2022 m. gruodžio 8 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: D.Mickevičiaus knyga apie Varėnos krašto šviesuolius pristatyta „gyvai“

2010-06-22
 
Nežinomo autoriaus nuotraukoje: Danielius Mickevičius su Ašašninkų kaimo vaikais

Nežinomo autoriaus nuotraukoje: Danielius Mickevičius su Ašašninkų kaimo vaikais

Rūta Averkienė

 

Marcinkonių etnografinės sodybos klojimas birželio 17-ąją vos talpino žiūrovus, susirinkusius į žurnalisto, leidėjo Danieliaus Mickevičiaus knygos „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ sutiktuves.

 

Renginį puikiai „iliustravo“ ne tik Kabelių, Marcinkonių, Margionių, Nedzingės, Zervynų ir Žiūrų kaimų dainininkų dainuojamos dzūkiškos dainos, Margionių klojimo teatro artistų vaidyba. Į renginio dalyvius, kaip knyga prabyla į skaitytoją, „gyvai“, dainomis ir žodžiais, prabilo aštuoniolikos knygos apybraižų herojai.

 

Dvidešimt metų šalia Lietuvos-Baltarusijos sienos įsikūrusiame mažyčiame, nykstančiame Senovės kaime sodybą turinčio žemaičio D. Mickevičiaus knyga „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ – tarsi padėka Varėnos kraštui ir jame gyvenantiems nuoširdiems žmonėms. Šios knygos leidybą parėmė ir Varėnos rajono savivaldybė.

 

Joje – aštuoniolika meninių apybraižų apie Varėnos krašto šviesuolius, dzūkų papročius ir buitį. Knygos autorius kelia aktualiausias buities ir dvasinio paveldo išsaugojimo, gamtosaugos ir kultūros sklaidos problemas, skatina priešintis vartotojiškos visuomenės rūdžių skverbimuisi į mūsų gyvenimą ir dvasią.

 

Pasakojimų jungtimi pasitelkęs dzūkišką pasakymą „Kap ciltėlis iš širdies in širdzį“, kuris simbolizuoja gerą, atlapą dzūkišką širdį, dzūkų gerumą ir nuoširdumą, Danielius tais tilteliais keliauja po šilų kaimus ir, beklaidžiodamas kūrybiniais vieškeliais, neretai užklysta ir į Dzūkijos žmonių likimus.

 

D. Mickevičius – vienas iš tų „naujųjų dzūkų“, kurie prisiliesdami prie amžinųjų Dzūkijos vertybių, „dzūkiško intelekto“, čia stengiasi palikti dalelę savo kūrybos.

 

Knygos autorius prisipažino, jog nėra čia jo jokių ypatingų nuopelnų. Viską padovanojo herojai. „Ką jie man dovanojo, aš grąžinu Jums... Keliuose po Dzūkiją tų stebuklingų tiltelių iš širdies į širdį sutikau ne vieną. Ir kiekvienas vis kitoks, vienas už kitą išraiškingesnis, vertingesnis. Šios knygos herojais pasirinkau vos keliolika iš tūkstančių...“.

 

Vienas iš jų – žinomas gamtininkas, gamtos mokslų daktaras, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis. Tą vakarą jis sakė, kad šis knygos pristatymas –gera proga pamatyti tuos tikruosius šilų žmones, tas garbaus amžiaus moteris, pasidabinusias baltomis skarelėmis ir dar baltesnėmis prijuostėmis, ir dzūkiškais apdarais pasidabinusius vyrus, jų patirtį ir tradicijas perimantį jaunimą, kurie čia spindi tarsi tikri Dzūkijos perlai.

 

„Šiandien jiems tikrai neatrodys, kad jie visų užmiršti ir nereikalingi“, - kalbėjo Eugenijus Drobelis.

 

Iš tiesų, didžiausia vertybė – čia gyvenantys žmonės. Šviesūs jie ne tik savo baltais puošniais drabužiais, bet savo vidiniu pasauliu, savo dvasiniais turtais.

 

Kitas knygos herojus Senosios Varėnos parapijos klebonas Pranciškus Čivilis sakė, kad šita knyga – nemažas indėlis į dvasinį aruodą. „Aš ją kasdien atsiverčiu ir paskaitau kokią nors mintį“, - prisipažino dvasininkas.

 

Knygoje„gyvenanti“ buvusi mokytoja Julija Kavaliauskienė sakė, kad skaitant šią knygą, sukilo liūdni, bet labai brangūs jaunystės prisiminimai, kuomet pėsčiomis iš Musteikos į Marcinkonis mokyklon eita, prieš pamokas ilgoje eilėje duonos stovėta. „Toks buvo laikmetis, kurį išgyveno visi mano kartos žmonės. Žemai lenkiuosi šių šilų kaimų žmonėms, kurie taip gražiai dirba ir dainuoja“, - kalbėjo J. Kavaliauskienė.

 

Pakalbinti buvo visi knygos herojai. Visiems jiems autorius dovanų įteikė po knygą, pats irgi iš jų gavo dovanų.

 

Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas sakė, kad „šis vakaras su knygos herojais – labai graži širdžių puota. Taip retai būname vienas šalia kito su šiais šviesių veidų ir širdžių žmonėmis, o juk bendrauti su jais yra didelė vertybė. Džiaugiuosi, kad mums pavyko prakalbinti dar vieną „naująjį dzūką“. D. Mickevičiaus knyga labai šiltai buvo pristatyta ir LRT klube. Ir būtent dėl to, kad ten skambėjo dzūkiškas žodis ir dzūkiškos dainos. Jas dainavo nuostabios Ašašninkų kaimo moterys... Turiu idėją – kita knyga turėtų būti apie tuos žmones, kurie turi sodybas mūsų krašte ir taip gražiai, kaip Danielius, įsipina į rajono kultūros vainiką“, - kalbėjo rajono vadovas.

 

Jautriausias sielos stygas tą vakarą virpino graudžios ir linksmos senovinės dzūkų melodijos! Kiekvienoje iš jų – vis kiti gyvenimai, kurias dainoriai ne dainavo, o tarsi pasakojo – apie savo protėvių, tėvų bei savo likimus, apie pagarbą juos užauginusiems tėvams ir meilę gamtai. Džiugu, kad jos dar iki šiol tvyro senose kaimo pirkiose, jas vakarais ir šventinėmis dienomis dainuoja vienos ir būrin suėję šių kaimų moterys ir vyrai. Žiemą ir vasarą, anksti ryte ir vėlų vakarą kaimuose gali išgirsti tas dainas. Jų klausė ne tik Varėnos krašte, Dzūkijoje ar Lietuvoje. Šių dainorėlių melodijos skambėjo ir svečiose šalyse. Dainoms šie žmonės paaukojo didžiąją dalį savo gyvenimo ir širdies.

 

Iš tiesų, kokia stiprybė ir meilės liaudies dainai, savo kraštui ir tebepuoselėjamoms protėvių tradicijoms galia slypi šiuose žmonėse, įrodė pabaigai visų drauge sudainuota liaudies daina „Vai kano žali sodai“.

 

Po renginio pasklidę po sodybos kiemą, subuvimo dalyviai turėjo progos nuoširdžiai pabendrauti.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-06-29 19:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media