Jeronimas Laucius
KOVO VAISTAŽODŽIAI
ŽIBINTININKAS
Miestas jo laukdavo kaip saulėtekio.
Jis išeidavo iš namų ir lėtai žingsniuodavo iš gatvės į gatvę, kol nelikdavo jo neaplankyto nei vieno skersgatvio, nei vieno kiemo.
Žibintininkas - tą vardą žinojo ir didelis, ir mažas - ką besutikęs pažvelgdavo sutiktajam į akis ir, nepamatęs jose žiburėlio, savo žvilgsniu jį uždegdavo.
Nušvisdavo ne tik žmonių akys, ne tik jų veidai, bet ir pati gatvė, o kai jis apeidavo visą miestą, nušvisdavo ir dangus.
Tačiau, kai žmonės pasinerdavo į darbus, užsidarydavo namuose, kažkas jų žvilgsnių šviesas užgesindavo ir vėl aptemdavo miestas, nebelikdavo dangaus.
Tik tamsa.
Žmonės vėl laukdavo Žibintininko kaip saulėtekio.
Ir sulaukdavo.
Taip būtų tęsęsi iki šiolei, bet Žibintininkas vis labiau pavargdavo, jam vis sunkiau sekėsi atlikti savo darbą.
Kai jau visai nebegalėjo išeiti iš namų, jis uždegė savo šviesųjį žiburėlį danguje, kad žmonės nuo jo galėtų užsidegti savo akių žiburėlius.
Tas žiburėlis negesta iki šiolei.
Tereikia, ištarus Žibintininko vardą, įdėmiai jo paieškoti danguje.
Žibintininko vardas, jo gyvenimas, jo paslaptis - tas pats žodis - Žibintininkas.
Tavo Žibintininkas.
ŽODŽIO LEMTIS
- Aš daugiau tokio gyvenimo nenoriu, - pavargusi nuo nesėkmių ir vargų garsiai ištarė ji dangui ir sau.
Nugirdęs tik savo vardą, Daugiau ėmė vykdyti lemties jam paskirtą misiją.
Ją iš karto aplankė daugiau minčių, gimė daugiau svajonių, atsirado daugiau draugų.
Siela pajuto daugiau taip reikalingos jai ramybės.
Akys matė daugiau dangaus.
Dangus siuntė daugiau gyvenimo meilės ir šviesos.
Kiekvienas žodis turi savo likimą.
Kiekvienas žodis gali būti Tavo likimu.
IŠGYDYTAS LAIKAS
Nuolat susirūpinęs užgulusiomis bėdomis jis nepastebėdavo sutiktų draugų, pažįstamų, praeidavo pro juos net nepasisveikinęs.
Ir jie ėmė su juo nesisveikinti.
Niekas nors retsykiais nebesustodavo paklausti, kaip gyveni.
Kartą susirgęs labai nustebo ir nuliūdo, kad niekas jo ir neaplankė, neatėjo paguosti, padėti.
Sveikdamas suprato kodėl ir laikas jam buvo toks svetimas, neguodžiantis, niekuo nepadedantis atrasti gyvenimo draugystės, neteikiantis meilės.
Dabar jis jau kas rytą sveikindavosi su aušra, su ateinančia nauja diena, su kiekviena gyva gyvenimo akimirka.
Pasveiko ir jis, ir jo gyvenimo laikas.
PALAUKITE - TEGUL PASIVEJA
Kai žmonės ėmė labai skubėti, lenktyniauti vieni su kitais, jų sielos, per amžius nežinodamos tokio tempo, nebespėjo paskui juos, ėmė atsilikinėti.
Netekusios savo namų, atsilikusios sielos dar kurį laiką bandydavo vytis nežinia kur nuskubėjusius žmones, bet greitai pavargdavo, visa siela pajausdavo, kad, nežiūrint pastangų, jos tolsta vis labiau ir labiau.
Žmonės, likę be sielų, kurį laiką to net nepastebėdavo.
Jie buvo taip užsiėmę lenktynėmis su kitais, su laiku, su savimi, kad pagalvoti apie kažkokias tai sielas nelikdavo to paties laiko, su kurio nesėkmingai lenktyniavo.
Laikas, nieko nežinodamas apie lenktynes, kaip visada ėjo savo laiku, dalindavo karališkas laiko dovanas tik einantiems kartu.
Kaip bebūtų užsiėmę besieliai žmonės, jie negalėdavo nepajusti užgriuvusių vargų, negalėdavo nesuprasti, kad gyvenimas tampa ne visai gyvenimas, kad ir jie patys tarsi jau ne visai žmonės.
Juk tik sielos pastebi ryto aušras, tik jos mato ne tik akis, bet ir žvilgsnius, tik jos apdovanoja žmogų visų nematomų pasaulių dovanomis, be kurių ir didžiausias turtuolis tėra apgailėtinas žemės vargšas.
Iš to vargingo gyvenimo pabėgdavo tik tie, kurie pagauti netikėto jausmo ar sustabdyti ligos sustodavo, lyg kažko laukdami apsidairydavo, širdimi pajusdavo, kad gyvenimas - tai ne tik bėgimo takas.
Laimingiausieji sulaukdavo ir toliausiai atsilikusių sielų, kurios, pasiilgusios namų, dar jaukiau juos puošdavo.
Daugiau informacijos:
jeronimasl@gmail.com
.jpg)
Komentarai (7)