2024 m. gruodžio 23 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: Kaip aš pražilau Sirijoje...

2019-05-02
 
Bronius Čekanauskas

Bronius Čekanauskas

Bronius Čekanauskas
 
Buvo 1987-ųjų rugsėjis. Tais laikais tarp taip vadinamų socialistinių ir joms prijaučiančių šalių buvo madingi specialistų mainai. Vieni pas kitus padirbėti kelis mėnesius ar metus vykdavo inžinieriai, mokslininkai, režisieriai, o, pavyzdžiui, žurnalistus siųsdavo pasižmonėti savaitei ar dviem. Aštuonioms dienoms į paslaptingą Artimųjų Rytų šalį Siriją, į Viduržemio jūros šalių X sporto žaidynes, „Sovetskij sport" laikraščio buvau pasiųstas ir aš, tuo metu dirbęs to leidinio korespondentu Lietuvai. 
Dabar karų nuniokta Sirija, jos sugriauti miestai Damaskas, Latakija, Alepas dažnai su siaubu minimi ir rodomi visų užsienio agentūrų žiniose. Tada Sirija buvo klestinti ir paslaptinga. Joje aš, sulaukęs vos 36-erių, pražilau. O buvo taip...
Maskvoje gavau tik du lėktuvo bilietus - pirmyn ir atgal. Pinigų nė cento, atseit viskuo - viešbučiu, maistu ir net kišenpinigiais aprūpins svetingi arabai. „Tave pasitiks oro uoste, nuveš, kur reikia, gyvensi kaip ponas", - aiškino.
Tą ankstų rugsėjo 11-osios rytą Maskvoje buvo apie 16 laipsnių šilumos. Vilkėjau šviesiu kostiumu, baltais marškiniais, ryšėjau kaklaraištį. Rankose didžiulis lagaminas, kuriame tarp kitų daiktų - ir juodos duonos kepalas, kelios dešros, keli degtinės buteliokai, o vienas, ten, Sirijoje, krepšinio treneriu dirbančiam bičiuliui Rimui Girskiui. Slaptoje vietelėje buvau užsikišęs ir šimtą JAV dolerių - juodai dienai, kurių, gink dieve, iš SSRS neturėjau teisės išvežti.
Damaskas pasitiko alinamu karščiu - tikrų tikriausia suomiška pirtis. Tačiau pasitiko tik tvankumas, o daugiau niekas, nors laukiančiųjų - būriai: iškeltos lentelės su žaidynių simbolika ir svečių pavardėmis. Tik mano pavardės nėra. 
Nueinu prie informacinės tarnybos ir prašau, kad per garsiakalbius praneštų, jog aš jau atvykau. Tegul pagaliau pasitinka. Skelbia mano pavardę vieną kartą, antrą, trečią, deja, niekas neprieina. Išpila nebe pirmas, bet šį kartą jau nerimo prakaitas. Laimė, oro uoste randu žaidynių štabą. Prisistatau. Niekas nieko apie mane negirdėjo. Siūlo du variantus: arba važiuoti į Damaską, kur yra dar vienas štabas - centrinis, arba tiesiai į Latakiją - maždaug už 400 kilometrų, kur vyks pačios žaidynės. 
Pirmam etapui pasirinkau Damaską. Ten apie mane irgi nieko nežino, pataria skubėti į Latakiją, kur šį vakarą sporto šventės atidarymas. Ten ir visi žurnalistų sąrašai, pakvietimai, nukreipimai... Dar paskambinau į SSRS ambasadą. Jie taip pat nieko negirdėjo apie „Sovetskij sport" korespondentą ir pritaria organizatorių nuomonei: reikia keliauti į Latakiją. 
Išvažiuojame trimis mašinomis. Priekyje vairuotojas su automatu ginkluotu kareiviu, viduryje aš su vairuotoju, paskui - dar viena mašina, kurioje vairuotojas ir dar vienas ginkluotas palydovas. Maždaug kas 50 km - kariuomenės patrulių postai: uniformuoti, ginkluoti vyrai atidžiai tyrinėjo mano pasą. Maniškis vairuotojas, nemokantis nė trijų žodžių jokia užsienio kalba, kažką paaiškina kareiviams. Suprantu tiktai „ruso". Man atiduoda pagarbą, ir lekiame iki kito posto. Kaip išsiaiškinti, kodėl tiek daug sargybinių? Matyt, supratęs mano klausiamą žvilgsnį ir rankos mostą į automatus, vairuotojas smagiai, tikriausiai arabiškai, aiškina. Dažnai kartoja žodį „Asadas, Asadas". Susigaudau, kad šiuo keliu neseniai į Latakiją nuvyko arba dar vyks Sirijos prezidentas ir, kaip vėliau suvokiau, vietiniams žmonėms beveik dievas Hafezas Asadas. 
