Žurnalistų kūryba

JUOZAS STASINAS   

 

Kūrėjo man duotas laiko limitas sparčiai senka, todėl ir ryžtuosi viską išguldyti knygoje „Gyvenimo pynė". Tai autobiografinė apybraiža-mozaika. Ji supinta ar sudėliota iš atskirų pasakojimų, atspindinčių mano gyvento laikmečio ideologinį-psichologinį lauką, įvykius, jų fragmentus, žmonių gyvenimo tamsiąsias ir šviesiąsias puses.

Nemažą dėmesį skiriu ir Pamario krašto gyventojams, taip vadinamiems šišioniškiams, jų likimui Antrojo pasaulinio karo metu, žmonėms, kurie tapo karo įkaitais. Pirmoji knygos dalis taip ir vadinasi „Jo Didenybės Marso įkaitai." 

Žinoma nepamiršau ir savęs, mano nueito kelio vingių bei tiesumų. 

Pagaliau, vyresniosios kartos mielus skaitytojus kviečiu mintimis sugrįžti į sunkius karo ir pokario metus, o šiandieninį jaunimą - giliau pažinti ir suprasti tėvų bei senelių gyventą metą. Literatūrinės mozaikos rašinys „Pabėgėliai" - tik mažas lašelis karo įsiūbuotame tragedijos vandenyne. Apie šią tragediją man pasakojo šviesios atminties Tėvas, privalėjęs kaip ir kiti Pamario krašto žemdirbiai su arkliais dalyvauti likviduojant šišioniškių tragedijos padarinius. 

„

Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. Iš Pamario krašto 1944 metų rudenį į Vakarus pasitraukė beveik visi čia gyvenę žmonės. 

Iki paskutinės minutės jie laukė pergalės stebuklo ir negalėjo patikėti, kad tokia galinga Hitlerio armija bus paguldyta „ant menčių". Deja, dviejų susipjovusių tigrų, globojamų Jo Didenybės Marso (karo dievo), urzgesys vis labiau artinosi prie Lietuvos. Vokiečių armija, patyrusi pralaimėjimą po pralaimėjimo, pasuko atgal į išeities pozicijas, iš kurių prieš keletą metų su daina žygiavo į Rytus. 

Traukdamiesi iš Lietuvos Trečiojo Reicho kareiviai ragino vietinius gyventojus eiti kartu. Jie aiškino žmonėms, kad atėję rusai kerštaus ir išžudys visus čia pasilikusius. Ypač aktyviai trauktis Vakarų link hitlerininkai „ragino" pamario krašto gyventojus, taip vadinamus šišioniškius. Kaip žinia, hitlerininkai švelnumu nepasižymėjo, todėl ne vienam šišioniškiui, „neišgirdusiam" jų raginimo palikti Pamario kraštą, jie „padėjo" apsispręsti vietoje, čia pat - šeimininko sodyboje... 

„Reikėtų bėgti nuo rusų, bet kaip palikti savo sodybą, namus, gyvulius be priežiūros. Staiga viską mesti ir bėgti. Pagaliau, o kur bėgti, ir kas mūsų laukia?", - svarstė Okslindžių, Priekulės, Pagėgių, Traksėdžių, Rusnės, Šilutės ir kitų Pamario krašto miestų, miestelių ir kaimų gyventojai. - „Jeigu mirti, tai geriau savo žemėje, nei būti užkastam svetimoje,"- guodėsi jie. 

Ne vienam šišioniškiui širdį perverdavo skausmas vien tik pagalvojus apie tai, kad reikės palikti gražią, išpuoselėtą sodybą, pilnus kluonus rudens gėrybių ir galvijus, arklius, kiaules, vištas, kates, avis, ir dar šunelį - patį ištikimiausią savo draugą. 

Dėl savo turto šišioniškiai tiek nepergyveno, kiek - dėl gyvūnų likimo. Pagalvojus apie jų ateitį, kildavo tragiškai liūdnos mintys. Žmonės vis dar svarstė, lūkuriavo, meldėsi ir tikėjosi sulaukti stebuklo. Bet stebuklas neįvyko.

Vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus sugriaudėjo patrankų kanonada, ir iš už horizonto pasirodė lėktuvai su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis. Gyventojai suprato, kad Raudonoji armija jau ne už kalnų ir po dienos kitos ji pasirodys. Abejonių laikas baigėsi ir šišioniškiams reikėjo apsispręsti: likti rizikuojant savo gyvybe ar bėgti. Ir jie nutarė trauktis Vakarų link.

Žmonės susikrovė į vežimus išgyvenimui būtiniausius reikmenis, vertingesnį turtą „palaidojo" sodybos žemėje, kitą paslėpė saugesnėje vietoje. Paskutinį kartą apžvelgę savo namus, šišioniškiai iškeliavo į nežinią.

Netrukus jie įsiliejo į bendrą Klaipėdos krašto pabėgėlių srautą. Žmonių vora slinko siauru keliu, kurį dengė baltakamienių beržų, liepų, ąžuolų ir kitokių medžių gelsvėjančių lapų vainikai. Jų lapija liudijo, kad vėlyvas ruduo ne pats geriausias laikas priverstinėms kelionėms. Netruks pasirodyti ir rudens žvarba su nepaliaujamais lietumis. Juos kaustė baimė ir nežinia dėl ateities. Apie visa tai pagalvojus, pabėgėlius nukrėsdavo šiurpas. Vienintelė viltis, kuria jie save dar guodė ir stiprino, buvo begalinis noras pabėgti nuo artėjančio „raudonojo maro". 

