Šis vaistažodis skirtas tiems, kurie išvykdami į sodybas, atostogauti prie ežerų ar jūros, namuose pamiršo vaistus, daktarų receptus ir nežino, ką daryti likus be vaistų paramos.

Jei skauda galvą, pagalvokite, kaip gerai, kad neskauda širdies.

Jei skauda širdį, pagalvokite, kaip gerai, kad neskauda galvos.

Abiem atvejais vaistų neprireiks.

Pagal visų mokslų daktarės Fortūnos amžinai galiojantį receptą beveik visus vaistus gali pakeisti optimistinė nuotaika ir viso Gyvenimo meilė.

Visada turėkite mintyse ir širdyje būtinai bent du džiaugsmus, kurių su džiaugsmu jus laukiate.

Vieno džiaugsmo nepakanka, nes jo sulaukus, kaip sakoma, liksite ant ledo - be džiaugsmo, todėl tuojau pat prireiks vaistų, kurių neturite.

Jei jus slegia tai, kad priaugote svorio, tuojau pat išmeskite iš galvos tą kvailą mintį - iš karto pajausite palengvėjimą.

Jei jus kankina nemiga, apsiverskite ant trečio šono. Besukdami galvą, kur tas trečiasis šonas, jo ieškodami palengva ir užmigsite. Ieškokite, Fortūna paaiškina tik tiek, kad tai nebūtinai kito žmogaus šonas.

Visi vaistai, ir tie, kuriuos jūs pamiršote, gaminami iš to, kas auga ant žemės, vadinasi, iš žemės. Jūs ir atsistokite ant žemės - visų vaistų sandelio. Valgykite vaisius, daržoves, gerkite į sveikatą šaltinio vandenį, organizmas pats atsirinks, kas jam reikalinga.

P.S. Šie Fortūnos receptiniai patarimai tinka ir tiems, kurie vaistų turi pilnus stalčius, bet norėtų be jų apsieiti.

SAVO GYVENIMO KALADĖLIŲ LOBIAI

Žmogus ilgai nesuprato, kodėl jo gyvenimas toks nevykęs, visai ne toks, kokio jis tikėjosi.

Jis norėjo sušukti: „Eureka!", kai bestebėdamas anūko žaidimą su Lego kaladėlėmis, staiga atrado ne tik priežastį savo nevykusio gyvenimo, bet ir visa širdimi pajuto, kaip galįs jį pakeisti.

Anūkas kurį laiką pasidžiaugęs sudėliotu namu, jį sugriovė ir iš tų pačių turimų kaladėlių pastatė dar gražesnę pilį. Joje laimingai pagyvenęs, ją pakeitė aukštu bokštu, pro kurio langą jis galėjo grožėtis nauju atsivėrusiu pasaulio horizontu.

Kodėl aš taip ilgai nemokėjau suprojektuoti, sumodeliuoti sau laimingo gyvenimo? Mano darbas, mano namai, mano šeima, mano patirtis, mano svajonės - tai visos turimos, mano užgyventos „kaladėlės", iš kurių tereikėjo susidėlioti gyvenimo pamatus, pasistatyti gyvenimo rūmus, išmokti džiaugtis jais ir iš visų galimybių kurti vis naujus projektus.

Mintimis peržvelgęs nueitą kelią - turimas gyvenimo kaladėles - jis atrado, kad jos yra išbarstytos po visus gyvenimo kampus, kad nesudėtos į jokį vientisą būstą, jos neteikia nei šilumos, nei jaukumo, nesaugo nuo gyvenimo vėtrų.

Vadinasi, ir turėdamas tai, ką turėjo, jis buvo savo gyvenimo benamis ir beturtis.

Ir yra dabar.

Tik susirinkęs viską, kas tiko jo gyvenimo modeliui, jis pirmą kartą pasijuto namuose - savyje ir su savimi.

Jis pasijuto laisvas kada panorėjęs galįs naujai perstatyti savo gyvenimo namus, statytis sau pilis, rūmus.

Valdydamas turimas savo gyvenimo kaladėles, jis pasijuto ir turtingas, ir laimingas.

PER PASAULIUS KELIAUJA ŽMOGUS

Žmogus norėjo gyventi savo išgalvotame pasaulyje, tačiau, kad jį pasiektų, kad jį atrastų turėjo pereiti per kitų išgalvotus pasaulius.

Kiekvieno pasaulio galvočiai jį versdavo į savo pasaulį priimti visus jų pasaulius.

Priėmęs pasiūlytą eilinį pasaulį žmogus keliaudavo ieškoti savo išgalvoto pasaulio, tačiau tuojau pat jį pasivydavo kitų pasaulių suktagalviai.

Galvočiai nekantriai laukdavo to keliautojo, o kiti, savo jau atkeliavę, smalsiai stebėdavo jo maršrutus.

Kuo daugiau kitų pasaulių jame apsigyvendavo, tuo mažiau jam likdavo noro turėti savo pasaulį.

Kai to noro nei kiek nebeliko, jis pasijuto visai laisvas nuo visų norų, nuo visų ieškojimų.