2022 m. gruodžio 8 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: P.S.Krivicko knygoje „Šviesoraščio takais“ – esė apie fotografiją

2010-09-16
 

Kornelija Ežerskytė

 

Iš spaustuvės į skaitytojų glėbį iškeliavo dar vieno kolegos knyga. Šįkart anonsuojame žurnalisto, LŽS nario Povilo Sigito Krivicko knygą "Šviesoraščio takais". Ja ypač turėtų susidomėti fotografiją studijuojantys arba Lietuvos fotografijos istorija besidomintys žmonės. Ši knyga ne vienam padės užpildyti žinių spragas, įdėmiau pažvelgti į fotografijų kūrėjų palikimą.

 

"Šviesoraščio takais" - tai esė rinkinys apie meninę fotografiją, jos kūrėjus ir šios kūrybinės veiklos reikšmę visoje kultūroje. Įžanginėje dalyje (straipsniai „Lux veritatis!", „Atsakomybė ir ikonoklazmas", „Sielvartas pakeitė Ameriką") aptariamos moralinės kūrėjų atsakomybės problemos.

 

Knygą sudaro penketas skyrių, atspindinčių būdingesnius profotografijos, fotografijos ir postfotografijos epochų bruožus.

 

Profotografija - tai vizualūs reiškiniai iki fotografijos ir jų tolimesnis vystymasis (rašiniai "Fotorealizmas" iki fotografijos: Rembrandtas", „Ar vertėjo atsisveikinti su XX amžiumi?", „Mūsų fotografija ir laikas").

 

Suprantama, pačiai fotografijai, o ypač jos plačiai pasaulyje pagarsėjusiai lietuviškajai mokyklai, skiriama daugiausia vietos - nuo pirmųjų bandymų Lietuvoje 1839 m. iki šiuolaikiniame tarptautiniame Arlio festivalyje dalyvaujančių mūsų fotografų (straipsniai „Sklaidant fotografijos istorijos puslapius", „Kodėl fotografai traukia į Nidą?", „Arlis: nuo Antikos iki romantikos, t.y. fotografijos", „Pabendravimas su dviem išmintingom damom", „Jono Meko palakiojimai").

     

Naujųjų laikų medijų jungimosi aspektu žvelgiama į pastaraisiais metais stiprėjančias postfotografijos tendencijas (rašinys „Ar postfotografijos karalius neliks nuogas?"). Aptariami trys svarbiausi vaizduojamojo meno komponentai: kūrinys-autorius-žiūrovas (straipsnis „Meno nėra be suvokėjo").

 

Mokslininkai ir fotografija - dar viena tema atskleidžiant fotografijos ne tik visuomeninę, bet ir mokslinę reikšmę, pasakojant apie Albertą Einšteiną ir jo sąsajas su fotografija (straipsnis „Kūryba (fotografija) ir reliatyvumo teorija"). Galima susipažinti, kaip fotografija taikoma atkuriant senovinės architektūros pavyzdžius, sudarant itin tikslius žemėlapius, nustatant faktų autentiškumą kriminalistikoje  (straipsniai „Ko ieškota Italijoje", „Izraelio vaizdas iš kosmoso", „Kuris Stalinas buvo Potsdame?").

     

Pateikiami samprotavimai apie fotomenininkų ir apskritai kūrėjų padėtį visuomenėje (straipsniai „Paparaciai ir etika", „Kodėl braška trečiasis valstybės stulpas?").

 

Knygą pratęsia autoriaus ir jo fotožurnalistikos disciplinos studentų mintys apie šiuolaikinės fotografijos pobūdį ir paklausą (rašiniai „Mokomės matyti", „Ką norėčiau nufotografuoti?", „Pirmasis Universiteto fotoveidrodis", „Apie Fotodienoraščius arba Gyvenimą  įstrižai"). Kalbama apie būtinybę turėti aukštus profesinius įgūdžius fotografuojant unikalius gamtos objektus (gintarą), subtiliai kuriant peizažinę fotografiją (straipsniai „Kelrodis į mistinį gintaro pasaulį", „Šviesos ir rudens link").

 

Daug nusipelniusiems Lietuvos fotografijai ir jau Anapilin išėjusiems kolegoms atminti skiriamas paskutinis knygos skyrius („In memoriam: Fotografijos Maestro", „Gyvenimas pagal auksinę įstrižainę", „Nedirbtinis nuoširdumas", „Lyg meteoras fotografijos padangėje", „Tvarkingasis romantikas", „Laiškas kursiokui į Nebūtį", „Uolusis metraštininkas", „Gyvybės kaina - patiklumas").

    

Knyga iliustruojama autoriaus ir jo studentų fotografijomis.

                

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-09-16 17:26
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media