2021 m. spalio 25 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Fotografija

*print*

Archyvas :: Virginijus Kinčinaitis: Tarp karo turizmo ir fotožurnalizmo

2021-06-19
 
Paryžiuje

Paryžiuje

Virginijus Kinčinaitis,
Menotyrininkas

 

Kur yra tikroji Antrojo pasaulinio karo foto žurnalistika - karo korespondentų archyvuose ar niekam nežinomų eilinių kareivių fotoalbumuose? Iš vienos pusės turime ideologiškai kontroliuojamų ir montuojamų vaizdų galeriją, iš kitos pusės mus užtvindo mėgėjiškų, labai asmeniškų, atsitiktinių, nuotaikingų fotografijų archyvai. Jie labai panašūs į turistinių žygių fotoalbumus. Akivaizdu, kad fotografuojama buvo užplūdus netikėtumo, nuostabos, atradimo jausmams. Šiose fotografijose dominuoja archetipinis kolonializmo fotografijų triumfas ir nuostaba kitoniškumo akivaizdoje, nuolatinė savirefleksija poilsio akimirkomis ir instinktyvus siaubingų vaizdų vengimas. Ar ne panašiai ir mes elgiamės keliaudami į svetimus kraštus? Tačiau dabar šie mėgėjiškos fotografijos albumai yra didelė retenybė, nes buvo gėdingai artimųjų sunaikinti, pražuvo fronto purve, liko užkasti sodybų dirvoje. Daugiausiai šeimų archyvuose, aukcionuose, antikvariatuose atrandama vokiečių kareivių albumų, nes jiems buvo leidžiama savo portatyvinius kodak fotoaparatus karo pradžioje imti į frontą. Dar daugiau, jie buvo skatinami tai daryti, tikintis, kad tai bus masinė neišvengiamos pergalės dokumentacija.
Rusų kariams turėti fotoaparatus buvo griežtai draudžiama, todėl liko labai nedaug neideologizuotų karo vaizdų iš šios fronto pusės. Kokios mėgėjiškų karo fotografijų ištakos ir kaip, kokiais būdais, kokiomis reikšmėmis jos suartėja su turistine kelionių fotografija?
Jau per Pirmąjį pasaulinį karą kareiviai padarė iš savo nuotraukų sudarydavo karo albumus. Tačiau ketvirtame XX a. dešimtmetyje Vokietijoje fotografavimas tapo labai populiaria masinio poilsio forma, kurios ikonografiją vėliau perėmė kariai. 1939 metais maždaug dešimt procentų visų vokiečių turėjo savo fotoaparatus. Daugelis karių noriai atsiliepė į propagandos ministerijos raginimą ir toliau naudoti savo fotoaparatus. Kartu su jų laiškais kareivių nuotraukos stiprino ryšius tarp fronto ir tėvynės. Šeimos savo gyvenamuosiuose kambariuose kruopščiai rinko ir rėmino tolimuose kraštuose atsidūrusių artimųjų atsiųstas nuotraukas. Fotoalbumų išdėstymai ir antraštės byloja, kaip subjektyviai buvo kuriami karo prisiminimai: jie parodo, kaip karas buvo matomas kiekvieno kario akimis, priklausomai nuo jo rango, išsilavinimo, gyvenamos vietos ir t.t. Ankstyvojoje fazėje kariai fotografavo bičiulystę ir kasdienį karinį gyvenimą, išdidžiai pristatė savo pirmąsias uniformas profesionaliuose ateljė portretuose.
Karo istorijų ir asmeninių likimų individualumas dažnai atsiskleidžia paskutiniuose albumų puslapiuose. Mirtis, sužalojimai ar įkalinimas staiga nutraukė nuotraukų srautą; puslapiai paliekami tušti. Grupinis portretas su šeima simbolizuoja grįžimą namo, tačiau tokių fotografijų labai nedaug, arba jos buvo padarytos atostogų metu. 1943-1945 metų atsitraukimas buvo fotografuojamas žymiai rečiau, ir tik kelios nuotraukos iš Anglijos karo belaisvių stovyklų Šiaurės Afrikoje ir iš karo belaisvių stovyklų Sovietų Sąjungoje pasiekė šiandieną.
