Jonas Jackevičius
TARP LAIKO SVARSTYKLIŲ
Šios nedidelės knygutės pradžioje - įspūdžių nuotrupos, kurios buvo spaudoje prieš tris dešimtmečius.
Noriu pateikti skaitytojui keliolika savo pamąstymų iš buvusio laiko, tačiau nepavyktų tai padaryti, nepriminus dabarties keistenybių.
Nejauku, kada pasaulis skyla, kunkuliuoja - vienur saulės kaitra, kitur - viesulas, arba tyla prieš audrą. Baimė to, kas tyko slapčia, kartais panašus į virusą, kartais - į kokį nors liepsnojantį šviesulį kosmoso platybėse.
Galvoje - daugiau klausimų, negu atsakymų. Nuo jų pasislėpti - labai sunku. Sapnuoju, o pabudęs blaškausi, prisiminęs, kaip nyksta besikeičianti gamta ir serga žmonės. Statistika skelbia, kad per pusšimtį metų Lietuvoje nebuvo tiek daug mirčių ir taip sumažėjusio gimimų skaičiaus. Drauge su išmirštančia tauta nyksta miškai, nemokšiškai nualinama žemė.
Prieš pora dešimtmečių vienas iš mūsų solidžių istorikų susijungimą su Europa įvardijo kaip vertybę, palygindamas ją su krikštu viduramžiuose. Vėliau - kai kurie, besidžiaugiantieji emigracijos tempais, spaudoje tvirtino, kad emigrantai sugrįš ir padės savo tėvynei, įgavę vakarietiškos gyvensenos patirties. Šiandien jie tyli, nors turėtų muštis į krūtinę. Lietuva neteko maždaug milijono piliečių.
Tokios įvykių eigos nesitikėjo tie, kas atkūrė nepriklausomybę prieš trisdešimt metų. Dabar kai kas mėgina įvertinti praeitį, tačiau keturiasdešimtmečiai vargu ar gali turėti adekvatų praeities ir ateities vaizdą. Norėčiau ironizuodamas pateikti keletą dabarties paradoksų, drauge savęs ir kitų klausdamas, kas per trisdešimt metų buvo ne taip, kas virto ryškiomis dabarties klaidomis.
Kas galėtų paaiškinti, kodėl, mažėjant aukštųjų mokyklų ir ugdymo įstaigų, viešoji erdvė mirga nuo galybės profesorių, mokslo daktarų ir daktarių? Niekados gyvenime nesu tiek daug jų sutikęs!
Uždaromos ligoninės, naikinamos ambulatorijos, o medicinos profesūra naujų savo pačių sugalvotų originalių gydymo būdų nepasiūlo, tik klusniai platina farmacijos rekomenduojamas gydymo schemas ir vaistus.
Vargstančių pensininkų minia po truputi keliauja į anapus, likimas nepagaili jų, kaip ir mūsų kunigų, kurie išmiršta nuo senatvės ir palieka tuščias bažnyčias ir bažnytėles. Likę jų kolegos nesuspėja aptarnauti savo parapijų, naujų kunigų seminarija paruošia per metus tik keletą, tuo tarpu vyskupų skaičius Lietuvoje auga!
Įdomu, ką apie šitas paraleles mano taip pat gausėjantis politologų kolektyvas? Kiek tų daktarų, profesorių ir vyskupų suka galvas, kaip gelbėti šiuo metu susipriešinusią ir savotiškai pasimetusią visuomenę?
Šiaip ar taip - visų mūsų ateitis - nauja karta. Lietuvos jaunimo tarpe, deja, mažiausiai pagarbos tenka mokytojams. Didžiausi jaunų žmonių autoritetai yra elektroninės erdvės „influenceriai" ir popkultūros „žvaigždės". Pedagogai tuo tarpu, reikšdami pretenzijas sistemai, kalba tik apie būtinybę jiems didinti algas, neužsimindami apie esmines ugdymo sistemos klaidas ir biurokratiją mokyklose, kuri prismaugia juos pačius.
Visos tos chaotiškos mintys mane persekiojo bevartant senus laikraščius ir užrašus, kurie priminė tai, kas dirgino sąmonę beveik prieš trisdešimt metų. Atrodo, kad tada daugiau rašto žmonių jautė atsakomybę už savo krašto ateitį. Išliko spaudos puslapiai - elektroninė erdvė nebuvo užvaldžiusi vaizduotės ir proto.
Nepriklausomybės aušroje laikraščiuose egzistavo pastovios skiltys, kuriose randame kultūrinio gyvenimo apžvalgas, naujų kūrinių fragmentus, literatūrines aktualijas. Su dalimi tuo metu spausdintų savo miniatiūrų šioje knygelėje ir mėginu supažindinti šių dienų skaitytoją.
Nenorėčiau, kad mano mintys apie dabartį būtų suprastos kaip neurotiko ir pesimisto kliedesys. Siekčiau, kad tai, kas pateikta tarp būto laiko konkretybių, primintų, kas buvo pražiopsota, kas leido atsidurti prieštaringame dabarties laike.
Į šiandien regimą pilną prieštaravimų laiką mes patekome nejučiomis. Regis, pražioplinome atgimimo kartos vertybių prasmes. Rizikuoju pateikti net ir naivius seno meto žvilgsnius į aplinką, manydamas, kad drauge su skaitytoju atrastume tai, ko nenorėtume pakartoti dabartyje. Tokie praeito laiko fragmentai nepretenduoja į sociologinių gelmių įžvalgas, bet galbūt leistų lyginti skirtingas įvairaus laiko „skeveldras".
Šie praeities tekstai čia gali būti suvokiami kaip etiudai, savotiškas koliažas, jungiantis praėjusio laiko pabiras.
Rubrika Žurnalistų kūryba yra SRTRF projekto dalis.
Komentarai (6)