Žurnalistų namuose

Š.m. sausio 31 dieną 15 val. Žurnalistų namuose įvyks kolegos Alberto Vaidilos parodos „Trupantys reljefai" atidarymas. Kviečiame kolegas dalyvauti.

***

"Trupantys reljefai" - dešimtoji mano autorinių darbų paroda. Nuo ankstesnių pirmiausia skiriasi tuo, kad joje nėra spalvotų kūrinių, o tik juodai balti piešiniai. Tai -  nespalvota grafika.  Nespalvota grafika, taip pat fotografija dabar palyginti  retai sutinkami. Kitas šios parodos ypatumas - darbai nėra plokštuminiai, dviejų išmatavimų, kas būdinga šiuolaikinei grafikai, o primena reljefą, trijų dimensijų vaizdą. Piešiniuose reljefas iliuzorinis, t. y. plokštumoje, ant popieriaus lapo linijų, šviesos ir šešėlių pagalba kuriamas skulptūrinių formų juodai baltas su pilkais atspalviais piešinys, sudaro vaizduojamų objektų tikroviškos skulptūros vaizdą arba primena paruošiamąjį skulptūros darbo etapą - sumanymo eskizą.   Juoda ir balta spalva yra ne tik kontrastingos gerai tinkančios perteikti formą, bet ir mano pasirinktos temos atžvilgiu įgauna simbolinę prasmę. Juoda spalva - mirties spalva, balta - gyvenimo. Mes, šios žemės gyventojai, kaip ir mus supanti aplinka, daiktai, ateiname iš tamsos, gyvenimo šviesoje egzistuojame - augame, keičiamės ir galiausiai nunykstame ir išnykstame nežinioje. Lieka tik atsiminimai. Materialūs paminklai paprastai skirti iškiliems įvykiams ar asmenims pažymėti ir išsaugoti ateities kartoms irgi ilgainiui aptrupa arba visai išnyksta.

Žmogus, būdamas stipriausias žemėje, kartu yra lengvai pažeidžiamas, „trapus". Ne atsitiktinai kai kurie piešiniai primena aptrupėjusių reljefų kopijas, pasižymi vaizdo neišbaigtumu, grafinėmis interpretacijomis, kurios nebūdingos skulptūrinio darbo eskizui.  Tokiu vaizdo kūrimo būdu siekiama ne tik pabrėžti žmonių ir daiktų formos kaitą, laikinumo idėją, bet ir grafinio išraiškingumo. „Trupančių reljefų" idėjos bendraautoriais laikau  Antikos mąstytojus, kurie ragindavo žmones bent keletą kartų per dieną prisiminti, kad esame laikini šioje žemėje, todėl privalome nešvaistyti tuščiai gyvenimui skirto laiko, nesureikšminti ištikusių bėdų, o išmokti pastebėti, branginti ir džiaugtis kiekviena diena, atnešančia malonių staigmenų, laimės akimirkų.