2022 m. sausio 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Pūliuojančios karo žaizdos (3 dalis)

2020-05-12
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

Pūliuojančios karo žaizdos (3 dalis)


Juozas Stasinas

 

Tęsinys. Pradžia balandžio 13 d.

 

 

Gegužė man ne tik sodų žydėjimo metas, bet ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų dar yra išlikę daug skaudžių žaizdų. Jos vis pūliuoja, o nuolat draskomos praeities prisiminimų - dar sunkiau gyja.
Ne viena daugiau ar mažiau skaudi karo žaizda yra išlikusi ir mano vaikystės dienų prisiminimuose... 
Kartą tėvas, anksti atsikėlęs, išėjo gyvulių liuobti, bet greitai grįžo atgal sunerimęs. „Tvarto durys praviros ir karvės nebėra, bėgu ieškoti vagių", - pasakė jis mamai ir išskubėjo. 
Sugrįžtančio tėvo ilgai laukti nereikėjo. Vos tik jis pravėrė namo duris, visų klausiami žvilgsniai nukrypo į tėvą: rado karvę, patį brangiausią šeimos turtą, ar ne? O jis atsipūtė, nubraukė nuo veido prakaitą, nuleido galvą ir, susmukęs ant suolo, tarė: „ Žalmargės nebeturime, gretimoje sodyboje radau tik garuojančią odą."- Kiek patylėjęs, pridūrė, - „Rusų kareiviai mūsų karvutei nudyrė odą, gerai, kad aš jų neužtikau, ir manęs jie nebūtų pagailėję..."
Kaltinti ar pateisinti tokį kareivių elgesį - ši mintis manęs neapleidžia nuolatos. Galvoju: juk jie buvo alkani, o alkanas žmogus, kaip ir gyvūnas, sužvėrėja, praranda moralines vertybes ir nesilaiko elementarių bendražmogiško gyvenimo taisyklių, juolab, karo, ar kitų visuomenės suiručių metu... 
Likome tuomet be savo žalmargės, pagrindinės šeimos maitintojos. Guodėmės mintimi ir dėkojome Dievui, kad tėvas liko gyvas, kad jis su mumis, o karvę užsiauginsime kitą, gal net geresnę.
Panašiai nutiko ir pirmosiomis karo dienomis, kai hitlerininkai, atsiraitę rankoves, veržėsi į Rytus dulkėtais Žemaitijos keliais per Žemaičių Naumiestį, Tenenius, Radviečio kaimą, iš visų pusių apsuptą žaliuojančiais miškais ir jau duona kvepiančiais laukais...
Aušo gražus saulėtas birželio rytas. Tėvas, kaip ir kasdien, išvedė gerai įmitusį juodaodį jautuką prie Kesės upelio pašlemšti rasotos rytmečio žolės. Mama, pamelžusi karvę, triūsė virtuvėje: ruošė pašarą tvarte laikomiems gyvuliams ir gamino pusryčius gausiai šeimynai. Mes, vaikai, ropštėmės iš lovų ir vieni kitiems padėdami rengėmės. Mūsų laukė kasdieniniai darbai, kuriuos tėvai buvo paskirstę pagal amžių ir jėgas.
Tėvas, palikęs jautuką ganiavoje prie upelio, grįžo namo ir ruošėsi palydėti pamelžtą žalmargę į ganyklą, bet, žvilgterėjęs Kesės upelio link, išvydo du ginkluotus vokiečių kareivius tiesiu taikymu žingsniuojančius prie jautuko. 
„Jautuko nebeturime", - susijaudinęs sušuko tėvas.
Išgirdę jo išgąstingą šauksmą, visi, kaip kamštis iš šampano butelio, iššovėme pro trobos duris ir atsidūrėme šalia tėvo. Jis stovėjo kiemo viduryje sustingęs, kaip stulpas, ir žiūrėjo į Kesės upelio pusę, kur buvo palikęs jautuką pasiganyti. Mes visi, susispietę apie tėvą, laukėme netikėto įvykio baigties. Tuo metu ginkluoti kareiviai, tvirtai laikydami jautuką už apynasrio, pasuko į ten, iš kur buvo atėję. Jie vis tolo ir tolo, kol visai dingo iš mūsų akiračio.
