Fotografija

      Povilas Sigitas Krivickas

      Kiek netikėtą temą savo rytinei paskaitai pasirinko fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas - „Mikalojus Konstantinas  Čiurlionis - fotografas".  Ilgą laiką M. K. Čiurlionio fotografijomis niekas nesidomėjo. Jos buvo vertinamos tik kaip ikonografinė medžiaga genialaus kūrėjo biografijai pažinti. Tik visai neseniai vertinimas pasikeitė, ir M. K. Čiurlionio fotografinė kūryba tapo neatskiriama viso jo kūrybinio palikimo dalimi. Per fotografiją dar labiau išryškėja kūrėjo interesų ratas, suprantamesnė tampa ir jo, kaip dailininko ar kompozitoriaus, kūryba, atskleidžiamas dar vienas, mažai žinomas ir menkai tyrinėtas, ilgą laiką nesvarbiu laikytas kūrybos aspektas.  Anot menotyrininko Vytauto Landsbergio, „Čiurlionio palikimo visuma priklauso mums, paveldėjusiems, ir visos to palikimo dalys traktuotinos tolygiai pagal išliekamąją meninę vertę."  

     Kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus parengė pasakojimą apie meno pristatymo įvairovę, būdus suvokti ir pateikti, interpretuoti meno kūrinį iš įvairių - autoriaus, žiūrovo ar kritiko - pozicijų. Paskaitoje pranešėjas V. Poškus pristatė Lietuvoje ir užsienyje eksponuotą projektą „Meno terminalas". Jame, naudojant kičo estetikos elementus, hiperbolizuojamos menotyros ir kuratorystės funkcijos: vertinimas, bendradarbiavimas, organizavimas, tyrimas. I. Kazakevičiaus ir V. Poškaus sumanytas elektroninis žaidimas „Meno terminalas" yra netradicinė interaktyvi kelionė mene, skirta bet kokio kultūrinio bei meninio pasirengimo parodos lankytojui. Ignas Kazakevičius jau dešimtmetį eina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pareigas. Jis buvo vienas iš pirmosios nepriklausomos meno bienalės „Now Art Now Future" organizatorių Lietuvoje (2005-2008 m.). Humanitarinių mokslų daktaras Vidas Poškus yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Kazio Varnelio namų-muziejaus vedėjas, publikuoja straipsnius Lietuvos kultūrinėje periodinėje spaudoje.

      Toli nušuoliavo fotografija nuo dagerotipinių monokadrų XIX šimtmečio pirmoje pusėje iki skaitmeninių laikmenų mūsų dienomis, kai pasaulyje per dieną kameros nuspaudžiamos iki 250 milijonų kartų. Tačiau vis atsiranda norinčių grįžti prie senosios analoginės fotografijos ir savaip ją pratęsti. Tokiu keliu eina du kūrėjai - Kauno technologijos universiteto fotostudijos vadovas Robertas Misiukonis ir šios aukštosios mokyklos studentė Gintarė Žaltauskaitė. Savo darbams kurti jie pasitelkė cianotipijos būdą, kai, pasak menotyrininko Tomo Pabedinsko, tokios kūrybos rezultatai išlaiko vienetinio kūrinio žavesį, turi savotišką „aurą". Nuotraukos atrodo „senoviškai", lyg būtų nutapytos melsvu koloritu ir kiek „apipešiotos". Tokia fotografija tarytum primena fotografijos jaunystę, kai fotomenininkai savo jausmus ir išgyvenimus bandė perteikti tapybiškomis fotografijų kompozicijomis. Apie originalų savo kūrybos metodą kolegoms seminaro dalyviams papasakojo Robertas Misiukonis.

      Nuo 2001 m.  latvių fotomenininkas Alnis Stakle naudoja fotografiją darbui ilgalaikiuose meno projektuose Latvijoje ir užsienyje. Jis sako: „Savo projektuose koncentruojuosi į vietas, kurios dėl pramonės suklestėjimo ir nuosmukio patyrė radikalių transformacijų. Pagrindinis mano darbo aspektas - posovietinės erdvės ir socialinių bei ekonominių transformacijų, atsiradusių žlugus Sovietų Sąjungai, tyrimas."  Šie pokyčiai tiriami per kraštovaizdžio, kaip žmogaus veiklos produkto, prizmę ir kaip vieta, kurioje atsidūrė posovietinio laikotarpio žmogus. Naujausi kūrėjo projektai („Lost", „Shangri-La") sprendžia urbanizacijos ir globalizacijos problemas žiūrint į miestą kaip į erdvę, kurią formuoja į vartojimą besiorientuojantis šiuolaikinis žmogus. Alnis Staklė (g. 1975 m.) turi Daugpilio universiteto meno švietimo daktaro laipsnį. Nuo 1998 m. jo darbai demonstruojami Latvijos meno muziejuose ir užsienio galerijose bei meno centruose - nuo Rusijos iki Gvatemalos.

      „Į fotografiją atėjau dėl mano tėvo fotoaparato „Leica M3" ir pirmosios mano pamatytos fotografijų knygos „Henri Cartier-Bressono pasaulis", - sako iš Graikijos atvykęs fotomenininkas Johnas Demos. Taip pat jį paveikė ir vasaros išvyka į Graikiją tuo metu, kai studijavo meno istoriją Čikagos universitete, eksponatai, kuriuos pamatė Meno institute, ir Ingmaro Bergmano filmai. Per septyniolika mokytojavimo metų Johnas Demos parengė meno istorijos, humanitarinių mokslų, filosofijos ir fotografijos studijų kursus koledžų studentams. Todėl jis klausia savęs, kas esąs - menininkas, fotografas ar mokytojas? Vis dėlto prisipažįsta, kad fotografija jam yra antraeilė meno sritis; ji neatveria sielos taip, kaip muzika, kuri esanti svarbiausias menas. Tačiau net ir būdama tokia ji gali atverti nedidelį langą į žmogaus egzistenciją. „Savo dimensijomis fotografija gali suteikti mums galimybę pažvelgti į kitas mūsų pasaulio realybes, ir tai yra nuostabu."        

     Vieną seminaro vakarą į neoficialų susitikimą su seminaro dalyviais tapo pakviestas šių eilučių autorius. Buvo malonu mūsų literatūros klasiko 300-ųjų gimimo metinių proga pasirinkti temą „Nefotografuotas Kristijonas Donelaitis ir fotografija". Karaliaučiaus universitetas XVIII amžiuje išlavino du iškilius Europos intelektualus - Immanuelį Kantą (1724-1804) ir Kristijoną Donelaitį (1714-1780). Pirmasis paliko ryškų pėdsaką moderniojoje filosofijoje, antrasis lietuvių kalba sukūrė pasaulinio lygio poezijos šedevrą - poemą „Metai". Šis kūrinys yra labai fotografiškas, nes skaitant poemą prieš akis tiesiog iškyla anų laikų vaizdai. Temai atskleisti   pasitelkta Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių Bernardo Aleknavičiaus (knyga-fotoalbumas „Donelaitis ir mes"), Valentino Juraičio (serija „Nadruva. Donelaičio takais") ir kitų fotografų kūryba. Jei mūsų poezijos genijus minimas pasauliniu mastu, būdami Nidoje taip arti Tolminkiemio neturime jo pamiršti ir mes. Beje, K. Donelaitis jau buvo netoli fotografijos, nes mokėjo šlifuoti optinius stiklus ir net gebėjo pasidaryti mikroskopą. Praėjus 59 metams nuo jo mirties Paryžiuje, Prancūzijos mokslų akademijoje paskelbta apie fotografijos proceso išradimą.