Žurnalistų kūryba

J.Vėlyvio poetinėje mąstysenoje ryškūs filosofinio būties, etninės kultūros apmąstymo pastangos, šiandienos pilietinio susirūpinimo proveržiai, kurie sumaniai įvelkami į grotesko, hiperbolės, satyros rūbą ar nuspalvinami ironija bei autoironija.

Viso rinkinio filosofinis leitmotyvas - Žodžio ir Tikrovės santykio paieška. Tačiau tikrovė - paslaptis. Tarptautinis kultūrinis, politinis fonas istoriškai kintantis, kupinas netikėčiausių dramatinių lūžių, todėl nepadeda susidaryti vientiso pasaulio vaizdo, o dar sunkiau filosofiškai atskleisti būties ar tikrovės paslaptis. Esmė reiškiasi, taigi į tikrovę J. Vėlyvis žiūri per reiškinius - žodžio gelmę, politinių- kultūrinių įvykių kaleidoskopą, dažnai pasitelkdamas kalambūrinį rimą. Eilėraštyje „Pražyski akacija" autorius sako: „Išnyko prancūzizmas, / Sustiprėjo slavizmas, / Pasaulį dengia anglicizmas, / Uodegą spaudžia katagenizmas, / Tai gęsta, tai kelias trockizmas...?" Šį ir daugelį kitų eilėraščių („Atskirai apie visuotinybę", „Sau pėdos ieško konstruktyvizmas", „O kažkada tikėjai oriai", „Esi jau ne studentas..." ir kt.) autorius konstruoja tarptautinių žodžių gausa, kurie būdami pasaulinės kultūros nuosavybe, čia virsta bejėgiškais žmogaus būties ir gyvenimo tikrovės ramsčiais. Poetas šaiposi iš visuomenę užvaldžiusios vartotojiškos psichologijos, persmelkusios ne tik šių dienų socialinį gyvenimą, bet ir perkainuojančios istorines, dvasines vertybes. Autorius dvasinius vertelgas demaskuoja prikišamai plakatiškai, absurdiškas nuostatas sustiprindamas kalambūru: „Skelbki akciją, kad atpigtų deizmas, / Kad atpigtų ateizmas, / Kad atpigtų budizmas, / Kad atpigtų carizmas, / Kad atpigtų cinizmas..."/ ir t.t. Kultūra, kūryba, patriotizmas, politika taip pat išstumti į rinką. Autorius klausia: „Kodėl toks pigus lyrizmas, / Kai brangsta turizmas?/ Kodėl toks pigus tragizmas,/ Kai brangsta sionizmas?/ Kodėl toks pigus heroizmas/ Ir brangus realizmas..." Poetas nesivargina ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus. Atsakymų galėtų būti daug, tačiau vargu ar jie bent kiek priartintų prie tikrovės suvokimo. Todėl J.Vėlyvis net nebando kakta pramušti sienos, o pasitelkia Seimo frakcijos, kuri žino visus atsakymus, „paaiškinimą". Ir tuomet vėl gyvename euforijoje, kuria pasinaudoja valdantieji. („Ir pražydo akacija, / O ją nugnybė administracija, / Ir prasidėjo džiaugsmo demonstracija"). Tai jau politinis farsas, ypač pabrėžiantis Žodžio ir Tikrovės neatitikę.

