Žurnalistų kūryba

Sielą turi tik Žmogus ir Tyla.

Tylos kūrėjai - tai dieviškumo kūrėjai. Jie didesni nei poetai, dailininkai, kompozitoriai.

Kai visatos Kūrėjas garsiai ištarė žodį, tyla sprogo, gimė galaktikos, žvaigždės, planetos, mūsų Saulė, Žemė ir visa, kas gyva.

Tyla, kaip ir Laikas, yra amžina.

Tylos kūrėjai eidami tylos keliu ją suranda ir nepaliaujamo triukšmo - žmonių barnių, motorų dundėjimo, sirėnų spiegimo - pasaulyje.

Tylą atrasti - vadinasi, eiti Tylos kūrėjo keliu.

PRIE LIKIMO LAUŽŲ

Užgesus savo likimo laužui vieni bando jį įpūsti, kiti eina pasiskolinti žarijų iš ryškiai liepsnojančių svetimų likimų laužų, dar kiti tarsi stebuklo laukia tikėdamiesi, gal jų laužas vėl įsiliepsnos pats.

Vienų likimo laužai vos smilksta, kitų - visai užgesę o kai kieno - liepsnos kyla, rodos, iki pat dangaus.

Kodėl taip yra? Kur slypi tos gyvybinės šviesos paslaptis? Kas žarsto, kas gesina likimo laužus, kurie kitus ir šildo, ir gyvenimo kelius jiems nušviečia.

Patamsyje žmonės šąla, tamsoje lieka nematomi, dingsta visi gyvenimo džiaugsmai, aistros, kūrybinės galios.

Žmogus nebeprisimena, kad jis žmogus, nebežino, kas yra gyvenimas.

Kol dar likimo laužai visai neužgesę, žmonės elgiasi kaip įpratę - pavydžiai seka prie tų ryškiai liepsnojančių laužų besišildančius, piktinasi jais, gyvenimo džiaugsmais besimėgaujančiais.

Jie patys jaučiasi tarsi būtų likimo nuskriausti, dangaus apvogti, minčių paklaidinti.

Nuo tų pavydžių žvilgsnių, nuo tų tamsių minčių likimo laužai tik smilksta, gęsta.

Šalta. Tamsu.

Būna, kad kartais galvoje blyksteli ryški prisiminimų šviesa, kartais žmogų sapne aplanko jaunystėje sutiktos fėjos šypsnys, prabudus atgimsta gyvenimo aistros ženklai.

Tai likimo laužo deguonis ir malkos.

Jei žmogus tame atranda raktą nuo likimo paslapčių, laužas vėl įsiliepsnoja.

Žmogų nušviečia nauja šviesa, joje jis pamato jo laukiančius gyvenimo džiaugsmo ir aistros kelius, kuriais jis eis kol jo neapleis mintis, kad raktą nuo likimo laužo paslapties jis laiko savyje.

POKALBIS SU KEPURE

Jis dabar jau nebepamena, kas davė jam patarimą, kad visada, kai neturi su kuo pasikalbėti, pasiguosti, tai gali nusiimti kepurę ir su ja pasišnekėti.

Patarimas jam patiko. Kadangi su žmonėmis jis susitikdavo tik prabėgomis, tai ir pasikalbėti su bet kuo tapo vis sunkiau. Ką besakyti apie žmones, kai ir pats gyvenimas jį užkliudydavo tik prabėgomis.

Gyvenimo, kaip ir žmonių, nesulaikysi, nesustabdysi nuo įprasto lėkimo. Rodos, pati lemtis iš dienų ir rūpesčių susivijusi sau botagą, vaikė visas jo dienotvarkes dulkėtais gyvenimo keliais, neleisdama nieko pakeisti pagal savo valią.

Tik nusiėmęs kepurę, tik abiem rankomis į ją įsitvėręs, jis galėjo nors trumpam sulaikyti lemties primestą bėgsmą ir išsikalbėti apie viską, kas gyveno širdyje, kas prašėsi į laisvę.

Deja, to gyvenimą naujai įprasminusio atradimo kiti nepriėmė. Visi taip skubėjo, kad nerado laiko pasikalbėti net su savo kepurėmis.

Jam beliko tik svajoti, jog kada nors susirinks keli jo geriausi draugai, nusiims kepures ir, galbūt pirmą kartą, visi nuoširdžiai pasikalbės.

Jie net atsisveikindami iš rankų jau nepaleis kepurių, kurias, kaip kiti traškančius ausinukus, užsidės tik išėję į pilnas skubančių žmonių gatves.