Dialogai apie žiniasklaidą

Kai 2000 metų rugpjūčio 1 dieną pravėriau „Tauragės kurjerio" redakcijos duris, neturėjau žalio supratimo, ką čia veiksiu. Atėjęs iš pramogų srities ir sėdęs į nediduko laikraščio vadovo kėdę, peržvelgęs finansinę situaciją padariau išvadą, kad užtruksiu čia gal kokį pusmetį. Tačiau gyvenimas įstūmė į du dešimtmečius trukusią žurnalistikos kelionę.

Augom, klupom, stojomės ir vėl augom, klydom, skyrėmės, taikėmės, džiaugėmės sėkme, skaitytojų atsiliepimais, politikų grasinimais (taip mes vertinome savo gerą darbą), įvertinimais, laimėjimais. „Tauragės kurjerio" stiprybė visuomet buvo ir yra kūrybiški, savo darbą puikiai išmanantys žmonės. Tačiau svarbiausia, kad nė vienas darbas nebūtų vertas tų pastangų, jei nebūtų kas jį vertina. Tai tūkstančiai skaitytojų, prenumeratorių, kurių dėka laikraštis jau daug metų užima tvirtas pozicijas rinkoje. Tai didžiausia stiprybė saugant redakcijos nepriklausomumą ir laisvą žodį.

Žvelgdamas į ant spintos sukrautus 23-ejų metų laikraščio komplektus norom nenorom atsigręži atgal. Tai ne tik laikraščiai, tai mūsų krašto istorija. Neįkainojamas metraštis ateities kartoms. Versdami komplektus rasime, kaip keitėsi Tauragė, keitėsi jos žmonės, jų įpročiai, buitis, gyvenimo sąlygos. Kontrastai didžiuliai. Nuėjome ilgą permainų kelią ir gaila, kad ne visada sugebame įvertinti tai, kokius sunkumus įveikėme. Kaip tauragiškiai, kaip visa lietuvių tauta. Tai, apie ką prieš keletą dešimtmečių svajojome, - tapo realybe. Gal bus prieštaraujančių, bet šiandien (nepaisant pandemijos suvaržymų ar politikų blaškymosi) Lietuva dar niekada taip gerai negyveno. Ekonomika auga, atlyginimai kyla, mes mokomės gyventi kitokiomis aplinkybėmis, o pasaulis pasidarė mažesnis. Ir jis jau niekada nebebus toks, koks buvo iki kovido. Ši pandemija lyg trečiasis pasaulinis karas, tik dabar nekrenta bombos, negriūva pastatai, tačiau griūva žmonių emocinė stiprybė, o naujas virusas nusinešė beveik tris milijonus gyvybių. Kad pandemiją įveiktume, prireiks dar šiek tiek kantrybės.

Nuoširdžiai tikiu, kad išgyvensime ir šį laikotarpį, o išgyvenę judėsime į priekį. Svarbu pasitikėti mokslu, o ne pasiduoti įvairių šarlatanų skleidžiamai dezinformacijai. Kaip yra pasakęs vienas Lietuvoje žymus viešųjų ryšių specialistas, „mokslas yra šviesa, ne mokslas - tamsa". To ir noriu palinkėti, mano brangus skaitytojau, išminties atsijojant pelus nuo grūdų.

Šiandienos žmogui suteikta galimybė tiek daug skaityti, analizuoti ir pasidaryti savo išvadas. Pasitikėkite žurnalistika, šioje srityje dirbantys žmonės tikrina faktus, apdoroja informaciją ir skaitytojams ją pateikia atsakingai. Nepulkite kaltinti redakcijose dirbančių žmonių, jei jie kartais suklysta, juk neklysta tik tas, kas nedaro nieko.

Kodėl šiandien visa tai rašau? Todėl, kad šiandien mano paskutinė darbo diena „Tauragės kurjeryje". Žmogaus gyvenime taip jau surėdyta, kad pokyčius reikia daryti kas 5 аr 7 metus. Į mano gyvenimą jie atėjo kiek pavėluotai. Bet geriau vėliau, nei niekada. Palieku stiprią organizaciją, kuri veikia kaip šveicariškas laikrodis. Dalelė mano širdies čia liks (lieku vienu iš laikraščio savininkų), o aš keliauju į ilgai planuotas ir svajotas kūrybines atostogas. Gimtojo miesto nepalieku, tad neabejoju, kad vienur ar kitur susimatysime. Būkite sveiki, mylėkite savo kraštą ir laisvą žodį. Apkabinu!

 

Iš "Tauragės kurjerio"