2020 m. rugpjucio 7 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Algimantas Indriūnas: kaip aš tapau žurnalistu

2020-07-13
 
Algimantas Indriūnas

Algimantas Indriūnas

 

Algimantas Indriūnas,

Doc. dr. LŽS narys

 

Tuomet dirbau Technikos mokyklos direktorium. Dirbti buvo nesunku, kolektyvas geras. 1958 m. rudeniop mane pakvietė Mokslo ir technikos komiteto pirmininkas Algirdas Žukauskas. Mūsų pokalbis įvyko po 14 valandos ir buvo maždaug toks:

„Mes ruošiamės įsteigti inžinierių žurnalą. Vyriausiuoju redaktorium numatome žymų žmogų. Jis bus antraeilininkas. Jums siūlytume pavaduotojo pareigos, kurios būtų pirmaeilės, nes visas darbas gultų ant Jūsų pečių."

Nuo tokio netikėto pasiūlymo aš suglumau.

„Jūs siūlote man darbą apie kurį aš jokio supratimo neturiu", - nelabai mandagiai atsakiau.

Čia A. Žukauskas mane pradėjo agituoti. Jis iš pradžių pasakė, kad tai jam ne naujiena, bet jie nori, kad tą vietą užimtų inžinierius, o inžinierių žurnalistų nėra. Ką be paimtų,  reikės mokinti. O iš pradžių bus daug organizacinio darbo. Jie žino, kad tokį darbą aš dirbti moku. Todėl jiems mano kandidatūra priimtina.  Toliau aiškino, kad mūsų inžinieriai nebemoka lietuvių kalbos. Visa dokumentacija įmonėse, konstravimo biuruose rusų kalboje. Baisu klausytis kokiu žargonu kalba mūsų inžinieriai. Kai bus lietuviškas inžinierių žurnalas, jie bus priversti „nukalti" lietuviškus terminus. Sukursime lietuvišką techninę terminiją. Tai labai svarbus ir reikšmingas Lietuvai darbas. Paskutiniai jo žodžiai mane paveikė negu kiti motyvai, o siūlomas 500 rublių per mėnesį mažesnis atlyginimas, negu gaudavau iki šiol, neturėjo reikšmės.

Po šio įvykio praėjo mėnuo, kitas, trečias. Niekur nesikreipiau, nieko nesiteiravau, niekas man nieko nesakė. Pavasarėjant savaitgalyje mokyklos sekretorė paskambino į namus ir pranešė, kas skambino iš Vilniaus CK ir pranešė, kad pirmadienį 9 val. būčiau Vilniuje LKP CK agitacijos ir propagandos skyriuje. Buvo išeiginės dienos, ko nors pasiteirauti nebuvo galimybių. Nuvykau nurodytu laiku. Mane pasikvietė skyriaus vedėjas Zinkevičius. Jis pranešė, kad mane tvirtins CK biuras. Aš pasakiau, kad dar neapsisprendęs ir mano biografija... Jis mane nutraukė ir suglumino. Esą tie dalykai dabar nesvarbūs. Nemėgink prieštarauti ar abejoti. Netrukus nuėjome į biuro posėdžių salę. Pirmininkavo biuro posėdžiui LKP CK II sekretorius Borisas Šarkovas. Zenkevičius pristatė žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiu redaktoriumi Kauno politechnikos instituto prorektorių Marijoną Martynaitį ir pavaduotoju mane. Tvirtinimo metu paklausė ar aš sutinku. Kadangi Zinkevičius mane buvo prigrasęs, kad neprieštaraučiau, aš vis dėl to pasakiau, jog tokio darbo nedirbau, bet jeigu skirsite - dirbsiu. Mus abu CK biuras patvirtino.

Po dviejų metų M. Martynaičiui pasitraukus iš „Mokslas ir technika" pareigų, buvau paskirtas šio žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.

Taip būdamas ar nebūdamas tremtiniu, turėdamas pasą su suklastota gimimo vieta, politinio kalinio sūnus nuo šio momento tapau partinės nomenklatūros žmogumi. Nors ne visam laikui. Praėjus 14 metų mano biografija buvo dalinai išaiškinta, tapo žinoma, kad buvau tremtinys, ir iš pareigų su dideliu trenksmu buvau pašalintas, iš partinės  nomenklatūros sąrašų išbrauktas, mano karinės įskaitos kategorija buvo pakeista.

 Per laikotarpį, kai redagavau žurnalą „Mokslas ir technika", jo tiražas išaugo nuo 4000 egz. 1959 m. iki maždaug 30 000 egzempliorių.

