2022 m. sausio 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: A. Icikavičius: „O sporte, tu... visas mano gyvenimas“

2009-11-13
 
Naurio Kundzelevičiaus nuotraukoje: knyga iliustruota autoriui brangiomis nuotraukomis

Naurio Kundzelevičiaus nuotraukoje: knyga iliustruota autoriui brangiomis nuotraukomis

Viktorija Filipovaitė

 

Sporto žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės sporto asociacijos narys, šešis dešimtmečius dirbęs sportui Aleksandras Icikavičius išleido knygą - išpažintį, kurioje pasakoja savo, kaip sporto žurnalisto, istoriją.

 

Jaunųjų žurnalistų klubo narė, moksleivė Viktorija Filipovaitė šiam interviu ruošėsi su lengvu jauduliu. Tai pirmasis Viktorijos interviu, palikęs, pasak jos, išskirtinį įspūdį ir dėl pašnekovo – šnekaus ir įdomaus žurnalisto A.Icikavičiaus.

 

 

Šiemet išleidote knygą „O sporte, tu... visas mano gyvenimas“. Kas paskatino tai padaryti?

Tiesą sakant – liga. Prieš trejus metus buvau operuotas ir nuo tada daugiau laiko turiu praleisti lovoje, nei vaikščiodamas.

 

Kodėl nusprendėte savo prisiminimus išdėstyti knygoje?

Manau, žmogus negali žiūrėti vien į lubas ar į televizoriaus ekraną, vis dėlto smegenys dirba. Taip man kilo mintis atsisveikinti su sporto pasauliu, bent palikus savo atminimą. Dauguma kolegų – sporto žurnalistų nežino visos pokarinės mūsų istorijos. Mano pareiga buvo perteikti tai, ką aš išgyvenau, kur aš dalyvavau, ką tuo metu darė sporto visuomenė.

 

Ar domėjotės sportu iki pradedant dirbti sporto žurnalistu?

Taip, žinoma. Aš sportavau, iki karo buvau stalo tenisininkas, vėliau gimnazijoj krepšininkas, bet pagrindinė mano sporto šaka buvo stalo tenisas. Pokario metais ir dviračiai prisidėjo. Tačiau viskas buvo mėgėjiška.

 

Šeši dešimtmečiai darbo spaudoje… O ką manote apie žurnalistus, susikuriančius karjerą, tarkim, per pirmuosius penkerius metus ?

Mano supratimu, per penkerius metus galima susikurti tik sporto žurnalisto vardą, ne karjerą, ir tai yra nelengva. Ypač jei dirbi respublikinėje spaudoje, dirbant regioninėje tai yra paprasčiau.

 

Sukaupėte nemažą „bagažą“ apdovanojimų, gal turite siekių, tikslų pelnyti jų daugiau?

Esu gavęs gausybę apdovanojimų – ir karinių, ir sportinių, nors dabar man apdovanojimų siekimas nėra aktualu. Aš suprantu, kad dabar manęs negali vertinti kaip žurnalisto, mano darbas liko praeity. Dabar jau beveik nerašau, bent spaudai.

 

Kada pasirodė paskutinės Jūsų publikacijos spaudoje?

 

Paskutiniai mano aktyvūs rašiniai buvo po Atėnų olimpiados “Sport”o laikraštyje. Dabar neturiu kontaktų su nauju “Sporto” laikraščiu, visiškai nieko nežinau, nei kas, nei kaip ten vyksta. Taip jau išeina.

 

Jūs kaip autorius kaip apibūdintumėte šią knygą?

Tiesiog kaip sporto žurnalisto išpažintį.

 

Kokia patirtis, išdėstyta joje, Jums atrodo vertingiausia ?

Bet kuri patirtis, bet kurioje srityje, įgyta per daugelį gyvenimo ar darbo metų,  yra labai vertinga. Žmogus gimęs nieko nežino, palaipsniui mes mokomės.

 

Atėjau į žurnalistiką visiškai „žalias“, reikėjo rašyti čia pat, nebuvo kada įsibėgėti, penkių pagalbininkų taip pat neturėjau, buvau pats sau vedėjas. Stengiausi lankyti įvairių sporto šakų treniruotes, sėdėti šalia trenerių ir klausyti jų paaiškinimų, kai man buvo kažkas neaišku. Per tuos šešiasdešimt veiklos metų aš tokiu būdu kaupiau patyrimą. Kartais teisėjavau, beje, už tą darbą pinigų nemokėjo, viskas buvo daroma visuomeniniu pagrindu.

 

Ne vieną dešimtmetį praleidote dirbdamas sportui, kurios pareigos Jums labiausiai patiko? Kodėl?

Sporto skyriaus vedėjo, nes aš dirbau vien tik sportui, mano gyvenime buvo vien sportas. Kai aš tapau atsakinguoju sekretoriumi, viskaas pasikeitė: redakcija, leidyba, kitų planų vykdymas, numerio sudarymas –  čia buvo jau visai kitokie reikalai. O kai aš buvau sporto skyriaus vedėjas, turėjau vieną vienintelį tikslą – iškovoti kuo daugiau vietos savo sričiai ir joje pateikti kaip galima daugiau naujovių skaitytojui. Kai kada tekdavo dirbti  naktimis, kad skaitytojas sužinotų naujausių rungtynių rezultatus.

 

Pažinote ne vieną sportininką. Vertinate ir jų pasiekimus ar tik žaidimo, rungtynių eigą?

Pirmiausia aš sportininkus įvertinau kaip žmones, o paskui, kaip žmones, kurie paskyrė savo gyvenimą sportui. Sakykim, tokį Adolfą Aleksejūną, Valkšą, daugelį kitų sportininkų, irkluotojus mūsų,... juk mes kaip broliai gyvenom, dalindavomės rūpesčiais, padėdavom vieni kitiems.

 

Tarp dabartinių sporto žurnalistų - komentatorių matote išties talentingų žmonių ?

Talentingų žmonių buvo, yra ir bus. Kitas dalykas, kaip tas talentas yra panaudojamas. Dabartiniai sporto komentatoriai daugiau šneka nei aiškina. Žmogus, žiūrėdamas rungtynes, mato, kas kam perduoda kamuolį, jam nereikia šito kartoti. Akli televizoriaus nežiūri, o visi kiti ir patys mato. Nematau prasmės visko dar kartą kartoti. Žodis komentuoti reiškia aiškinti, papildyti, duoti suprasti, o ne sakyti tai, ką mes matom.

 

Pas mus nėra televizijos žurnalistų, visiškai atitinkančių žodį - komentatorius. Deja. Komentatorius turėtų paaiškinti, pasakyti, kodėl vienas ar kitas sportininkas padarė ar nepadarė taip, kas būtų davę vienokią ar kitokią naudą. Labai gaila.

 

Kaip vertinate dabartinę sporto rinką?

Manau, viskas per daug sukomercinta, sportininkas turėtų dirbti dėl rezultato, ne dėl sumos, kurią jis gaus laimėjęs (ir apie kurios dydį žino dar prieš startuodamas). Sportas pavirto verslu.

- - -

 

Baigdamas pokalbį A. Icikavičius drąsiai teigia: „Visą savo sąmoningą gyvenimą paskyriau sportui ir šiandieną dar juo gyvenu.“ Paklausus, ar pašnekovas turi dar kokių nors pomėgių, kurie domintų ne ką mažiau nei sportas, išgirdau tvirtą - ne.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-19 15:37
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media