Archyvas :: Virgilijus Juodakis: stambiųjų fotografijos žanrų veidai
2022-07-23
Virgilijus Juodakis
Dr. Virgilijus Juodakis
Toli gražu ne iš pirmo karto didžiosios fotožurnalistinės publikacijos susiskirstė į tokias grupes, kurios turėjo aiškius skiriamuosius bruožus viena nuo kitos. Didžiosiomis įvardijome tas, kurios sudarytos iš ne mažiau trijų spaudos fotografijų. Iš čia ir pavadinimas DIDIEJI arba STAMBIEJI savarankiški žanrai. Pagal išorės požymius visus juos valdo štai tokia taisyklė - „3 (ir daugiau) SF > T".
Mažiausiai buvo tokių, kuriose ir nuotraukų autorius ir teksto autorius buvo vienas ir tas pats asmuo. Jos visiškai atitiko vienasmenės autorystės reikalavimą binariniame fotožurnalistinės kūrybos apibrėžime. Deja, tokių buvo mažuma. Bet buvo. Ir tai rėmė teorinę prielaidą, kad ne vien mažieji, bet ir didieji fotožurnalistikos kūriniai, ne tik galėtų, bet ir privalo būti binariniai.
Kol neturime gebančių ir rašyti ir fotografuoti, esame priversti tenkintis dviem autoriais, kuriuos, kaip jau sakiau, negalėjau susilaikyti nevadinęs „Du neįgalieji vaizduoja vieną sveiką balerūną".
Tikslių ir aiškių definicijų paieškose man su entuziazmu talkino verbalinės žurnalistikos žanrų žinovas doc. J. Bulota. Su jo pagalba netrukus susiformavo tokie postulatai.
Stambiame žanre negali būti mažiau nei trys spaudos fotografijos ir jos turi užimti jeigu ne daugiau, tai bent jau lygiai vietos su tekstu. Visais atvejais, suprantama, labai svarbu raiškus pavadinimas. Svarbu ir išraiškingas maketas, kad abu komponentai vienas kito negožtų, kad vienas kitam padėtų pasiekti skaitytojo sąmonę ir širdį.
Na, o stambieji žanrai susiklostė tokie.
FOTOREPORTAŽAS. Atsako į klausimus KAS? KADA? KUR? Objektas - įvykis, veiksmas su užuomazga, kulminacija ir atomazga. Su pradžia ir pabaiga. Ir būtinai čia turi būti išlaikyta veiksmo, laiko ir vietos vienybė. Kitas reikalas, kad šios kategorijos gali turėti didesnes ar mažesnes ribas. Tai priklauso nuo įvykio prestižo, nuo jo visuomeninio-politinio lygio. Reporteris čia privalo darbuotis fotoreportažiniu metodu. Jokiu būdu čia negali būti jokios režisūros, jokios intervencijos į veiksmo eigą. Tekstas turi atitikti visus verbalinio reportažo reikalavimus - su asmeniniais įspūdžiais ir pastebėjimais. Bet jokiu būdu jis negali pasakoti to, ką rodo spaudos fotografijos, jis negali jų nei dubliuoti, nei aprašinėti. Labai patogi tokia teksto struktūra: vienas didesnis tekstas apie įvykio esmę, reikšmę, prasmę, plius mažesni tekstukai prie kiekvienos fotografijos. Būtent jie ir įvardija, kas užfiksuota spaudos fotografijose, nurodo, jei reikia, asmenis ir kitus objektus, vietą, įvykio momentą ar paskirą veiksmą. Fotoreportažo makete privalo būti kad ir nedidelė adresą nusakanti nuotrauka, kuri kaip užrašas ant voko aiškiai rodytų, kur visa tai vyksta. Kartais pakanka nedidelės charakteringos detalės ir nedidelio formato jai. Bet ji turi būti matoma, pabrėžta jei ne formatu, tai bent kokiu nors aplinkos akcentu. Kitaip - brokas „su žanro kostiumu".