Pirmiausiai Vokietijoje likusias šeimas užplūdo pergalingi per Lenkiją, Prancūziją, Sovietų Sąjungą ir Balkanus žengiančių Vermachto kareivių vaizdai. Okupacinių pajėgų herojai raminosi savo išskirtiniu tapatumu ir pranašumu į į vietinius gyventojus žvelgdami iš turizmo, etnografinio žingeidumo ir rasizmo perspektyvos. Atsiriboti nuo nepakeliamos karo tikrovės jiems padėjo nacionalistiniai stereotipai, taip pat anksčiau sukurtos ir propagandos kartotos žodinės ir vaizdinės priešų koncepcijos. Dažnai fotografuojama iš aukštesnės perspektyvos, pabrėžiamas užkariautų tautų keistumas, laukiniškumas. Tačiau neretai praslysta ir empatiški susitikimai su vietiniais gyventojais. Žaidžiama su vaikais, pozuojama su merginomis. Laisvalaikio metu fotografuoti patogiau, kuriamos mizanscenos, vaidinama, pozuojama imituojant prabangias užstales, dažnai kartojasi maisto gamyba, kiaulių, karvių skerdimas, vištų pešimas ar triušių kailių nėrimas. Daug pasąmoninių homoerotinių motyvų, per kuriuos reiškiasi ir demonstruojama vyriška draugystė, kolektyvinio, maskulinio kovinio kūno galia. Labai skiriasi kareivių okupavusių Prancūziją ir kovojusių Rytų fronte, fotografijų nuotaikos. Prancūziškoje versijoje dominuoja išgryninti kultūrinio turizmo motyvai, pozuojama rūmų, muziejų, paminklų fone, prie Eifelio bokšto, su prancūziško vyno buteliais ir vietinėmis moterimis. Daug sentimentalių fotografijų iš pietų Prancūzijos ar Normandijos paplūdimių, viešbučių, promenadų. Rytuose viskas baisiau - skurdas, gaisrai, mūšių chaosas, pakelės dulkės ir apkasai, neįtikėtinai platūs horizontai ir pavojaus nuotaikos. Nuostabių Italijos miestų ir gamtos fone vėl kita, labiau turistinį nuotaika.
Verta išsamiau pažvelgti į Prancūzijos okupacijos laikmetį, kadangi būtent iš šios šalies į vokiečių kareivių namus masiškai plaukė turistinio pobūdžio fotografijos, siauresniam draugų ratui buvo skirtos laisvesnio, erotiškesnio pobūdžio fotografijos. Koks jų kontekstas, ką reiškia karo ir erotikos sankirtos okupuotame Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo metu?
Pernelyg dažnai turizmas laikomas tik taikos meto reiškiniu. Tačiau karas gali sukurti savo turizmą, kaip tai buvo Vokietijos karių okupuotame Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo metu. Specialiai paskirtas Vermachto padalinys rengė ekskursijas tūkstančiams jaunų vokiečių karių, kurių daugelis dar niekada iki tol nebuvo palikę savo gimtųjų miestų ir kaimų. Jų laikas Paryžiuje, mieste su jau įsitvirtinusiais erotinio jausmingumo įvaizdžiais, atvėrė anksčiau neregėtas galimybes planuoti tikrus seksualinius nuotykius.
Nors istorikui gali būti sunku atsekti tokias erotinės karių vaizduotės klajones, šiokia tokia jų raiška vis dėlto aptinkama dienoraščiuose, asmeniniuose fotografijų albumuose. Pavyzdžiu galėtų būti Ernstas Jüngeris, žinomas vokiečių karininkas ir rašytojas, kuris, būdamas Paryžiuje tyrinėjo šį miestą kaip žingeidus keliautojas ir patyrė bent keletą seksualinių nuotykių su vietinėmis moterimis. Kariai taip pat noriai lankėsi viešnamiuose, kuriuos kruopščiai reguliavo Vokietijos valdžia. Beje, pakankamai laisvas erotinis elgesys aiškiai atspindėjo to meto valdžios pasimetimą, jos dvilypumą. 1944 m. išlaisvinus Prancūziją, sąjungininkų kariai pakeitė vokiečius, tačiau valdžios pusiausvyros sutrikimai išliko ir todėl erotinis turizmas tęsėsi.
