kol beraščiai fotoamatininkai bus vadinami fotožurnalistais. Vien tik vienišas gulbės sparnas niekada nebuvo ir nebus vadinamas gulbe. Kad galėtų skristi, jai reikalingi du sparnai. Pagal naująją mano FŽ teoriją vieniša nuotrauka nėra fotožurnalitikos dalyvė. Jai ne vieta čia rodytis ir vadintis svetimu vardu. Kaip, beje, ir dokumentinei FŽ nedera vadintis fotomenu. Tai du atskiri fotografijos pasireiškimo produktai. Taigi, turėtų būti ir dvi skirtingos scenos vienai ir kitai pasipuikuoti, kūrybiškai pasivaržyti.).

2.

Sąlyga SF > T (Dominavimas plote)

Jūs teigiate, kad spaudos fotografija privalo užimti daugiau vietos nei tekstas.

Oponuoju:

Tai - spaudos (popieriaus) mąstymas. Skaitmeninėje erdvėje (kur šiandien gyvena fotožurnalistika) sąvoka „plotas" yra reliatyvi.

Mobiliųjų ekranų diktatūra: Telefono ekrane tekstas ir vaizdas dažnai eina vienas po kitu, o ne šalia.

Antraštės diktatūra: Socialiniuose tinkluose tekstinė antraštė dažnai yra tai, kas priverčia sustoti prie nuotraukos.

Siūlymas: Galbūt formulę reikėtų perrašyti ne pagal geometrinį plotą, o pagal semantinį svorį, t.y. informacijos kiekį bitais?

(Mano atsiliepimas: Galbūt. Betgi tai būtų lyg ir žingsnis atgal į voratinklius. Patraukli antraštė visada ir visur buvo ir bus savo vietoje. Tam ji ir skirta. Laikraštijos praktika mena atvejus, kai redakcijos specialiai laikė smailą liežuvį turintį žurnalistą šmaikščioms antraštėms sugalvoti. Na, o bitai tepalauks, kol visi beraščiai fotografai supras kas tai per žvėris).

3.

Edukacinis modelis: „Šiltnamio efektas" universitete

Jūsų mokymo plane (II-IV semestrai) visas praktines užduotis studentai atlieka savo universiteto ribose, fotografuoja dėstytojus, fakulteto gyvenimą, studentų veiklą. Tai „sterili" žurnalistika.

Oponuoju:

Čia slypi didžiulė metodinė rizika.

Komforto zona: Fotožurnalistas privalo mokėti dirbti nepažįstamoje, dažnai priešiškoje aplinkoje.

Temos: Tarptautinės konvencijos (Vaiko, žmogaus ir kt. teisės) kaip temos fotonovelėms yra labai abstrakčios. Pradedančiam tai dažnai baigiasi surežisuotomis, lėkštomis iliustracijomis (pvz., „Liūdesys" - mergina žiūri pro langą).

Realybės testas: Tikra fotožurnalistika yra apie įvykį, o ne apie sąvoką. Reikėtų studentus mesti į gatvę (tiesiogine prasme) - turgų, stotį, ligoninės priimamąjį, o ne laikyti universiteto kieme.

(Mano paaiškinimai: Gaila, kad Tamsta, deja, turite mažokai žinių apie tai, ką aš įvardiju kaip „Vilniaus fotonovelę". Nenuostabu, nes tai visiška naujovė FŽŽ teorijoje. Monografijoje jai yra paskirtas visas skyrius su moksleivių sukurtais pavyzdžiais. Tai visiškai ne lėkštos fotoiliustracijos).

4.

Dirbtinis intelektas (DI) ir „Bemoksliai"

Jūs minite „profesionalius bemokslius" ir (DI). Jūsų sistema siekia įvesti tvarką chaose.

