Žurnalistų kūryba

LŽS narys

Kas nežino Lietuvoje garsaus prozininko, gamtininko, fotografo, aplinkosauginių radijo laidų vedėjo Selemono Paltanavičiaus. Jis gimė 1956 metais sausio 14 dieną Užbaliuose Marijampolės rajone. Vilniaus universitete baigė biologiją.

Per savo plačius aplinkosauginės veiklos metus Selemonas Paltanavičius išleido daugiau kaip 70 įvairių knygų vaikams, pažintinių leidinių apie Lietuvos gamtą, įvairius gyvūnus.

Šiemet mokslo ir enciklopedijų leidybos centras atspausdino šio rašytojo gausiai iliustruotą knygą "Pakalbinti stebuklai". Joje labai vaizdingai aprašomos Lietuvos gamtos ir lietuvių įdomybės. Skaitytoją, be abejo patrauks profesonaliai pateiktos žinios apie gamtą, neįprastais foto rakursais pateikti žvėrys, paukščiai, kiti gyvūnai. Tai tikrai galima vertinti kaip išsamią Lietuvos gyvūnijos, augmenijos enciklopediją.

Pasak knygos autoriaus, turime nuostabią į nieką nepanašią Lietuvą. Ji mums - svarbiausia. Tačiau gyvendami joje taip dažnai nepamatome jos kitokios: gražios, paslaptingos, turtingos... Ateina laikai, kai to - gebėjimo viską matyti - turime mokytis, tad mums visada praverstų vedlys ar mokytojas. Ši knyga gimė galvojant apie Lietuvą. Tačiau mūsų šalyje yra iki valios nepaźintų kampelių, mažų ir didelių neatvertų stebuklų. O knygos apie Lietuvą, kiek tik jų bebūtų, tikrai ras vietos mūsų lentynose.

Jau versdamas pirmuosius Selemono Paltanavičiaus knygos puslapius negali nesusižavėti išmoniai pateiktais bičių drėvininkystės rakandais, išdidžiai varlinėjančia baltųjų gandrų pora, į medį atkakliai barberintį margiaspalvį genį...

Knygos autorius pasakoja , kad ir dabar Pietų Lietuvoje, Dainavos girios šiluose, prie Marcinkonių, Musteikos, Lynežerio, Zervynų ir kitų kaimų, o dažnai - toli nuo jų stūkso išlikusios storos drevėtos pušys. Tokiuose medžiuose girioje paprastai peri dreves mokantys išsikalti geniai, o jų paruoštuose drevėse - pelėdos, čiurliai. Tik šios drevės- visai kitokios. Jos - mūsų istorijos dalis, liudijanti apie artimą ryšį su gamta. Tačiau svarbiausia, kad visa tai buvo išsaugota, ir galime kalbeti apie dreves ir drevinę bitininkystę kaip esamą, nors ir ne visur sutinkamą reiškinį.

Bičių ir bitininkų globėja deivė Austėja nuo viduramžių buvo garbinama, jos vardas sietas su medaus rinkimu, žydinčių medingujų augalų augimu. Senovėje manyta, kad Austėja turi bitės pavidalą, vėliau ji tapatinta su žmogumi. Kartu su Austėja minimas ir jos vyras Bubilas - visa griaunantis ir trukdantis ne tik Austėjai, bet ir bitėms bei bitininkams.

Šiandien sunku patikėti,kad dar prieš šimtą metų, ėmus prekiauti cukrumi, už vieną jo kilogramą duodavo iki 10 kilogramų medaus. Dabar yra beveik atvirkščiai - medus vertinamas daug kartų brangiau už cukrų.

Beje, visais laikais labai vertintas bičių vaškas, kasmet iš Lietuvos jo buvo išvežama dešimtys tonų. Daugiausie vaško kažkada reikėdavo... patrankų gamybai. Taip taip-vaškas buvo naudojamas patrankų formų atliejoms gaminti.

Be bičių senovėje labai pagarbiai buvo elgiamasi su żalčiais, šiuo šliužus priemiškių sodybose laikydavo kaip sekmingo ir pasiturimo gyvenimo garantą.

Vienas labai gerbiamų sparnuočių Lietuvoje yra baltieji gandrai. Šio iškilaus paukščio lizdų pamatysite dažno ūkininko sodyboje, ant pakelės medžių, elektros stulpų. Labiausiai mums, lietuviams, gandras nusipelnė rūpindamasis šeimos pagausėjimu. Šis tikėjimas ar bent galimybė tuo tikėti išliko iki šiol. Tuo lietuviai skiriasi nuo daugelio kitų tautų.

Daug gerų žodžių autorius skiria lietuviškų veislių arkliams žemaitukams, Lietuvos šėmiems ir baltnugariams galvijams, avims škudems.

Autorius labai jausmingai verčia paskutinį knygos puslapį, prisimindamas labai svarbų savo vaikystės patyrimą : su tėvu eidami ir miške suradę piršto storio ązuoliuką, mudu sustodavome prie jo, tėtė savo peiliuku nuskabydavo medelio šakas, trukdančias jam stiebtis pro kitus medžius.

- Dabar jis augs aukštas ir tiesus... - aiškindavo man tėtė. Savo girioje apsilankęs po daugybės metų, suradau daug puikių ąžuolėlių - dar apglėbiamų, bet viršūnėmis jau pranokusių gretimas pušis. Kas žino, gal kada nors jie oš visai giriai ir užaugs patys didžiausi. Tai užtruks, bet gamta turi laiko...