1961 metais buvau priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą, kurios veikloje ir šiandien stengiuosi aktyviai dalyvauti.

Žurnalas davė impulsą oficialiai skelbiamai idėjai - vystyti pramonę mažuose miestuose. Mes turėjome ir slaptą, neskelbimas strateginį tikslą - sumažinti imigrantuojačių iš kitų sąjungos respublikų specialistu skaičių, nestatant įmones Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Maskva taip vykdė vietinių gyventojų, kurių didžioji dauguma buvo lietuviai „atskiedimo" politiką. Ji naujas dideles įmones siūlė (reikalavo) statyti tik trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Tam tikra lėšų dalis nuo skirtų pramonės objekto statybai buvo skiriama butų fondai. Vadinasi, kartu su pramonės monstrais, buvo statomi ir butai. Bet šie buvo užpildomi komandiruotais iš kitų respublikų specialistais. Nes, galiojo įstatymas, kad komandiruotas asmuo ir jo šeima butu aprūpinama pirmoje eilėje. Galima manyti, kad Maskva žinodama kiek naujų butų pastatyta, tiek specialistų komandiruodavo, o vietos gyventojai laukė butų tūkstantinėse eilėse ilgus metus.

Tautinių mažumų klausimas susikomplikavo Latvijoje, kur pramonė buvo plėtojama tik Rygoje ir Daugpilyje (Daugpilyje prieš atkuriant Latvijos nepriklausomybę buvo likę tik 16 procentų vietinių gyventojų ) ir Estijoje, prieš okupaciją turėjusioje daugiau kaip 90 procentų estų, plėtojant tik Talino ir Tartu miestus, estų liko apie pusę visų gyventojų. 

Dėka mūsų politikos pramonės įmones statant mažuosiuose miestuose, kur buvo pakankamai laisvos darbo jėgos, Lietuvoje lietuvių procentas, lyginant su prieškario metais, liko beveik nepakitęs.

Kitą, ką tuo metu siekėme - tai inžinierinės terminijos lietuvių kalba kūrimas, lietuviškų terminų diegimas į gamybą, į gyvenimą. Nuo 1953 metų lietuviai inžinieriai pradėjo rašyti jau ir lietuviškai.

 

Iš spaudai ruošiamos "Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos":

Indriūnas Algimantas Valentinas *1925 05 21 Duokiškis (Kamajų vlsč.) - inžinierius, žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1952 baigė KPI (elektromechanika). 1941 su šeima ištremtas į Altajaus kraštą, 1942  - į Jakutiją prie Laptevų jūros. 1944-50 kino mechanikas Jakutijoje. 1946 nelegaliai sugrįžo į Lietuvą, gyveno su suklastota autobiografija. 1946 -50 kino mechanikas Kaune, 1950-58  Kauno kino mechanikų mokyklos direktorius. 1958-59 Kauno 2-osios technikos m-los direktorius. 1959-61  žrn. Mokslas ir technika vyr. redaktoriaus pavad.,  1961-73 - vyr. redaktorius. LŽS narys nuo 1961. 1974-75  laikraščių ir žurnalų leidybos susivienijimo Periodika direktoriaus pavad. 1981 Maskvos un-te apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės socialinių mokslų kandidato disertaciją. 1975-92 Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų tobulinimosi in-to (1990-92 Lietuvos vadybos akademija) dėstytojas, katedros vedėjas, nuo 1975 fakulteto dekanas, docentas (1984). 2000-04 LR Seimo narys. 2004-06 LR Seimo frakcijos seniūno referentas. Parašė ir išleido kn. Vadovavimo technika (1971), Socialliberalizmo pradžiamokslis (2006), Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos (su J. G. Siauruku, 2006), Viešosios vadybos strategija Lietuvoje (su A. Makštučiu, 2008), Laisva ar nelaisva: studija apie laisvąją rinką (2011), Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus (2012), Atsakingos demokratijos valstybė (2014), Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas (2016). Iki globalinės katastrofos liko tik dvylika metų (2019). Pamąstymai gerovės valstybės link (2020). Lietuvos nusipelnęs inžinierius (1969). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžius (2004). Medalis Už nuopelnus žurnalistikai (2015). Pav.

L.: A. V. Indriūnas Nelegalios karjeros metai: gyvenimo pamokos, Vilnius, 2005.

Vytautas Žeimantas

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-13 09:53
 
Share |
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Regina

2020-07-18 14:23

Anksčiau valdžia skyrė redaktorius, o dabar skiria pinigų maišai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas

2020-07-17 14:42

Buvo įdomu paskaityti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2020-07-17 13:20

Algimantas neseniai atšventė 95-eriu metų sukaktį. Sveikinu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media