Žurnalistų kūryba

Vytautas Žeimantas

Kalbėtojas - toks europietis pažangus

Klausytojas - toks vargeta pamėlęs

Jis klauso abejodamas - esąs žmogus

Ar tik į žemę krintantis šešėlis...

Klausiausi kolegos Jono Jackevičiaus eilių ir mąsčiau, kad teisus jis. Ir rašydamas šias eiles, ir prieš jas pradedant deklamuoti, sakydamas, kad su kultūra dabar Lietuvoje tikrai prasti reikalai, jog ją, nuo amžių mūsų senolių puoselėtą, mūsų šviesuolių išgarsintą, dabar puola visi. Ir kosmopolitizmo apologetai, ir bolševikus pakeitę vakarietiškos kultūros propaguotojai ir, pagaliau, vulgaraus kičo platintojai.  Ir negali nepritarti kolegos Jono mintims, kad šiame siautulingame lietuviškos kultūros niokojimo vajuje, deja, dalyvauja ir žiniasklaida: kai kurios privačios televizijos, radijo stotys, bulvarinė spauda.

Kolega daugiau kalbėjo apie televizijos problemas: dvasinį jos nykumą, tematikos skurdą,  vienadienes „žvaigždes", kalbos darkymą. Tai suprantama, nes jis didžiąją gyvenimo dalį dirbo Lietuvos televizijoje. Buvo reporteris, laidų vedėjas, scenaristas, redaktorius. o Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje dėstė specialius kursus - "TV scenarijus", "Žurnalisto darbas kadre", "TV meninės išraiškos priemonės".

Klausytojui į smegenis įsiūti čipą žada

Ir liepia pamoką kartot kaip karaokę -

Ir jis tada kalbėtoją nužudo

Palaidoja, bet tas iš vaizdo klipo kriokia...

Skaito eiles kolega Jonas, o aš jam pritariu. Taip, dabar iš televizijos ekrano plūstanti pseudo kultūra tampa vis agresyvesnė, ji gaji, kaip nesėta piktžolė. Tačiau nereikia nuleisti rankų. Juk yra ir kita kultūra, kita kūryba, yra dar išlikusios salelės sielos atgaivai, proto džiaugsmui. Manau, kad viena iš tokių salelių - mūsų Senjorų klubas. Ir ne veltui klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus šį susitikimą paskyrė klubo narių kūrybai.  

Pirmas į sceną pakilęs Jonas Jackevičius ne tik žurnalistas. Jis poetas ir dailininkas. Todėl jo knygose ne tik eilėraščiai, bet ir autoriaus tapybos darbų, piešinių ar koliažų reprodukcijos. O eilėse - dailininko potėpiai:

Staiga apakino

Sietynai dangaus

Plaukė pro sakinius

Banga po bangos...

Sekantis į sceną užlipo kolega Antanas Anskaitis. Jis pristatė savo naują knygą - memuarus „Penki pūdai žurnalistikos".

„Sakoma: jeigu nori žmogų pažinti, turi su juo suvalgyti pūdą druskos, - sako kolega Antanas. - Bandžiau skaičiuoti - tą pūdą suvirškinti reikėtų gal dešimtmečio. Beskaičiuodamas pralinksmėjau. Spaudoje be pertraukų sukuosi daugiau kaip 55 metus. Vadinasi, penkis pūdus tikrai sudorojau".

Kolegos Antano kūrybinis kelias vingiavo per „Valstiečių laikraščio", „Tarybų darbo", „Valstybės žinių", „Lietuvos aido" ir „Savivaldybių žinių" redakcijas. Dirbta ilgai ir kūrybingai. Susikaupė ir nemažai įdomių prisiminimų.

