Žurnalistų namuose

Balandžio 25 dieną Žurnalistų namuose buvo gražiai pristatyta žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga "Žurnalistai".

Lai­min­gas tas žmo­gus, ku­ris įgy­ven­di­na sa­vo sva­jo­nę. Ma­nau, ir ko­le­ga Jo­nas Lau­ri­na­vi­čius yra lai­min­gas. Gi­męs ir au­gęs jau­kia­me dzū­kiš­ka­me Pa­jau­tų kai­me, jis nuo vai­kys­tės pa­ju­to sa­vo gim­ti­nės gro­žį. Ar­cha­jiš­ka ap­lin­ka ne tik ug­dė mei­lę tė­viš­kei, vis­kam, kas lie­tu­viš­ka, bet ir skie­pi­jo no­rą da­ly­tis jį už­plū­du­siais jaus­mais, pa­ste­bė­ji­mais. Jau be­si­mo­ky­da­mas Pa­sa­mo­vio kai­miš­ko­je pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, be jo­kio pro­fe­si­nio orien­ta­vi­mo, be jo­kių mo­ky­to­jų pa­ska­ti­ni­mų jis jau bran­di­no vie­nin­te­lę sva­jo­nę „ra­šy­ti į laik­raš­čius". Ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė su kau­pu.

Da­bar į gy­ve­ni­mą iš­lei­džia­me nau­ją ko­le­gos Jo­no Lau­ri­na­vi­čiaus kny­gą su in­tri­guo­jan­čiu pa­va­di­ni­mu - „Žur­na­lis­tai". Šian­dien apie žur­na­lis­tus, žur­na­lis­ti­ką šne­ka­ma daug. Vie­ni gi­ria, ki­ti pei­kia, pik­ti­na­si, tre­ti - mo­ko, nors pa­tys apie žur­na­lis­ti­ką nie­ko ne­nu­tuo­kia. Tai­gi, abe­jin­gų žur­na­lis­to dar­bui iš es­mės nė­ra. To­dėl ir kny­gą su to­kiu pa­va­di­ni­mu no­ri­si pa­im­ti į ran­kas. Šiuo at­ve­ju ma­ne dar in­tri­guo­ja fak­tas, kad kny­gos au­to­rius per­nai ru­de­nį pra­smin­gai pa­mi­nė­jo dvi su­kak­tis: su­ka­ko 55 me­tai, kai jis dir­ba žur­na­lis­tu, ir 25-eri me­tai - „Kai­šia­do­rių ai­dų" laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi. Va­di­na­si, il­gai krim­to žur­na­lis­to duo­ną, re­dak­ci­jos dar­bo spe­ci­fi­ką pa­žįs­ta iš pa­šak­nų, tad ra­šo ne iš nuo­gir­dų, pra­ma­nų, o ska­ti­na­mas vi­di­nio pro­fe­sio­na­laus po­rei­kio.

Ko­le­ga Jo­nas kny­gos pra­džio­je tei­gia, kad ją ski­ria žur­na­lis­tams, su ku­riais dir­bo ar­ba ar­ti­mai ben­dra­vo. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad au­to­rius pa­si­rin­ko ga­na siau­rą ap­žval­gos ra­tą - ra­šy­ti tik apie tuos, su ku­riais tie­sio­giai dirb­ta. Bet taip nė­ra, 64 ben­dra­dar­bia­vi­mo su spau­da me­tai lei­džia au­to­riui ge­ro­kai pra­plės­ti kny­gos kon­tū­rus. Pir­mą­ją ži­nu­tę, bū­da­mas Onuš­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los šeš­to­kas, pa­skel­bęs Dau­gų ra­jo­no laik­raš­ty­je dar 1953 m., vė­liau žur­na­lis­ti­nio mąs­ty­mo dai­gus bran­di­nęs Va­rė­nos laik­raš­ty­je, re­a­liai dir­bęs Šal­či­nin­kų, Ma­žei­kių ir Kai­šia­do­rių laik­raš­čiuo­se, Vie­vio ir Kai­šia­do­rių ra­jo­nų ra­di­jo re­dak­ci­jo­se, ko­le­ga Jo­nas iš­ėjo di­de­lę gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą, su­ti­ko daug žurnalistų, ku­rie ir ta­po šios kny­gos he­ro­jais. Tai Dau­gų ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­to­rius Vis­val­das Bri­gi­tas Mik­la­še­vi­čius, va­rė­niš­kiai Sta­sys Či­žas ir Alo­y­zas Ten­dze­gols­kis, šal­či­nin­kie­čiai Juo­zas Gir­dzi­jaus­kas ir Mi­chai­las Vo­lo­se­vi­čius, ma­žei­kie­čiai An­ta­nas Ba­raus­kas, Jo­nas Stan­kus, Jo­nas Straz­daus­kas, Si­gi­tas Ska­bei­kis ir vi­sa ple­ja­da kai­šia­do­riš­kių: Ze­no­nas La­pins­kas, Ni­jo­lė Bla­že­vi­čiū­tė, Jo­nas Rau­de­liū­nas, Va­cys Bu­kaus­kas, Pra­nas Gra­bi­jo­las, ki­ti - vi­sų ne­iš­var­dy­si.