Beje, reikia pasakyti, kad tikras fotoreportažas yra gana retas svečias mūsų periodinėje spaudoje. Ir itin dažnas atvejis, kai tekstas dar labiau neatitinka reportažo reikalavimų negu pačios nuotraukos fotoreportažo. Fotoreportažas tiesiog negali būti be laiko, vietos ir įvykio įvardijimo. Be šito jis netenka žurnalistinio informatyvumo. Nežinia nei kas, nei kur, nei kodėl. O tai jau ne žurnalistika. Taigi ir ne fotožurnalistika.
Fotoreportažas yra puikus žanras. Ir skaitytojas jį mėgsta, ir fotoreporteris mielai jo imasi. Jeigu... jeigu nesiunčiame jo daryti fotoreportažo ten, kur jo padaryti neįmanoma, kur nėra įvykio ir veiksmo. Bet šiuo atveju sarmata ne siunčiamajam, o siunčiantiems.
Fotoreportažas „gaminamas" tol, kol vyksta veiksmas, kol trunka įvykis.
FOTOAPYBRAIŽA. Atsako į klausimus KAS? KĄ? KAIP? KODĖL? Objektas - reiškinys, biografija. Biografija toli gražu ne būtinai žmogaus. Juk savas biografijas turi ir gatvė, ir miškas, ir sodžius, ir muziejus ar orkestras, kariuomenės padalinys.
Tai antrasis stambus savarankiškas fotožurnalistikos žanras. Jis dažnesnis lietuviškoje spaudoje (praėjusio amžiaus antroje pusėje) nei fotoreportažas. Dažnesnis todėl, kad fotoapybraiža nereikalauja laiku atsirasti įvykio vietoje. Ji ne tik leidžia, bet tiesiog reikalauja lėtesnio darbo tempo, reikalauja temos apmąstymo, jos išrutuliojimo. Taip savaime gaunasi, kad atsiranda galimybė pažvelgti į reiškinį ar žmogų iš visų pusių ir be skubos. Tarsi likimo vingius išnarplioti. Žmogaus, kaimo, socialinio reiškinio, krašto biografijos. Jeigu reiškinys, tai, pavyzdžiui, švietimas, gamtos apsauga, muitinių veikla, korupcija, alkoholizmas, sodininkystė ir t.t. Bet reikia sugebėti per visą fotoapybraižą nuosekliai kalbėti vaizdais apie pasirinktą objektą.
Sumanęs imtis fotoapybraižos, gali dirbti tiek reportažiniu, tiek aranžuotės, tiek laboratoriniu metodu. Čia tinka ir dabar padarytos nuotraukos, ir reprodukcijos iš šeimos albumo ar muziejaus, ir rekonstruotos situacijos iš netolimos praeities ar net fantazija pirmyn. Laikas čia įgauna labai plačius rėmus - gali būti nuo vaikystės iki pensijos. Vieta išplinta iki viso kaimo, miesto, respublikos, kosmoso. Veiksmas tarsi pasislepia už metų tėkmės, bet išlieka žmogaus veikla, jo gyvenimas, reiškinys su priežastimis ir pasekmėmis, jo apraiškos ir kaita.
Tekstas fotoapybraižoje leidžia plačiai užgriebti temą, bet jis negali nueiti esė takais takeliais. Jis visą laiką turi suktis apie pagrindinį fotoapybraižos objektą, išaiškinti jo svarbą, ir vietą gyvenime. Tas, kuris rašo tekstą, privalo turėti tam tikros gyvenimo patirties. Kitaip jis nuslys paviršiumi, o čia reikia atskleisti reiškinio esmę, kai fotografijos vaizdų kalba piešia tam tikrus konkrečius momentus, konkrečias objekto egzistavimo apraiškas.
Gamybinės praktikos metu penktakursis žurnalistas kartą parengė fotoapybraižą apie jos vertą žmogų ir pasiūlė rajoniniam laikraščiui. Šešios nuotraukos ir tekstas. Ir ką jūs manote - jam ilgai teko įrodinėti, kad yra toks fotoapybraižos žanras, kad visiškai normalu kelios nuotraukos apie tą patį žmogų. Teko net kelis kitus laikraščius išsitraukti iš kišenės ir parodyti, kad jis tiesą sakąs, kad kiti taip darą... O kai fotoapybraiža vis dėlto išvydo dienos šviesą laikraščio puslapiuose, numerio aptarime visi vienbalsiai pripažino ją geriausia numerio publikacija. Tokios tokelės...