Nuvažiavęs apie porą šimtų kilometrų, mašinų kortežas sustojo. Arabai eina gerti arbatos, kviečia ir mane. Rodau rankomis, kad neturiu pinigų. Vis tiek kviečia. Kvapnus karštas gėrimas truputį numalšina alkį, nes valgiau tik lėktuve maždaug prieš dešimt valandų. Užkąsti nepasiūlė. Važiuojame toliau. Vėl įprasti postai. Prie pat Latakijos jie išdėstyti daug tankiau. Girdžiu šaudant, sprogdinant, o netrukus pamatau nuostabių fejerverkų nušviestą dangų virš balto stadiono. Ten dabar vyksta žaidynių atidarymas. 
Iš mano trijų mašinų kortežo lieka viena. Vairuotojas kažkur veža toliau. Nuveža į universiteto studentų bendrabutį. Nuveda į antro aukšto pustamsį koridorių, pasodina į apšiurusią kėdę, pirštais kaip krepšinio teisėjai parodo minutės pertraukėlę ir dingsta. 
Prabėgo valanda, dvi, trys. Baigiu surūkyti pakelį „Kastyčio". Žarnos jau garsiai groja maršą. Aplinkui sukiojasi arabai, pasipuošę ilgais baltais apdarais - vyrai su suknelėmis. Žiūri į mane kostiumuotą kaip į ateivį iš kitos planetos. Keli angliškai paklausė, ko čia rymau. „Laukiu", - atsakiau. 
Mano „šefas" kaip kulka vėl įlėkė įpusėjus ketvirtai laukimo valandai. Griebė už skverno - ir marš laiptais žemyn. Vėl važiuojame. Dingo miesto žiburiai, gilus vidurnaktis, už lango - tamsu tamsu, atrodo, miškas. Kur veža? Gal nudobti? Dar po keliolikos kilometrų nežinios išgirstu trankią muziką, pamatau šviesų jūroje skendintį viešbutį. Automobilis cypdamas stoja prie viešbučio vartų, vairuotojas ištempia iš bagažinės jam nedidukui aiškiai per sunkų lagaminą ir neatsisveikinęs nurūksta. 
Einant pro vartus, kelią pastoja du automatais ginkluoti sargybiniai. Rodau AIPS nario - Tarptautinės sporto žurnalistų federacijos pažymėjimą. Ten šešiom kalbom parašyta: prašom padėti pažymėjimo savininkui... Yra tekstelis ir arabų kalba. Kareiviai purto galvas - nemoka skaityti. Po gero pusvalandžio pasirodo jų vyresnysis. Jis pavarto AIPS kortelę ir šypsodamasis grąžina. Automatai prasiskiria. 
Viduje fontanai, linksmi ponai ir žmonės, kalbantys visomis pasaulio kalbomis. Sakau: turėjo užsakyti viešbutį. „O, taip", - šypsosi viešbučio tarnautojas. Verčiam žurnalistų, sportininkų, teisėjų, svečių sąrašus, ieškom mano pavardės - nėra. Klerkas skėsteli rankomis, aš - taip pat. Atsisėdu viešbučio vestibiulyje. Galva plyšta. Jau greitai bus 20 valandų, kai nieko burnoj neturėjau. Šimtą dolerių turiu - dviem parom susimokėti už viešbutį užtenka. O toliau?
Netikėtai už kelių metrų pamatau lengvai apkaušusį, bet tuo metu man labai mielą garsaus SSRS kino studijos sportinių filmų kūrėjo operatoriaus Rubeno Petrosovo veidą. Gal jau pradėjo vaidentis? Ne! Girdžiu jo džiaugsmingą šūksnį:
- Bron, neuželi eto ty? (Bron, nejaugi čia tu?) - po akimirkos spaudžiame vienas kitam rankas, tapšnojam per petį. Anksčiau ne sykį matėmės Maskvoje, Lietuvoje, drauge ragavome rusų taip mėgstamų įvairiaspalvių mūsiškių trauktinių. Trumpai papasakojau apie nelinksmą kelionės pradžią. 
Rubenas kviečia į savo numerį. Jie dviese su režisieriumi Alenu Klimovu, taip pat mano pažįstamu, turi tris kambarius. Sirijos sporto vadovų kvietimu jie čia suka didžiulį filmą apie žaidynes.
Bus daugiau 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-05-22 16:07
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media