Erotinė veikla ir vaizdai buvo įvairių formų: pradedant romantiniais ryšiais tarp okupacijos karių ir prancūzų, vokiečių kareivių apsilankymais naktiniuose klubuose, Monmartro magija, prostitucijos vilionėmis. Okupantai kariai skaitė įvairius naktinių klubus vadovus, lankė viešnamius, Paryžiaus gatvėse vojeristiškai stebėjo vietines moteris. Seksualizuotas okupacijos karių turizmas atspindėjo okupantų ir okupuotųjų valdžios asimetriją, tai buvo matoma ir pačioje Vokietijos karinėje hierarchijoje. Turizmas, erotika ir galia buvo tarpusavyje artimai susiję ir įgaudavo įvairias formas.
Svarbu tai, kad turistinis smalsumas nesiliauja karo metu, net jei sąlygos dramatiškai keičiasi ir įprastas turizmas yra sunaikintas. Užsienio kraštų kariai vis tiek žvalgosi turisto akimis, mato ir sugeria aplinkines vietoves, kurios jiems dažnai būdavo egzotiškos ir svetimos. Labai dažnai XX a. turizmo istorija vaizduojama kaip nutrūkusi 1939 m., kad vėl būtų atnaujinta po 1945 m. Tačiau turizmas karo metu tęsėsi ir net tam tikrais būdais sustiprėjo. Jauni vokiečių kareiviai nuolat organizuotai gastroliavo okupuotoje Prancūzijoje, mėgavosi Normandijos paplūdimiais ir kultūriniu paveldu ir taip savotiškai realizavo iš turistinių XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios vaizdų susiformavusį Prancūzijos vaizdinį, kuriame erotikos tikrai netrūko.
Paryžiaus, kaip laisvamanybės ir eroso centro vaizdai įsiliejo į tūkstančių okupacinių vokiečių karių patirtį. Kaip pabrėžė Marenas Rögeris ir Emmanuelis Debruyne, „mobilizacija sutrikdė tradicines socialines struktūras, kurios nutraukė lytinį gyvenimą, tačiau milijonai kareivių susidūrė su visai kitos, naujos seksualinės patirties galimybe. Šie įsivaizdavimai apima visą erotinių fantazijų ir vaizdų, susijusių su turizmu, spektrą ir buvo aiškiai matomi tarp vokiečių okupacijos personalo, apvažiavusio visą Prancūziją Antrojo pasaulinio karo metu. 1940 m. Į Prancūziją pergalingai atvykę vokiečiai suvokė šią šalį kaip pralaimėjusią ir atsilikusią, bet tuo pačiu jie matė ir šokiruojančią priešpriešą savo pačių modernumui. Nors jų pergalė patvirtino vokiečių pranašumą, tačiau Prancūzijos kerai, įskaitant erotiką, išliko, o turistinis žvilgsnis suteikė galimybę mėgautis prancūziškomis gėrybėmis. Daugelis vokiečių kareivių atvyko į Prancūziją kaip seksualiniai ir gastronominiai turistai, ne tik kaip kariai. Ypač po Rusijos fronto atidarymo Prancūzija atrodė kaip tikra svajonė.
Erotinę vokiečių karių vaizduotę okupuotoje Prancūzijoje vis dėlto sunku atsekti, nes ji remiasi privačiomis mintimis, kurios dažnai nėra prieinamos istorikui. Todėl mums vėl pravers Ernsto Jüngerio dienoraščiai. Okupacijos metais Paryžiuje įsikūręs Jüngeris leido žurnalą, kuriame minimi daugybė būdų, kuriais pasinaudoję Vokietijos kariškiai galėjo susitikti su vietinėmis prancūzėmis. Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Vokietijos kariuomenės kapitonu, jis Paryžiuje bendravo su daugeliu žymių Prancūzijos literatūros ir meno veikėjų. Netrukus po atvykimo 1940 m. Ernstas pradėjo tyrinėti miesto turistų lankomas vietas, įskaitant Hôtel de Ville, Nôtre-Dame katedrą, krantines prie Senos, kelią nuo Capuchines bulvaro iki Opéra, Pont Neuf, „Pont des Arts", „Sacré Cœur" ir t.t. Praėjus trims savaitėms po paskyrimo į Paryžių, Jüngeris mini susitikimą su Renée, kurią jis apibūdino kaip universalinės parduotuvės merginą. Jis rašė: "Paryžius siūlo tokius susitikimus, kurių nereikia ir ieškoti; supranti, kad miestas buvo įkurtas ant Veneros altoriaus". Jüngeris nusivedė ją vakarieniauti, o paskui į kiną. „Ten aš paliečiau jos krūtį", - rašė jis. Vėlesni Jüngerio ryšiai susiję su siuvėja, gydytoja ir galiausiai su Amerikos geležinkelio magnato uošve, kurios namai tapo vokiečių ir progermaniškų menininkų bei literatų susibūrimo vieta.