Fotoapybraiža „gaminama" tol, kol pilnai atskleidžiama pasirinktos temos esmė.
FOTOPASAKOJIMAS. Atsako į klausimus KĄ? KUR? matė fotografas. Fotopasakojimo objektas - įspūdžiai iš ekskursijos, dažnai be konkrečiai apibrėžto herojaus. Pirmas įspūdis - kasdienė buities tėkmė, kasdienis darbas ūkyje, gamykloje, mokykloje, gatvėje. Laikas čia paprastai ne tik neakcentuojamas, bet net nenusakomas, įvykio paprastai nėra jokio. O kai nėra įvykio, nėra jokios kulminacijos ar atomazgos. Ir susidaro įspūdis, kad atvedė mus čia pasižvalgyti ir pasigrožėti, be didesnių pretenzijų, be didesnių sumanymų. Pasivaikščiokime, girdi, pasižvalgykime, ką nors pamatysime ir sužinosime.
Šiam žanrui priklauso ir visos publikacijos apie keliones į artimus ir tolimus kraštus. Nesvarbu, kaip keliavome - šunis pasilinkę, galingais laineriais ar pėstute. Pavyzdžiui, lengvu žingsniu keliaujame pasižvalgydami po sūrių gamyklos cechus. Arba - tekstas apie Indijos žemę, žmones, kai kuriuos istorijos momentus, žodis kitas apie papročius ar kulinarinius netikėtumus. Tekstas, kaip matome - tipiškas turistus lydinčio gido kraitis. Skaitydami tokį tekstą, mes mielai kartu su autoriumi keliaujame per tą tolimą mums žemę. O nuotraukose, kurių, tarkime, dvylika? Jose - to krašto gamta, papūgos, vaikai, drambliai, ryžių laukai, maža šokėja su kobra. Tai irgi ne mažiau turininga ekskursija per tą Indijos kraštą. Ko nepasakė žodis, tą parodė nuotraukos.
Panašūs pasivaikščiojimai skaitytojui gali būti įdomūs iš tų vietų, kur eilinis žmogus toli gražu ne kasdien gali pabuvoti. Pavyzdžiui, duonos kepykla, saldainių fabrikas, teatro užkulisiai, mokslininkų laboratorijos ir t.t.
Su doc. J. Bulota nemažai diskutavome - gal yra logikos šį žanrą taip tiesiai ir pavadinti - fotoekskursija? Tuo labiau, jeigu mes, sakykime, surinktume visas fotopasakojimo žanro publikacijas mūsų spaudoje iš kelionių Indijon nuo M. Šalčiaus laikų, susidarytų gražus ekskursijų vadovas po tą tolimą, bet mielą šalį. Panašūs turistiniai albumai susidarytų ir kitokia tematika.
Kodėl fotopasakojimai pas mus ganėtinai dažni, o fotoreportažai bei fotoapybraižos kur kas rečiau pasirodo? Manau todėl, kad fotopaskojimas yra lengviausiai sukuriamas žanras iš stambiųjų žanrų grupės. Čia nereikia nei laiku vietoje atsirasti, nei galvos sukti kokį reiškinį narpliojant ar gaišti biografijos kruopelytes lesiojant. Jeigu būtų honorarų lentelė pagal žanrus, be jokios abejonės fotopasakojimas turėtų būti žemiausioje eilutėje stambiųjų savarankiškų žanrų grupėje.
Pasiųskime fotografą miškan. Lengviausia jam bus padaryti fotopaskojimą (fotoekskursiją), ką jis tą dieną miške pamatė. Fotoapybraižai jau reikės nuotraukomis pasekti ir išsakyti atskiro medžio likimą nuo sėklos iki lentos - per medelyną, miškininkų rankas, miškakirčių brigadą. O fotoreportažui prireiktų sulaukti audros, atsirasti miške tuo metu, kai vėtra medžius laužys, o žaibas gaisrą įžiebs.
FOTORECENZIJA. Atsako į klausimus KĄ? UŽ KĄ? KAIP? (vertina). Objektas - kieno nors kūryba: dailininko, skulptoriaus, architekto, puodžiaus, fotografo ar teatro kolektyvo, kokia nors paroda. Nereta, kad fotografijos fotorecenzijoje - vien fotoreprodukcijos. Taip yra, kai aptariame tapybos darbus, dizaino kūrinius ir kitką.