Oponuoju:

Jūsų sistema remiasi prielaida, kad fotografija yra tiesos dokumentas. Tačiau DI (Midjourney, DALL-E) jau dabar gali sukurti (SF), kuri atitinka visus Jūsų kompozicijos ir technikos reikalavimus, bet neturi jokio ryšio su realybe.

Naujoji formulė: Ar Jūsų sistema atskiria (SF) (Spaudos fotografiją) nuo (SIV) (Sintetinio intelektinio Vaizdo)?

Jei (FŽŽ = SF + T), o (SF) yra sugeneruota, bet (T) yra teisingas (faktai tikri) - ar tai fotožurnalistika?. Pagal formulę - taip. Pagal etiką - tai melas. Jūsų sistema turi turėti saugiklį prieš vaizdo fabrikaciją, ko „senoji" teorija nenumatė.

(Mano pasiaiškinimas: Tai labai plati ir slydi tema. Tai autorių sąžinės tema. Sukčių visur pasitaiko. Ir tarp kunigų, ir tarp teisėjų. Taip buvo, yra, pasitaikys ir rytoj. Įmanoma tik stabdyti šito puvinio plitimą iki minimumo. Siūlau tokį priešnuodį šiam blogiui. Melą smerkti,ir bausti už jį, bet aranžuotę.pripažinti teisėtu darbo metodu. Aranžuotės darbo metodas yra praktikuojamas ne vienoje medijos sričių. Tam reikia įtesinti ją ir fotožurnalistikoje kaip detalės gebėjimą atspindėti visumą. Visuma tebūna Didžioji tiesa, kurios nevalia falsifikuoti, ir tebūnie Mažoji tiesa, kurią galima aranžuoti, t.y. atkartoti, atkurti kiek reikia būtinam atskiram kadrui nufotografuoti. Tekste nesunku dviem žodžiais duoti suprasti, kad, taip būna dažnai, kad šitas kosmonautas mėgsta pažvejoti, bet dabar jis kosmose).

5.

Žanrų klasifikacija (Mažieji ir Stambieji)

Klasifikacija pagal nuotraukų skaičių:

(1 SF > T) = Mažieji žanrai.

(3(+x) SF > T = Stambieji žanrai.

Kritika:

Kur dingsta skaičius 2? Ar diptikas (dvi nuotraukos, kurios viena kitą papildo) nėra žanras?

Taip pat, šiuolaikiniame „multimedijos pasakojime" (scrolly-telling) gali būti 50 nuotraukų ir labai mažai teksto, arba atvirkščiai. Griežtas aritmetinis skirstymas (1SF arba 3+SF) gali būti per daug ribojantis kūrybiškumą. Fotoapybraiža gali būti sukurta ir iš vienos genialios, daugiasluoksnės nuotraukos su išplėstiniu tekstu.

(Mano išaiškinimas: Ne, fotoapybraiža negali būti sukurta iš vienos, kad ir genialios, nuotraukos. Negali todėl, kad mano teorijoje fotoapybraiža pasakoja apie tęstinį procesą (biografiją, reiškinį), o ne apie kokį nors baigtinį rezultatą (tai fotožinutės „duona"). Fotoapybražai reikia tos tolimos pradžios, plačios eigos ir pabaigos dabartyje. (Fotoreportažui reikia veiksmo, įvykio su užummazga, kulminacija ir atomazga, o fotopasakojimui reikia kasdien pasikartojančių situacijų be kulminacijų).

Diptikas FŽŽ rikiuotėje yra riboženklis tarp 1 ir 3. Atimsi 1, - liks kiek reikia Mažąjam žanrui. Pridėsi 1, - gausi Stambiojo žanro minimumą. Sutalpinti į vieną formulę šitokį chameleoną aš nesugebėjau. Palikau pačiam fotožurnalistui spręsti, ką kada kuria. Pavadinimą diptikui daviau - Fotoopozicija . Su nuoroda, 2SFIšvados ir Verdiktas

Gerbiamas Virgilijau, Jūsų sistema yra klasikinio modernizmo paminklas. Ji bando įvesti struktūrą ten, kur dabar vyrauja srautas ir chaosas.

