2022 m. lapkricio 27 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Fotografija

*print*

Archyvas :: Virgilijus Juodakis: Žanro kūryba be fotoaparato

2022-01-02
 
Nuotraukoje – 1977 metai.  Joje – ELTOS fotoreporteriai (iš kairės) Vladimiras Gulevičius, Algis Palionis, Algis Sabaliauskas, Tadas Žebrauskas ir Marius Baranauskas.

Nuotraukoje – 1977 metai. Joje – ELTOS fotoreporteriai (iš kairės) Vladimiras Gulevičius, Algis Palionis, Algis Sabaliauskas, Tadas Žebrauskas ir Marius Baranauskas.

Dr. Virgilijus Juodakis
Fotoapybraiža yra sunkiausiai sukuriamas fotožurnalistikos žanras. Tačiau štai koks paradoksas - fooapybraižą kurti galima mokytis absoliučiai savarankiškai, laisvai, be jokio kontakto su kuria nors redakcija, be jokių kursų, egzaminų, įsipareigojimų.
Norint būti fotožurnalistu, nepakanka vien mokėti spragsėti fotoaparatu. Kartoju ir akcentuoju - norint būti fotožurnalistu, o ne vien kairėn dešinėn lakstančiu pagal rašančiųjų kolegų nurodymus spaudos fotografu. Čia tinkama vieta pakartoti vis labiau įsigalinčią aksiomą, kuri skelbia: „Sarmata rašančiam nemokėti šiek tiek fotografuoti, dar didesnė sarmata fotografui nemokėti šiek tiek sakinių sunerti į vieną ilgesnę mintį".
Prireikus paruošti kuriai nors redakcijai stambųjį fotožurnalistinį žanrą, visų pirma reikia mintyse pamatyti, koks, maždaug, turėtų būti galutinis rezultatas. Ir būtina nors apytikriai suvokti, kiek prireiks laiko sumanymui įgyvendinti. Reportažiniam fotopasakojimui apie įvykį fotografuoti prireiks tiek laiko, kiek tas įvykis tęsis (gaisras, sporto rungtynės, demonstracija, audra). Fotoapybraiža pareikalaus tiek laiko, kiek prireiks pasirinktą temą visapusiškai nušviesti (biografija, daikto istorija, reiškinys, tendencija). Tai gali trukti ir savaitę ir mėnesį, ir kur kas ilgiau.
Taip esti žurnalistinėje praktikoje. O kaip tokias „ilgas" temas įvalioti savarankiškai mokantis? Juk lauks archyvai, teatrų užkulisiai, šeimos albumai, mokslo laboratorijos, prozektoriumai, vakarykštė diena ir stažuotė ar tarnystė, tarkime, kažkur Afrikoje, epizodai ant mirties ribos. Lengva pasakyti: „Eik žmogeli, skrisk, ropok, mirk ir reinkarnuokis Himalajų kalnuose, bet nufotografuok kas reikalinga tavo pasirinktai ar užduotai fotoapybraižai". Nesąmonė gausis, tikra kvailystė. Kur išeitis? Kaip išmokti daryti fotoapybražas nepasiklydus Himalajuose?
Išeitis tokia. Fotoaparatą kuriam laikui reikia padėti į lentyną , o vietoje objektyvo pasiimti švarų popieriaus lapą ir pieštuką. Viduryje lapo užrašykime arba nupieškime, jeigu ranka tam mikli, tarkime, kavos puodelį, jeigu pasirinkome arba gavome užduotį parengti fotoapybraižą apie kavą. Na, o aplink tą puodelį rašykime, ir kuo daugiau tuo geriau, įvairiausius galimus dalykus, kurie kažkaip gali būti susiję su kava. Kol kas nežiūrėkime, ar bus įmanoma nufotografuoti visus pasižymėtus motyvus. Svarbu, kad skaitytojui būtų smalsu sužinoti. Pvz., kiek rūšių kavos yra pasaulyje, kiek Lietuvoje, ar kosmonautai gauna kavos, ar ji kenkia širdžiai, kiek nekenkia, kiek kainuoja ir kur brangiausiai puodelis šito gėrimo. Kur auga, kas augina, ar piratai ją grobė, kada ir kur atsirado kavinės, o Lietuvoje? Carai gėrė? O Gedminas, o Jogaila, Barbora Radvilaitė? Vaistas ar maistas, gal kada ir nuodas? Ir t.t. ir t.t.
Šitaip iš gausybės mus supantį pasaulį sudarančių motyvų mes atrinksime, tarkime, trisdešimt, kuriuose bandysime parodyti nuotraukose, o ne papasakoti, skaitytojui ką nors apie kavos pasaulį. Tai būtų trisdešimt būsimo bendrojo paveikslo apie kavą gabaliukų. Tuos trisdešimt gabaliukų į vieną didelį gabalą susiųsime prie jų prašytais žodžiais. Tie siūlai vadinami tekstu. Štai ir turime fotoapybraižos metmenis pagal formulę 3SF(+x) > T. Taip fotožunalistas įveikia pirmąjį atrankos etapą.
Nelengva yra pirmoji kūrybinio darbo pirmoji pakopa - atranka. Atranka yra rimta kūryba. Mat, sunku atsisakyti galimų kadrų - ir tas daug pasakytų, ir tas įdomus, ir tas... Betgi trisdešimties nuotraukų fotoapybraižai nereikia. Pilnai pakaks keliskart mažiau. Todėl ateina eilė antram atrankos etapu. Po jo imasi darbo trečiasis. Jie eliminuoja mažiau turiningus motyvus, pasikartojančius siužetus, menkesnės kompozicijos, skylėto turinio, silpniau pritampančius prie sumanymo. Kiekvienas atrankos etapas yra kūrybinis procesas. Po kiekvienos atrankos pagerėja išlikusiųjų TOPas, didėja minties koncentracija. Po atrankų lieka gal dešimt, gal penki motyvai, kuriuos ir reikėtų imtis fotografuoti, jeigu..., jeigu... Jeigu pasiūlęs redakcijai išgirstum: „Gana pliaukšti, atnešk gatavą".
Va, dabar ir teks vėl paimti į rankas pradžioje ant lentynos padėtą fotoaparatą.
Mokytis atrankos meno galima vienam pačiam, galima pasitelkti į pagalbą tiek bičiulius, tiek profesionalius žurnalistus. Jeigu tokių turi. Net aukščiausios klasės fotožurnalistai nevengia imtis atrankos nepasikonsultavę su kolegomis.
Šiandien yra 2021 metų pabaiga. Nuotraukoje - 1977 metai. Beveik prieš pusšimtį. Joje - ELTOS fotoreporteriai (iš kairės) Vladimiras Gulevičius, Algis Palionis, Algis Sabaliauskas, Tadas Žebrauskas ir Marius Baranauskas. Kelias dienas ši bičiulių ir profesionalų komanda atrinkinėjo, eliminavo, vėl į krūvą grąžino, ginčijosi, gyrė ir peikė, siūlė... Taip bičiuliai vertino šūsnį A. Palionio iš Kaukazo parsivežtų nuotraukų, spėliojo kokias įdomias temas ir kam būtų galima pasiūlyti. Ši kelionė jam buvo premija už kūrybinį darbą ELTOS fotokronikoje. Jokios užduoties. Daryk, ką nori. Bet jokia tema iš Kaukazo niekur Lietuvos spaudoje nepasirodė. Mat vyravo nuomonė, jog Lietuvos spauda lietuviškoms temoms. Užsienius mums terodo tenykščiai.
 
Rubrika Fotografija yra SRTRF projekto dalis. 
 
 
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-03-30 12:18
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media