Įdo­mu tai, kad au­to­rius ne­ap­si­ri­bo­ja vien tik ben­dra­vi­mo ap­ra­šy­mu. Jis įdė­mia aki­mi ly­di sa­vo kny­gos he­ro­jus, ku­rie, kaip ir įpras­ta žur­na­lis­tams, daž­niau­siai ei­na ga­na vin­giuo­tais ke­liais, ve­dan­čiais juos, ir kar­tu kny­gos au­to­rių, į Kau­ną, Vil­nių, į res­pub­li­ki­nių laik­raš­čių ir žur­na­lų re­dak­ci­jas, į te­le­vi­zi­ją, ra­di­ją, ki­tur. Žur­na­lis­tai tam­pa re­dak­to­riais, po­etais, ra­šy­to­jais, pro­fe­so­riais, po­li­ti­kais. Taip kny­gos tu­ri­nys or­ga­niš­kai iš­si­ver­žia iš re­gio­ni­nių rė­mų, tam­pa vi­sos ša­lies žur­na­lis­ti­kos sa­vas­ti­mi. 

Aki­vaiz­du, kad kny­gos au­to­rius įsi­my­lė­jęs sa­vo pro­fe­si­ją, nes kny­go­je tei­gia: „Žur­na­lis­ti­ka - tai nuo­la­ti­nis ko­pi­mas į kal­ną, kur kiek­vie­nas žings­nis vis sun­kes­nis, su­dė­tin­ges­nis, ta­čiau su kiek­vie­nu žings­niu at­si­ve­ria vis pla­tes­ni ho­ri­zon­tai, vis to­liau ma­ty­ti. O tai gra­žu, kil­nu, pras­min­ga. Tai su­da­ro bū­ties es­mę."

1972 m. ko­le­ga Jo­nas įsto­ja į Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gą. Re­ko­men­da­ci­jas jam pa­ra­šė Ro­mu­al­das Ozo­las, Ze­no­nas La­pins­kas ir Sta­sys Či­žas. Pro­fe­si­nė­je są­jun­go­je jis reiš­kė­si ak­ty­viai, 2009 m. bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liu „Už nuo­pel­nus žur­na­lis­ti­kai". Kū­ry­bą skel­bia LŽS in­ter­ne­ti­nia­me laik­raš­ty­je www.lzs.lt, 2014 m. iš­leis­to­je žur­na­lis­tų po­ezi­jos kny­go­je „Su­švies­ki, sau­le". Do­mė­jo­si žur­na­lis­ti­kos is­to­ri­ja. 2008-2014 m. iš­lei­džia net sep­ty­nias kny­gas „Iš žur­na­lis­to ar­chy­vo".

Be­je, pra­dė­jęs nuo ži­nu­čių, straips­nių, in­ter­vių, ko­le­ga Jo­nas grei­tai pa­jun­ta, kad ne­tel­pa tra­di­ci­nių žur­na­lis­ti­kos žan­rų rė­muo­se. Jis sėk­min­gai per­ei­na į gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lan­kas, pra­de­da kur­ti esė, ei­lė­raš­čius, no­ve­les, pa­da­vi­mus, le­gen­das, afo­riz­mus, sen­ten­ci­jas. Jo ran­ka pro­fe­sio­na­lė­ja, ra­šy­mo sti­lius to­bu­lė­ja, kal­ba gry­nė­ja ir su­dė­tin­gi teks­tai pa­si­da­ro leng­vai skai­to­mi. Tai ne­trun­ki pa­jus­ti ir skai­ty­da­mas šią kny­gą.