„Aš, vienintelis žurnalistas, per pora dešimčių redaktoriavimo metų dalyvavau beveik visuose to laikotarpio Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos posėdžiuose, regėjau ir klausinėjau septynis netikrus prezidentus, keliolika buvusių ir dabartinių ministrų, deputatų, seimūnų ir kitokių valdžios galiūnų. Kad skolinau legendiniam netikram prezidentui Justui Paleckiui  redakcijos „Moskvičių", kad susidaužėm šampano taurėm su Motiejumi Šumausku, kad rašiau straipsnius Antanui Barkauskui ir Ringaudui Songailai, kad talkoje tempiau rąstus su Vytautu Astrausku, paskubom koridoriuje įrašinėjau pokalbį su Algirdu Brazausku, kad gavau netikro prezidento Vytauto Landsbergio lemtingą pastabą ir autografą, - sako kolega Antanas. - Dar prisiminiau, kaip Ministrų Tarybos posėdyje buvo tariamasi, kiek duoti deficitinių lietuviškų dobilų sėklų už nemažiau deficitinį ukrainiečių marmurą, reikalingą Operos ir baleto teatro rūmams. Girdėjau ilgą, vos ne kruviną statybininkų ir gamtosaugininkų ginčą dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pavojingumo, ir kaip tas ginčas nutilo, kai konfliktuojančias puses už valdiškus pinigus nuvežė į Italiją ir ten išmaudė panašios elektrinės užtvankoje. Klausiausi, kaip tuometinis premjeras Juozas Maniušis įraudęs protino ne mažiau įraudusį būsimą prezidentą Algirdą Brazauską, kodėl reikia statyti brangesnius blokinius daugiaukščius negu pigesnius plytinius..."

Taip, turi ką prisiminti kolega Antanas Anskaitis. Be to, turi aštrią akį, šmaikščia plunksną. Manau, kad šie memuarai sudomins ne vieną skaitytoją.

Trečiasis į sceną pakilo Kazys Račkauskas. Jis ne tik žurnalistas, bet ir Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas, daktaras, leidėjas.

Tąsyk pirmuoju šios nevyriausybinės organizacijos prezidentu buvo išrinktas mūsų tautos paveldą gerai išmanantis ir jam neabejingas enciklopedininkas Kęstutis Demskis.

Neginčijamas jo nuopelnas, kad visą dešimtmetį jis ne tik vairavo šią nelengvą tautotyros savanorių tiriamąją ir švietimo veiklą, gebėjo suburti tam sunkiam ir be atlygio darbui šimtus šviesuolių - mokslininkų, švietimo ir kultūros darbuotojų, sodiečių, jaunimo".

Pasak kolegos Kazio, draugijos savanoriai tarsi darbščios bitės kaupė žinias, dokumentus, nuotraukas ir kitą medžiagą apie tėvų ir protėvių paveldą. Į pagalbą jiems atėjo Kęstučio Demskio vadovaujama Tėvynės pažinimo draugija, kuri be valstybės finansinės paramos įstengė du dešimtmečius leisti unikalų „Gimtinės" laikraštį. Vargu ar yra Lietuvoje kultūros paveldo baruose  taip vaisingai plušanti kita nevyriausybinė organizacija, kaip K. Demskio sumaniai dešimtmetį vadovauta Tėvynės pažinimo draugija. Tai byloja rengtos ekspedicijos, įgyvendinti pažintiniai projektai ir tik visuomenės šviesuolių aukų dėka išleistos kelios dešimtys išliekamos vertės knygų, kalendorių, bukletų. Beje, veikliausiai tautotyros savanorių organizacijai Kultūros ministerija paramos neskyrė...

„Antai vien pernai, minint atkurtos Tėvynės pažinimo draugijos dvidešimtmetį, savanoriai išleido septynias knygas. Tarp jų profesorės O. Voverienės - „Prie tautotyros versmių, poeto ir žurnalisto J.Elekšio - Kas tau, mergaite, dainuos?", kitas, - džiaugiasi knygų derliumi kolega Kazys Račkauskas. - Šiemet Tėvynės pažinimo draugija ir jos leidykla „Gimtinė" jau nudžiugino skaitytojus keturiomis knygomis: LŽKA nario J.Elekšio „Rokunda", telšietės E.Mažeikienės rinktine „Tučiai - Žemaitijos kertelė", kauniečio A.Noruševičiaus sudaryta knyga „Mokytojas Algirdas" ir jau anksčiau minėta mano - „Paparčių šviesos židinys". Pastaroji, paremta archyvų dokumentais ir amžininkų atsiminimais, atskleidžia jaunos nepriklausomos Lietuvos 1918-1940 metų tautinės mokyklos kūrimo praktiką".

„Dabar reikia ruoštis artėjančiam Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimui. Ten bus apie ką pakalbėti," - atsisveikindamas sakė klubo pirmininkas Stanislovas Pleskus.

Senjorų tradicinis susitikimas paliko gražų įspūdį. Yra dar mūsų šalelėje ir brandžios kultūros ir rimtų kūrėjų. Bus ką su kolegomis aptarti ir greitai įvyksiančiame mūsų suvažiavime.