Tekstas fotorecenzijoje būtinai turi atitikti visus recenzijai keliamus reikalavimus. O recenzija, žinia, yra kritinis ir aiškinamasis naujo literatūros, mokslo, meno, muzikos kūrinio, spektaklio, filmo ar dailės parodos įvertinimas, paprastai skelbiamas spaudoje. Tekstui parašyti, kaip matome, reikalingas tos srities specialistas, žinovas. Todėl tekstus fotorecenzijoms redakcijos turi užsakyti. Nei žurnalisto, nei fotografo kompetencijos čia nepakanka. O fotografas arba reprodukuoja, kas jam teksto autoriaus nurodyta, arba vadovaujasi žinovo ir nusimanančio žmogaus nuorodomis. Pavyzdžiui, reikalingos nuotraukos fotorecenzijai apie knygų įrišimo meną arba apie garsaus knygų įrišimo meistro kūrybą. Pats faktas, kad rodome vieną ar kitą kūrinį, pats atrinkimo publikacijai faktas jau yra pakankamai svarus vertinimo argumentas. Ir, žinoma, teigiamas vertinimas. Fotorecenzijoje fotografas negali vadovautis vien savo išmanymu ir išdidžiai skelbti „Man patinka. Rašau dešimt", „Man nepatinka". Dar labiau tai aiškėja, kai rengiame, pavyzdžiui, naujo baleto ar spektaklio fotorecenziją. Juk čia reikalingi ne bet kurie man patikę spektaklio momentai. Jeigu kiekviena nuotrauka tokioje publikacijoje turi vertinimo galios, vadinsi, tie momentai, tos nuotraukos turi atspindėti labiausiai nusisekusius momentus, rūbus, mizanscenas, apšvietimo efektus, grimo niuansus ir panašiai.
FOTOAPŽVALGA. Kol kas pas mus nei dabar, nei sovietmečiu beveik nepraktikuotas žanras, tinkamas bet kurios tematikos spaudai. Tai bet kur paskelbtų fotografijų atkartojimas, apžvalga savame laikraštyje, kai tos publikacijos garsina mūsų miestą, rajoną, ar respubliką. Pavyzdžiui, puiki apžvalga būtų parodžius respublikos skaitytojams, kaip užsienio žurnalai pristato Druskininkų kurortą ar krepšininką Joną Valančiūną.
X X X
Stambieji žanrai, kaip matome, turi ganėtinai ryškių skiriamųjų bruožų, kurie leidžia ir taip pasakyti: fotoreportažui reikia fotoreporterio, fotoapybraižai - fotostebėtojo, fotopasakojimui pakanka paprasto fotografo, o fotorecenzijai ar fotoapžvalgai - reprodukcijos meistro. Bet, žinoma, ne nuo fotografo kvalifikacijos priklauso žanras, o nuo to, kokia tema pasirenkama telkiantis stambųjį žanrą.
Sakote - nieko panašaus nė seniai lietuviškoje spaudoje nesate matę? Daug ko šiandien nebesimato. Bet matėsi. Ir prieš karą, ir po karo. Kol turėjome rimtą spaudą. Ir be jokios abejonės vėl reikės, kai atsipeikės ir nusiplaus geltoną spalvą. Vėl reikės fotožurnalistikos, o ne vien fotografijos iliustracijoms ir akims paganyti į plačius sėdmenis, gilias iškirptes, sočiai pritepliotus paakius.
Pagaliau, patikėkite, didelis malonumas žinoti, mokėti ir sugebėti redakcijoms pateikti pilnavertį gaminį, o ne pusfabrikatį. Kitaip tariant, pasiūlyti gatavai paruoštą fotožurnalistinį dalyką, o ne saują vien fotoiliustracijoms tinkamų nuotraukų.