Supratome - mus ištiko nelaimė. Akys prisipildė ašarų, kurių sulaikyti neįstengė nei mama, nei mes. Tik tėvas jų neišspaudė, nors išblyškusiame jo veide įžvelgėme didelį bejėgiškumo ir nevilties skausmą. 
Kurį laiką dar stovėjome praradę žadą, žvelgėme į Kesės upelį, ištuštėjusią pievą ir negalėjome suvokti tokio vokiečių kareivių elgesio: vidury baltos dienos nugvelbė jautuką ir, nė ačiū nepasakę šeimininkams, nusivedė...
Šiandien galvoju apie tėvus, kuriems tą dieną be galo buvo pikta ir apmaudu dėl jautuko netekties, dėl prarasto geresnio kąsnio vaikams. Bet jie nieko negalėjo padaryti. Tėvas iš patirties gerai žinojo, kad karo metu prieštarauti ginkluotai jėgai - nepatartina, nes galima prarasti ne tik jautuką, bet ir gyvybę, o gausi, likusi be maitintojo šeima, bus pasmerkta badmiriavimui. 
Panašių, ir dar skaudesnių, epizodų karo metais ir pokariu patyrė daugelis mūsų Šalies gyventojų. Mano kartą lydėjo ne tik akiplėšiškos vagystės, prievartavimai, žmonių žudymai, tremtys, bet ir išdavystės, prisitaikėliškas gyvenimo būdas, norint išlikti ne tik pačiam gyvam, bet pasirūpinti ir Tėvynės likimu. 
Vėl ir vėl grįžtu į pragyventą karo bei pokario laikmetį. Su jauduliu apmąstau kiekvieną įvykį, beprasmes žmonių žūtis, tragiškus likimus ir prieinu išvados, kad karas yra nežmoniškai skausmingas kiekvieno žmogaus moralinių vertybių patikrinimas.
Žmonijos istorija liudija, kad didesni ar mažesni karai vyko visais laikais. Kariaujama ir šiandien, matyt, jo neišvengs ir ateinančios kartos. Tai negailestingas ir žiaurus valstybių bei tautų tarpusavio santykių aiškinimosi būdas. 
Pasaulio protai, sukūrę naujausias technologijas, kurios iš esmės keičia žmogaus gyvenimą, valstybių vadovai, politikai, dvasininkai ir kita intelektualinė visuomenė turėtų į pirmą planą iškelti bendražmogiškų moralinių vertybių išsaugojimo ir taikaus sugyvenimo svarbą. Tik nuoširdžiomis bendromis valstybių ir tautų pastangomis galima pasiekti, kad Žemės kūne ir žmonių dvasiniame pasaulyje nebeliktų ilgai pūliuojančių bei labai skausmingų karo žaizdų.
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-05-22 10:02
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Rima

2020-05-20 21:57

Įdomūs tų laikų prisiminimai. Lauksiu daugiau

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2020-05-17 18:58

Visi vienodi: vieni vagia naktį, kiti - dieną, visiems matant. Kurie geresni?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

dainius

2020-05-16 23:52

Juozai, man, Tavo bendramžiui, iki skausmo pažįstamas beviltiškumo, ziauraus karo ir kai kurių zmonių begalinio godumo jausmas. Labai gražiai valdai mintį ir žodį - spaudžiu desinę, rašyk toliau!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nepoetas

2020-05-14 21:32

Trumpai, įtikinamai, jausmingai, aiškiai, kaip filmo kadre, užfiksuotos vaikystės akimirkos, bei brandžiai ir filosofiškai išvestas apibendrinimas. Puiku.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Audronis

2020-05-13 17:44

Autorius nuoširdus ir atviras, patyręs daug vargo vaikystėje jauti skaitydamas jo tekstą

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media