Žinoma, buvo ir kuklesnių patirčių. Augustas von Kageneckas, aštuoniolikos metų amžiaus vokiečių kareivis, netrukus po birželio invazijos atvyko į Prancūziją ir turėjo galimybę aplankyti kelias šalies vietas. Vėliau jis prisiminė, kad dauguma vokiečių karių buvo ūkininkų sūnūs ir prieš karą niekada nebuvo palikę savo kaimų. Jie apie Prancūziją sužinojo dar mokykloje, bet niekada joje nesilankė. Vienas pėstininkas iš Hamburgo, įvažiavęs į Paryžių dviračiu, rašė, kad dar niekada nematė tokio gražaus miesto. Daugeliui „Metro" buvo naujas ir nuostabus atradimas, nes retas Vokietijos miestas turėjo požeminius geležinkelius. Kiti įkopė į Eifelio bokštą ir į jo sijose išraižė savo žmonų vardus - tai dar viena erotikos apraiška, susijusi su turizmu. Hamburgo kareivis rašė „mums buvo parodyta daugybė dalykų, apie kuriuos išdrįsdavome tik pasvajoti". Žinoma, jis labai greitai atrado kelią į viešnamį ir pažymėjo dienoraštyje: „Ak, kareiviai. Jie viešnamį visada randa lengviau nei bažnyčią".
Daugeliui vokiečių populiarios Paryžiaus vietos siūlė įvairias savo paslaugas. 1940 m. vasarą ir vėliau daugelis kareivių šoko atnaujintuose naktiniuose klubuose, jiems tai buvo geriausia priežastis išeiti į naktinį miestą. Vokiečių kalba paskelbtas leidinys „Pariser Zeitung", pradėtas leisti 1941 m. patarinėjo kur eiti ir ką veikti. Tiems, kurie galėjo sau leisti brangesnę pramogą nei įstaigos, išvardytos „Pariser Zeitung" ir „Deutsche Wegleiter" buvo pareigūnų vadovas „Pariser Nächte".
Tai atspindėjo disbalansą vokiečių okupacinėse pajėgose, ypač tarp karininkų ir paprastų kareivių, taip pat nelygybę tarp vietinių Prancūzijos gyventojų, tarp progermaniškų kolaborantų ir likusių gyventojų.
Per mėnesį nuo atvykimo į Paryžių Vokietijos pareigūnai nustatė, kad vietiniai Prancūzijos viešnamiai neturi tinkamos higienos ir nepakankamai juos prižiūri valdžios institucijos. Pasirinkti viešnamiai didesniuose miestuose buvo prižiūrimi medikų ir prieinami tik Vokietijos kariškiams. Vokiečiams buvo draudžiama dažnai lankytis viešnamiuose. Prostitutes turėjo tikrinti vietiniai gydytojai, prižiūrimi Vokietijos higienos pareigūnų, o prie viešnamių turėjo būti iškabinti ženklai, rodantys, kad jie skirti tik vokiečių kareiviams arba atvirkščiai; jiems draudžiama lankytis. Žydų ir kitų „svetimų rasių" paleistuvėms nebuvo leista aptarnauti vokiečių personalo. Prostitučių medicininis personalas turėjo apžiūrėti jas du kartus per savaitę, joms buvo išduotos sunumeruotos patikrinimo kortelės, kurias prostitutės turėjo pateikti savo klientams. Toks prancūzų ir vokiečių bendradarbiavimas buvo lengvesnis dėl nuostatų, kurios buvo bendros okupacinei Vokietijos valdžiai ir vietiniam valstybės tarnautojų, policininkų ir gydytojų elitui, kurie Pirmajame pasauliniame kare irgi aktyviai bendradarbiavo prostitucijos kontrolės srityje.
Vokiečių kareiviai taip pat dažnai lankėsi gėjų baruose. Alanas Ridingas rašo, kad „daugybė gėjų barų okupuotame Paryžiuje buvo populiarūs vokiečių kareivių tarpe", nepaisant oficialaus homoseksualumo draudimo.