Taip palaipsniui susiklostė ir tam tikra tvarka išsirikiavo fotožurnalistikos žanrai su viena ir ne mažiau trimis spaudos fotografijomis. Bet vis nuošalėje likdavo krūvelė publikacijų su dviem spaudos fotografijomis. Jos niekaip netiko nei vienon nei kiton grupėn. Ir vienaip bandžiau jas vertinti, ir kitaip apibrėžti, bet vis nieko doro nesigavo. O tokių publikacijų buvo, ir ne taip jau mažai. Kelintą kartą jas analizuojant pagaliau šovė tokia mintis. Jeigu tokios egzistuoja spaudos praktikoje, tai, matomai, joms reikalinga aiški ir tiksli definicija, kad skirtųsi nuo pirmų dviejų grupių. Ir tokią definiciją pasisekė suformuluoti. Pasisekė tik atsisakius nuo teminių dimensijų žanro apibrėžime. Taip gimė dar vienas aiškiai ir suprantamai nusakomas fotožurnalistikos žanras. Dabar išsirikiavo logiška nuosekli eilutė su viena, dviem ir trimis (bei daugiau nei trimis) spaudo fotografijomis.
FOTOOPOZICIJA. (2SF>T) Tai vienintelis galimas fotožurnalistikos žanras su dviem spaudos fotografijomis. Tos dvi nuotraukos privalo būti parinktos maksimalaus kontrasto principu: pliusas - minusas, juoda - balta, šilta - šalta, buvo - yra, buvo - bus, senas - jaunas, storas - plonas, aukštas - žemas ir t.t. Šitaip traktuojamas žanras pasidaro labai imlus ir įdomus minčiai. Teksto komentaras čia gali būti minimalus, kaip ir fotopažintyje, gali būti ir kiek platesnis. O raiškus pavadinimas niekada nekenkia kad ir nedideliam kūrinėliui.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-23 10:52
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Jūsų el. paštas
Virgilijus JDK
2022-08-11 16:49
Dar vienas linksmas įrodymas, kad vis dar braidžiojame fotopainiavose: šiame str. rašome apie FOTURNALISTIKOS ŽANRŲ veidus, o pavadinime skelbiame, jog tai kalba apie FOTOGRAFIJOS ŽANRŲ veidus. Tikiuosi, kad tai ne kiborgo galvos, o gramatikos klaida. Ufff...
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Ap.
2022-08-09 13:16
Mielas Virgilijau, įdėmiai perskaičiau Jūsų informatyvią paskaitą ir, rodos, kurį laiką buvau anuometinės Lietuvos žurnalistikos ąsų Bulotos, Oguzo, Raguočio, Makausko, Balkevičiaus, Pikčilingio, Tapino, suprantama, Jūsų ir kitų "žurnalistikos meistrų", kalusių, obliavusių (pačia geriausia šių žodžių prasme) būsimuosius žurnalistus. Taigi tarsi sugrįžau į Universitetą, kuriame, oi, kiek visko patirta. Ir dar: ačiū, gerbiamas Virgilijau, už optimizmą, kad tikroji, klasikinė žurnalistika atgims nustumdama į kelkraštį lžežurnalistiką, aprašinėjančią gilias iškirptes, botaksinius veidukus ar nuogas šlaunis iki pat...
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Modestas Patašius
2022-07-23 11:59
Perskaičiau su dideliu malonumu. Kuratoriau. Lyg tai būtų 1981-86 metai. Daug ko išmokėte. Tačiau nepaminėjote vieno žanro - fotonovelės. Kažkada paprotytas a. a. R. Rakausko, nes matė kai kuriuos mano bandymus, "Nemune" man buvo skirti 2 puslapiai. Ir dabar kartais savo FB tai padarau. Labai smagus žanras.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
S.K.
2022-07-23 11:06
Gerai, kai viskas sudėliota į lentynėles.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Janina Zvonkuvienė
2022-07-23 11:04
Koookia įdomi paskaita!!! Kaip malonu buvo perskaityti ir... permanyti. Mūsų Gerbiamiausias Dėstytojau!!! Nebėr to visko, ką čia taip įtikinamai, kietai išdėstėte. Gal pasitaiko kur nors... Bet daugumos nebepasiekia. Šią Jūsų paskaitą reikėtų kaip Liuterio tezes prikalti... Bet nežinau, ant kieno durų.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Artūras
2022-07-23 10:57
Labai įdomūs pastebėjimai.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
.jpg)
Komentarai (6)