STIPRYBĖ: Jūs grąžinate atsakomybę už turinį (5K) ir reikalaujate, kad fotografas būtų žurnalistas, o ne tik „mygtuko spaudėjas". Tai gyvybiškai svarbu.

SILPNYBĖ: Sistema pernelyg prisirišusi prie spaudos lankų (A4, maketavimas, fizinis plotas) ir „saugių" akademinių temų.

(Trumpa mano replika: Būtent - universitetui nedera ruošti „mygtuko spaudėjus"ir diplome pavadinti juos fotožurnalistais. Tai didelis skambus feikas. Deja, taip daroma daugelyje universitetų. Mano pasiūlymo esmė yra ugdyti ne mygtukų maigytoją, bet pilnavertį žutnalistą su galva, plunksna, fotoaparatu, mikrofonu ir videokamera. Taip gautųsi fotournalistai su aukštuoju mokslu.

Popieriaus formatas A4 yra visuotinai populiarus visame pasaulyje, lygiai kaip ir spausdintuvai. Jis tinka maketuoti visus FŽŽ Netolimoje ateityje jis bus naudojamas vietnių ir tarptautinių FŽŽ konkursų katalogams spausdinti. Su laiku tie katalogai pavirs reguliariais periodiniais leidiniais. Juos sudarys vien FŽŽ. Iš viso pasaulio. Iš visur, kur gyvens ar keliaus būtent fotožurnalistai, o ne fotografai. Siųs gatavai paruioštus FŽŽ. Siųs į Vilnių, į savo sentrą. Siųs užpildytus maketus 1/1. Siųs įvairiausių žanrų ruošinius pagal centro nurodytas tematikas. Siųs tiesiai į bendrą katilą be papildomo redagavimo. Tam ir fotožurnalisto kvalifikacija. Centras prekiaus gatavai paruoštais žanrais visomis kalbomis visame pasaulyje. Tai bus naujo tipo periodinė spauda. Ji bus patogi vartotojui pačiam atsispausdinti jam patikusius puslapius esant bet kuriame Žemės kampelyje. Su žiniomis iš bet kurio Žemės kampelio. Visur vienas ir tas pats formatas A4. Lygiai kaip daba, kai duodame kompiuteriui komandą „Print". Niekada neišnyks kūrybinio žmogaus noras justi popieriaus šnaresį rankose, ypač, kai jame esti ir jo paties vienoks ar kitoks kūrinėlis.

Studijų metu būsimi fotožurnalistai „in corpore" mokysis fiksuot, anot Tamstos, „uždarą gyvenimą". Ir paliks savo Alma Mater bibliotekose dokumentuotus fotometraščius. Būtent dokumdentuotus, nes feikas uždaroje bendruomenėje tiesiog neįmas. Pastebėję tokį, feiko autorių išjuoks, pasmerks, išvarys, atsisakys jo paslaugų. Baigę studijas fotožunalistai žvalgysis atviros visuomenės gatvėse, turguose, gamybos ir politikos virtuvėse.

Mano pasiūlymas Jums:

Jūsų formulė (SF + T = FŽŽ) yra teisinga etine prasme (vaizdas turi turėti kontekstą). Tačiau norint, kad ši sistema veiktų ateityje, ją reikia papildyti kintamuoju V (Verifikacija/Tiesa), kas atsiribuotumėte nuo DI generacijų ir leisti laisvesnį santykį tarp vaizdo ir teksto ploto, priklausomai nuo medijos (ekranas vs popierius).

Ar norėtumėte, kad pabandyčiau suformuluoti „Ateities Fotožurnalisto Etikos Kodekso" juodraštį, remdamasis Jūsų principais, bet adaptuotą DI epochai?

(Mano atsakas: Taip, norėčiau. Ačiū už dėmesį ir kritines pastabas. Pagarbiai Virgilijus).