Žurnalistų kūryba

Doc. dr. Jolanta Mažylė

Septyneri pastarieji žurnalisto ir publicisto Raimondo Polio kūrybinės veiklos metai pažymėti penkių knygų. Didžiuma jų - sentencijos, šių dienų literatūroje gana retai sutinkamo žanro kūriniai. Formos ir turinio lakoniškumas, jų dermė tarsi muzikos garsai talpina savyje žodžių ir minties harmoniją bei ritmą.

Tokia minimalistinė literatūros kūrinio forma reikalauja pasakyti taip, kad, pasak romėnų poeto, iki šių dienų išlikusių garsių sentencijų autoriaus Publijaus Siro (lot.Publius Syrus), gyvenusio I amžiuje prieš Kristų, tiksliai būtų suvokta kiekvieno žodžio reikšmė. Taigi išsakytos minties aiškumas, tikslumas ir raiškumas - svarbiausi geros sentencijos elementai. Juos suvaldyti reikalinga ne tik meistrystė, bet ir tam tikras vertybinis pamatas.

Būtent Raimondo Polio vertybių laukas ir pozicija  labai aiškiai nubrėžti jo paties pirmosios sentencijų knygos Mea Culpa (2008 m.) pratarmėje. Ją pradėjęs retoriniu klausimu: „Ar susimąstėte, kodėl XX-XXI amžiuose nublanko tos vertybės, kurios mus užaugino žmonėmis?" knygos Autorius išsyk išskiria Žodžio reikšmę ir galią.

Šioje knygoje, Autoriaus žodžiais tariant, sudėtos sentencijos tarytum sustabdytos žmonių bendravimo akimirkos, tarsi apibendrinančios Autoriaus susitikimus su įdomiais žmonėmis, kurių, anot Raimondo Polio, taip turtingas buvo jo gyvenimas. Profesionalaus teatro režisieriaus ir teatro pedagogo, scenaristo patirtis, ilgametis darbas su atkurtos Lietuvos politikais ir valstybės veikėjais Raimondą Polį tiesiog paskatino pažvelgti į šalies gyvenimo politines - moralines aktualijas, taip pat į kai kurias mūsų laikmečio etikos problemas.

Pasakytina, kad leisdamas šią knygą Autorius labai preciziškai apmąstė sentencijų pateikimą. Knygoje neminimos konkrečios asmenybės, kurioms skirtos sentencijos. Tačiau šalia kiekvienos sentencijos matome monogramas, suteikiančias knygai ir meniškumo, ir prasmės. Ir, žinoma, tam tikro paslapties, nes ją gali įminti tik du įstabaus Mea Culpa bendravimo dalyviai - knygos Autorius ir Žmogus, kurio monograma žymi jam skirtą sentenciją. Ši knyga turi tam tikrų gero spektaklio bruožų. Nepaisant gana ilgo kelio - per šimtą stotelių (sentencijų), ji įtraukia skaitytoją keliauti iki pat paskutiniojo susitikimo.

Kalbant apie Raimondo Polio knygas apskritai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Autorius kuria knygą kaip režisierius spektaklį. Paėmęs į rankas šio Autoriaus knygą regi Knygos visumą. Čia viskas iki smulkmenų apmąstyta, nes čia viskas vienodai svarbu - tekstas, iliustracijos, maketas, viršelis. Ko gero Raimondo Polio knygų teatrališkumą kaip knygos leidybos fenomeną derėtų aptarti atskirai. Ypač lietuvių, anglų, rusų kalbomis išleistą knygą Asmenybių fontanas (2011) ir knygą Himnas žmogaus amžiui (2013). Tikėkimės, kad šis Raimondo Polio kūrybos aspektas sulauks knygotyros specialistų ir knygos meno tyrinėtojų dėmesio.

Tačiau grįžtant prie Autoriaus rašymo norisi stabtelėti prie 2009 metais išleistos knygos Lietuvos politikų blizgesys ir skurdas. Nors metrikoje rašoma, kad tai sentencijų knyga, tačiau joje lakoniškas žanras labiau reiškiamas aforizmo forma. Šioje knygoje pateikiami subjektyvūs Raimondo Polio pastebėjimai ir apibendrinimai. It subtilūs šių dienų ir šių laikų istorijos brūkšniniai pastebėjimai knygos Autoriaus papildyti XVII-XIX a. anglų, prancūzų, vokiečių dailininkų karikatūromis.

Kodėl Autorius pasirinko tokį sprendimą? Raimondas Polis sako, jog sugretinęs praėjusių šimtmečių karikatūras su savo pastebėjimais iš šiandieninio politinio gyvenimo, atradęs vienintelį jų panašumą: viskas kartojasi.

Šiandien norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į aforizmus apie Lietuvos politikų dvasios blizgesį ir skurdą. Ypač aktualu tai dabar, kai jau ryškėja prasidedančio rinkimų maratono ženklai.

Autorius primena: „Politikai, pasiryžę formuoti žmonių požiūrių į visuomenės vystymąsi, turėtų pradėti nuo savo moralinių savybių patikros."

Ir tarsi įspėja: „Vidutinis politikas, kaip ir vidutinis aktorius, po kurio laiko labai greitai nublanksta".

Džiugu, kad palieka ir vilties: „Norisi tikėti, kad XXI amžiaus politikų kompaso rodyklės rodys ne tik materialinį, bet ir moralinį kelią."