Ko­le­ga Jo­nas di­dži­ą­ją gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do dirb­da­mas Kai­šia­do­ry­se. Šį kraš­tą, jo gar­sius žmo­nes jis ap­ra­šė pla­čiai, su mei­le ir ga­baus kraš­to­ty­ri­nin­ko pro­fe­sio­na­lu­mu. Apie jį ra­šė sa­vo laik­raš­ty­je, res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je. Pa­ra­šė kraš­to­ty­ros kny­gas „Nu­si­len­ki­mas knyg­ne­šiams ir da­rak­to­riams" (1991), „Kai­šia­do­rių mies­to kro­ni­ka" (2006, 2011), „Knyg­ne­šių da­lia" (2014), „Trem­ti­niai" (2014). Jo plunks­nai pri­klau­so ir kny­gos: „Jo­nas Ais­tis ir Rum­šiš­kės" (1992, 2009), „Sta­sys Ti­jū­nai­tis" (1995), „Ra­mū­nas Šiš­kaus­kas. XXVII olim­pi­nių žai­dy­nių pri­zi­nin­kas" (2000), „Kai­šia­do­rių kraš­to žmo­nės. 100 biog­ra­fi­jų" (2002),  „Ka­zi­mie­ras Bra­zaus­kas" (su G. Il­gū­nu, apie A. M. Bra­zaus­ko tė­vą, 2006), „At­vi­ra šir­di­mi" (apie Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos hie­rar­chus, 2011), „Pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas ir Kai­šia­do­rys" (2014). 1987 m. jis tik­rai pel­ny­tai bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liu „Už nuo­pel­nus kraš­to­ty­rai ir pa­min­klų ap­sau­gai", o 2013 m. ta­po Kai­šia­do­rių ra­jo­no gar­bės pi­lie­čiu. Ši kny­ga - dar vie­nas ra­šy­ti­nis pa­min­klas kai­šia­do­riš­kiams.

Daug ei­lu­čių ko­le­ga Jo­nas yra pa­sky­ręs ir sa­vo gim­ta­jam Pa­jau­tų kai­mui. „Ma­no tė­vų so­dy­bos se­niau­siai ne­bė­ra, ne­bė­ra ir kai­my­nų, o jei yra - tai tuš­čios tro­bos, vien ša­bakš­ty­nai. Glau­džiuos prie me­džių, ku­rie ir­gi tiek pat pa­se­no, kiek ir aš, ran­kas su­vil­gau kūd­ro­je, ku­ri jau bai­gia už­žel­ti, ban­dau pra­si­brau­ti pro krū­mus, ku­riais už­au­go ma­no ta­kai, ve­dę į pra­di­nę mo­kyk­lą, sten­giuos pri­si­min­ti žmo­nes, ku­rie čia var­go, bet nie­kuo per daug ne­si­skun­dė, gir­di, to­kia Die­vo va­lia. Taip greit pra­bė­go me­tai, de­šimt­me­čiai..." Au­to­rius jaut­riai ieš­ko są­sa­jų su gim­ti­ne, ban­do su­riš­ti lai­ko ir žmo­nių su­trau­ky­tus sai­tus. O vė­liau at­si­ras ir to­kios ei­lu­tės: 

O tė­viš­ke!

Tu toks ty­lus ato­dū­sis

Ir aša­ra, nuo skruos­to

Ty­liai nu­brauk­ta...

Ko­le­ga Jo­nas laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi ta­po tik Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę. Daug me­tų jam te­ko re­dak­ci­jo­se dirb­ti so­viet­me­čiu, ku­rį pa­va­din­čiau krei­vų veid­ro­džių lai­ko­tar­piu. Val­džia iš tri­bū­nų kal­bė­jo vie­na, da­rė ki­ta, o žmo­nės kar­to­jo iš tri­bū­nos iš­girs­tus žo­džius, bet jais ne­ti­kė­jo. Žur­na­lis­tui to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je iš­lik­ti gar­bin­gam bu­vo la­bai ne­leng­va. Ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad ko­le­ga Jo­nas šį lai­ką ap­ra­šo be jo­kių pa­dai­li­ni­mų, pie­šia tik­ro­viš­ką žur­na­lis­tų dar­bo at­mo­sfe­rą ir kar­tu su­tei­kia ga­li­my­bę jau­nes­niems skai­ty­to­jams ge­riau su­pras­ti, kaip tuo me­tu dir­bo plunks­nos bro­liai. 

Kny­gos is­to­ri­nę, pa­žin­ti­nę, kraš­to­ty­ri­nę ver­tę di­di­na ir pluoš­tas nie­kur ne­skelb­tų nuo­trau­kų, ku­rio­se ir žur­na­lis­tų šio­kia­die­niai, šven­tės, ir jau į Ana­pi­lį iš­ėju­sių ko­le­gų pa­veiks­lai, ir bu­vu­sių re­dak­ci­jų, spaus­tu­vių pa­sta­tų vaiz­dai.

Ži­no­mas žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, re­dak­to­rius ir lei­dė­jas Jo­nas Lau­ri­na­vi­čius iš­lei­do nau­ją, įdo­mią ir rei­ka­lin­gą knygą. Ma­nau, ji bus nau­din­ga is­to­ri­kams, li­te­ra­tū­ro­lo­gams, žur­na­lis­tams, li­te­ra­tū­ros dar­buo­to­jams. Šir­din­gai svei­ki­nu ko­le­gą Jo­ną ir lin­kiu jam ne­blės­tan­čios kū­ry­bi­nės ug­nies. 

Vytautas Žeimantas

Rubrika Žurnalistų namuose yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.