Pabėgėliai slinko lėtai tarytum laidotuvių procesija lydėtų karstą į kapines. Vieni ėjo pėsti, kiti važiuoti: kas su dviračiu, apkabinėtu įvairais maišais, maišeliais, kas su vienkinkiu ar dvikinkiu vežimu. Juose tarp daiktų susispaudę sėdėjo vaikai, seneliai, gulėjo ligoniai. Iš paskos prie vežimų pririštos pėdino karvės. Jos pažemiais vilko ištįsusius tešmenis su pienu, kuris buvo gyvybiškai reikalingas visiems, bet ypač vaikų, senelių ir ligonių alkiui malšinti. 

Pabėgėliai turėjo vilties persikelti per Kuršių marias į Rytprūsių žemę keltu, kuris paruoštas laukė jau kelinta diena. Deja, jų viltis ir likimus sudaužė negailestingas Raudonosios armijos lėktuvų bombardavimas. Generolų įsakymą vykdę lakūnai ant pabėgėlių galvų pažėrė bombas, kurių sprogimus lydėjo kulkosvaidžių serijos. 

Po lėktuvų antskrydžio visur aplinkui - keliuose, pakelėse ir laukuose - gulėjo sudaužyti vežimai, mėtėsi dviračių dalys, sudraskyti patalynės prikimšti maišai, gulėjo žmonių, arklių ir karvių lavonai. Tai vienur, tai kitur blaškėsi arkliai, vilkdami paskui save sutraukytus pakinktus, raumojo skeveldrų sužalotos karvės. Vieni pabėgėliai, kuriuos aplenkė bombų sprogimai ir kulkų kruša, slėpėsi grioviuose, iki juosmens prižėlusiuose žolių, kiti - leisgyviai, susigūžę sėdėjo vežimuose ar lindėjo po jais. Dėl patirto streso jie nepajėgė suvokti įvykusios tragedijos.

Bombardavimo baimė buvo tokia didelė, kad net nutilus sprogimams ir lėktuvų gausmui, likę gyvi pabėgėliai vis dar negalėjo atsiplėšti nuo žemės ar išsiropšti iš vežimų. Kelio ruože, pakelėje ar tolėliau lauko plynėje girdėjosi širdį veriančios dejonės ir pagalbos šauksmai.

Subombardavę ir apšaudę pabėgėlių vorą, lėktuvai pasuko rytų kryptimi ir dingo už horizonto. Tačiau netrukus padangėje pasirodė kiti, kurie baigė prieš tai pradėtą darbą.

Po tokių bombardavimų ir šaudymų mažai kam pasisekė išlikti gyvam. Likusieji gyvi susirinko į būrį ir pasiskubino dingti iš karo peklos. Jie pasuko į savo namus, kuriuos neseniai buvo palikę. 

Nelaimėliai ėjo atgal vilkdami kojas, išalkę ir praradę išsigelbėjimo viltį. Ne jų valia pasirinktas kelias atgal buvo neapsakomai ilgas, sunkus ir labai duobėtas. Kito pasirinkimo pabėgėliai nebeturėjo. Juos slėgė nežinia: kas bus, kai pasirodys savo namuose? Čia jų laukė nauja sovietinė valdžia ir visai kita gyvenimo tvarka. 

Daugelio grįžusių šišioniškių turtingesnėse sodybose ir geresniuose butuose jau šeimininkavo kitos šeimos, atkeldintos iš įvairių šalies vietovių. Pagal tuometinį valdžios sprendimą, pabėgėlių šeimos buvo apgyvendintos likusiose tuščiose sodybose. Ir tokiems valdžios sprendimams grįžusieji net nedrįso prieštarauti...

Pasibaigus karui Pamario kraštą, ypač Klaipėdos miestą, „pamilo" kariškių šeimos bei kiti ateiviai iš „plačiosios šalies", vėliau aktyviai įsijungę į vietinių gyventojų sovietinimo darbą. 

Tuometinė Lietuvos valdžia, bijodama, kad į mūsų šalį neprigužėtų pernelyg daug svetimšalių, ėmėsi skubių tuometinei ideologijai nepriimtinų žingsnių: agitavo vietinius gyventojus iš kitų rajonų persikelti gyventi į ištuštėjusius miestus ar kaimus. Naujakuriams buvo numatytos įvairios lengvatos. Pavyzdžiui, kaimo naujakuriai 2-3 metus buvo atleidžiami nuo taip vadinamos „pyliavos" (mokesčio valstybei maisto produktais). 

Kadangi lietuviai iš prigimties yra sėslūs gyventojai, prikalbinti juos persikelti gyventi į kitą vietovę sunkiai sekėsi. Pasiturintys ūkininkai apskritai nebuvo suinteresuoti palikti savo gerai įdirbtų valdų. Todėl šiai problemai spręsti valdžia telkė mažažemius valstiečius ir daugiavaikes šeimas. 

Taip ne tik Pamaryje, bet ir visame Klaipėdos krašte susiformavo nauja pokario žmonių bendruomenė, sulipdyta iš įvairių Šalies etnografinių vietovių gyventojų. Čia žemaičiai, suvalkiečiai, dzūkai bei aukštaičiai rado bendrą kalbą, čia jie kūrė naują gyvenimą pagal savo išmanymą ir valdžios padiktuotas taisykles. 

(Bus daugiau)