Paminėtų (ir kai kurių nepaminėtų) eilėraščių konstrukcijos pagrįstos tarptautinių žodžių sąskambiais, kurie jungiami su kalbiniu modeliu. Tačiau kai menas daugiau reprodukuoja kultūros atmintį, negu dabarties mąstymą, jutimus ir veiksmus, jis darosi pernelyg enciklopediškas. Tikrovės pažinimas yra giliau negu pajėgia pasiekti žmogaus mąstymas ir žodis, jis verčia praverti metafizinio pasaulio duris, pasinert į transcendencijos erdves. Kas, galbūt, pasiekiama sielai, neduota žmogaus protui. Jo kelionei į transcendenciją kelią pastoja mistikos ir mito klystkeliai. Suprasdamas šį pavojų autorius perkelia Dievą ir Likimą į savo mąstymo lauką ir dalyvauja virtualiame pašnekesyje: „Šviečia likimas ir klausia žmogaus: / „Kas tau yr skirta dangaus?" („Bijo žmogus visko"). Tikrovės pažinimo iliuziją šiame eilėraštyje sustiprina žmogaus asmenybės trapumas, psichikos pažeidžiamumas. Žmogus nori tikėti Dievo gerumu ir prasmingu gyvenimu, tačiau daugybė baimių, kurias jam pasiuntė dangus, verčia drebėti ir kausto judesius. Šiame eilėraštyje įvardintos bene visos įmanomos žmogaus baimės - fobijos. O jų nepaprastai daug. Autorius ieško dvasinės atramos, semiasi stiprybės, pasitelkdamas ir senovės poetų išmintį, kad ramiai pasitiktų likimą: „Danguj ar pragare kūrėjas skyrė vietą, / Man visiškai vis vien, telieka neatspėta."/ („Kai viskas vis nyksta...").

Poetui tikrovė yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė. Galbūt todėl jo kūryboje sutinkame daug ir kitokio pobūdžio, tačiau sunkiai suprantamų eilių. Autorius stačia galva neria į senosios lietuvių kalbos lobyną ir mėgaujasi etnine žodžių raiška ir skambesiu („Užgavinės, užgavinės", „Neturėsim lubnės", „Skanios bus kepenės", „Ir rusens rusenės" ir kt.). Šiuose eilėraščiuose autorius netaiko aprioriškai nusibrėžtų modelių, o duoda valią kūrybos vulkaniškumui. Žodžiai, tapę primirštais simboliais, sunkiai suvokiamais magiškais ženklais vis dėlto yra atpažįstami kaip tautiniai senosios kultūros aidai, kurie kaip bažnyčios varpų tolimas skambėjimas pajėgūs kalbėti apie žmoniškojo gyvenimo laikinumą, sukelti sielos virpesius: „Šventinės važynės / Muzikos varinės / Pasakos velinės / Svaigiosios vytynės" („Džiaugsmas ne tąsynės"). Gyvenimo, mąstymo, kūrybos generatorius, J. Vėlyvio įsitikinimu, yra idėjos. Nors ne visos jos pažymėtos tiesos, amžinybės ar gerumo ženklu. Apie save ir poeziją jis kalba kritiškai, nelaikydamas savęs „žodžių nuostabių bėrėju". Eilėraštyje „ Kas įdėjo man idėją?" su jam būdinga autoironija pastebi: „Dar negreitas / Aš bėgėjas / Ir poezijos davėjas / Nežinau, kur ta idėja / Mano talentą padėjo..."

Poezijos filosofinės poetikos centre išlieka žmogus, kurio paskirtis šioje žemėje nesuvokiama. Tuo jis artimas filosofuojantiems poetams egzistencialistams ir moderniajai poezijai. Taip pat teigia, kad karjera, žemiški džiaugsmai negali būti gyvenimo galutinis tikslas („Ar žaliuoji"). Rinkinėlio pabaigoje sudėtuose eilėraščiuose apie draugus (daugiausia parašytuose gimtadienių, vardadienių ir kitų švenčių progomis) nuoširdus, pastabus, sąmojingas, daug ką vainikuojantis „viešpaties valia". Ir juose išlieka pats savimi - originaliai pašmaikštauja, suteikia komiškumo netikėtomis metamorfozėmis, bet neprarasdamas takto ir tolerancijos.

Autorius ieško tikrovės žodžio skambesy, jo prasmėj ir beprasmybėj. Tuo leisdamas suprasti, kad tiesos ieškojimas, tame tarpe ir žodžio galia - vienintelis būdas prie jos priartėti. Retesnių žodžių prasmes suvokti skaitytojui padeda eilėraščius lydintys jų išaiškinimai.

Visas poezijos rinkinėlis dvelkia autentika - Jonas Vėlyvis yra ne tik eilėraščių autorius, bet ir sudarytojas, ir dailininkas, pats sumaketavęs ir papuošęs puslapius, žodžių raides.