Jeigu pažvelgtume į karinio turizmo reiškinį plačiau, pamatytume, kad jis susijęs ne vien tik su vokiečių pramogomis Paryžiuje. Išliko kelioninę ikonografiją primenančių fotografijų ir iš Didžiosios Britanijos karių žygių į Artimuosius Rytus ir kitus abiejų pasaulinių karų laikotarpiu.
Žmonėms, kurių dauguma paprastai neturėjo galimybės ar poreikio išvykti į užsienį, tai buvo tikrai puikus nuotykis, be to, jiems jau buvo pažystama egzotiškų šalių istorija iš mokyklos laikų. Štai kodėl tarp tų priverstinai aplankytų vietų kartais jaučiami ir piligrimystės motyvai.
Kai kurie kariai žinojo apie savo kelionių istorinį kontekstą, pavyzdžiui, Herbertas Standenas pateikė ranka pieštą žemėlapį su užrašu: „Senas karavanų maršrutas per Sinajų, kuriuo prekiautojai važiavo tarp Azijos ir Afrikos nuo pat pradžių. Tiesiog oazės grandinė dykumoje, ją trypė faraonų, asirų, Aleksandro ir Napoleono armijos, o galiausiai - Britanijos armija".
Panašiai Evanas Džounsas išsiuntė laišką į namus, paskelbdamas jį ir vietos laikraštyje, kuriame jis kalba apie buvimą „Pažadėtojoje žemėje" - „vienoje vietoje, kur sustojome, buvo druskingo vandens ežeras, ir aš tikiu, kad Loto žmonos virtimas druska įvyko kažkur čia, todėl vanduo yra toks žvėriškai sūrus". Jis ir jo bendražygiai aiškiai žinojo žemę, kuria keliavo ir vietas, kuriose lankėsi.
Apie idėją, kad karas gali būti puikus nuotykis, ypač tarp tų, kurie anksčiau neturėjo galimybės keliauti, užsimenama vieno fotografo mėgėjo straipsnyje, kur jis pataria „nenaudoti visos savo foto juostos kelionės pradžioje, kad it kaip viliojančiai vaizdai atrodytų, nes dar geresni tikrai bus vėliau. Jis pastebėjo, kad kareiviai per daug fotografavo savo bendražygius, kai jie atsipalaidavę ant karinio laivo denio, plaukdavo tarytum kruizu. Beje, kelionė į Vidurinius Rytus ir turėjo apimti kruizą su kariais iš Didžiosios Britanijos ar Vakarų fronto per Viduržemio jūrą, kartais per Maltą, ir švartuotis Aleksandrijoje ar Port Saide. Tokiuose nuotraukose vyravo įprastas atsipalaidavimas, nebuvo jokios baimės ar dramatiškų vaizdų. Šventiškumo atmosferą kartais papildo nuotraukos, kuriose matyti kariai besiilsintys paplūdimiuose. Daugelyje kolekcijų matyti, kaip kareivio bendražygiai maudosi, dažniausiai jūroje, kartais upėje ar kanale. Dažnai tai buvo nestruktūrizuota „atostogų" veikla, tačiau kartais ji buvo šiek tiek oficialesnė - pavyzdžiui, plaukimo varžybose tarp skirtingų tautybių karių ir t.t.
Neišvengiami karių fotografijų personažai - kupranugariai, nes jie labai dažnai nešioja krovinius arba suka vandens kėlimo įtaisus. Jie taip pat dažnai matomi kareivių nuotraukose prie piramidžių. Iš tikro kupranugariai vaidino ypatingą vaidmenį Egipto turistinėje patirtyje ir kartu su piramidėmis yra glaudžiai susiję su šios šalies įvaizdžiu.
Tačiau yra dar viena šalis, kurios vardas tiesiogiai susijęs su kelionėmis, kurioje išaugo ir suklestėjo turizmo kultūra, kurioje karo tikslus dažnai nustelbia turistinis grožėjimosi ir nuostabos kupinas žvilgsnis. Tai Italija. Visų formų karo turizmas Italijoje - masiniai vizitai į Koliziejų ir Kaprio paplūdimius, sekso turizmas, kultūrinės ekskursijos ir pašėlę turai, kuriuos organizavo jaunieji amerikiečiai lakūnai - sukūrė platų ryšių tinklą tarp sąjungininkų kariuomenės kartografijos ir Italijos geografijos. Kiekvienas seksualinis kontaktas, kiekvienas raižytas vardas, kiekvienas suvenyras, ir kiekviena nuotrauka tvirtino pirmosios pirmenybę prieš antrąją. Todėl būtina pakalbėti apie amerikiečių karių indėlį į turizmo plėtotę Italijoje. Taip tampa suprantamesnės jų karo meto mėgėjiškos fotografijos, kuriose dominuoja kultūros o ne karo ikonografija.
Daugelis amerikiečių kareivių-turistų tikrai nemanė, kad jie yra aktyvūs Vašingtono hegemoninio projekto agentai, tačiau turizmo srityje - Amerikos karinės valdžios skatinami - jie tapo išankstine Amerikos švelniosios jėgos gvardija. Kareivių turizmas siekė normalizuoti ginkluotą užkariavimą ir karinę okupaciją, formavo supratimą apie savo misiją, pratino italus gyventi sąjungininkų valdžioje ir padėjo formuoti pozityvią visuomenės nuomonę apie JAV. Karo turizmo patirtis buvo įvairi, nes ją veikė ikikarinė turistų klasės atstovų patirtis, lytis, etninė priklausomybė, taip pat karinės specializacijos ir paskyrimo tikslai. Karinė okupacija Italijoje baigėsi 1946 m., Tačiau JAV ir toliau reikšmingai įtakojo Italijos politiką. Šiame kontekste švelniosios galios projekcija - įskaitant amerikietiško stiliaus prekybos centrų ir mados konkursų steigimą - susipynė ir įteisino grubias Amerikos ekonominės ir karinės persvaros struktūras. Šiame procese reikšmingą vaidmenį atliko turizmas. Turizmas, kurį Italijos vyriausybė reklamavo kaip svarbų užsienio pajamų šaltinį, patvirtino Italijos kultūrinę padėtį ir svarbų JAV vaidmenį. Karo aerodromai buvo pritaikyti turizmui į nuošalias vietoves, o kariniai DC-3 lėktuvai labai greitai tapo pokario turistinio transporto Europoje pagrindu.
Fotografuodami žinomos kultūrinės reikšmės vietas, jaunieji amerikiečiai kariai atliko naujai atsirandančius masinio turizmo ritualus. Tarpininkaujant fotoaparato objektyvui, jų žvilgsnis reiškė asimetrinį galios santykį tarp turistinio subjekto ir jų fotografijos objekto. Todėl fotografija greitai tapo fotografuojamo objekto pasisavinimo priemone. Fotografiniuose vaizduose pateikiami senovės ir imperatoriškosios Romos arba renesanso Italijos vaizdai, o šiuolaikinių italų, išskyrus Venecijos gondolininkus, beveik nėra. Nuotraukos atmetė karo bjaurastį, suteikdamos joms nesugadintą ir nesenstančią „itališko autentiškumo" kokybę. Čia kariniai, profesiniai ir turistiniai žvilgsniai susikirto ir sutapo. Šis turizmas buvo vykdomas karo metais, tačiau jis buvo organizuojamas taip kad būtų išvengta karo vaizdų. Kultūriniai pasisavinimai ir pranašumo jausmas yra giliai įsismelkę visoje turistinės patirties struktūroje, tačiau karo metu turistai yra specifinės rūšies turistai. Jie yra uniformuoti ir atvyksta kaip okupacinės armijos nariai.
Paslėptas, pasąmoninis tradicinio turisto kolonializmas karo atveju įgyja atvirus dominavimo, pasisavinimo, vertinimo bruožus. Tačiau Prancūzijos ar Italijos aplinka šias praktikas sušvelnina. Mėgėjiškose karių fotografijose gausu ne tik puikavimosi savo galia, bet ir pasimetimo, sutrikimo monumentalaus šių šalių kultūrinio paveldo akivaizdoje. Tos sutrikimas okupacinės kariuomenės karius lydi ir gatvėse, stebint puošnias Paryžiaus damas ar solidžius ponus. Tai gerai matyti kareivių pozose, nerangiuose jų judesiuose. Jie turėtų dominuoti, o stovi tarp užkariautos tautos aukštuomenės Normandijos paplūdimyje kaip pasimetę paaugliai. Visai kaip bet koks jaunuolis pirmoje savo turistinėje išvykoje į neregėtą užsienį.
 
Iš "Spaudos fotografų mokyklos" 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-06-19 08:04
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media